2018-ųjų ruduo, Belfastas, Šiaurės Airija. Klonardo vienuolyno registratūroje dirbanti moteris jau gal aštuntą kartą per kelis pastaruosius mėnesius girdi tą patį įkyrų prašymą: „Ar galite sujungti su Edu Petersenu?“ Visi ankstesni bandymai pasiekti amerikietį buvo bevaisiai, bet šįkart sėkmė nenusigręžia – pirmajame Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezone Panevėžyje rungtyniavęs anglų kalbos mokytojas portalui LRT.lt papasakojo savo neeilinę istoriją.
1993 m. rugsėjis. Panevėžys. Prieš metus prestižinį Jeilio universitetą baigęs 23-ejų metų amerikietis Edas Petersenas atvyksta į Lietuvą. Jis – katalikiškos organizacijos „Faith in Action“ atstovas, į Lietuvą atvykęs kartu su kolege Heathe Coates mokyti anglų kalbos Panevėžio katalikiškosios mergaičių žemės ūkio mokyklos moksleivių. Atlikti misionierišką veiklą amerikietis rinkosi tarp dviejų Europos valstybių – Slovėnijos ir Lietuvos – ir pasirinko mūsų šalį, kurioje, žinojo – žaidžiamas aukšto lygio krepšinis.
Krepšinis dar iki E. Peterseno atvykimo į Lietuvą buvo svarbi jaunuolio gyvenimo dalis – Jeilio universitete 181 cm ūgio gynėjas ketverius studijų metus gynė savo Alma Mater krepšinio komandos garbę ir į Jeilio sporto metraščius įėjo kaip vienas taikliausių visų laikų universiteto metikų (229/536, 42,7 proc. tritaškių).
Visgi krepšinis buvo tik malonus laisvalaikio praleidimo būdas ir, kaip sužinosite netrukus, ne pirmasis amerikiečio pašaukimas.
Šeimoje, kur augo penki vaikai, nuo mažens buvo skiepijamos katalikiškosios vertybės. Tėtis Edvardas Petersenas – Federalinio tyrimų biuro (FTB) sertifikuotas įkaitų situacijų derybininkas bei greitojo reagavimo būrio S.W.A.T. koordinatorius, o mama Džonė Petersen – anglų kalbos mokytoja. E. Petersenas suprato, jog nori padėti kitiems, ir tapo vienu iš katalikų tikėjimo „Faith in Action“ organizacijos misionierių. Čia ir prasidėjo amerikiečio kelionė į Lietuvą bei netikėtas prisijungimas prie Panevėžio „Lietkabelio“ komandos.
Ne toks amerikietis, kokio tikėjosi „Lietkabelis“
1993-ųjų rudenį pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengė ne tik E. Petersenas, bet ir naujai besikuriantis darinys krepšinio padangėje – Lietuvos krepšinio lyga (LKL). Tuometinio NBA žaidėjo Šarūno Marčiulionio ir 8 Lietuvos klubų asociacijos atstovų įkurta lyga turėjo pakelti vietos krepšinį į naują lygį. Prie starto linijos pirmajame sezone išsirikiavo dešimt komandų, tarp kurių buvo ir šviesaus atminimo trenerių Vidmanto Paškausko ir Raimundo Sargūno treniruojamas Panevėžio „Lietkabelis“.
Tai, jog Panevėžyje įsikūrė ir anglų kalbos mokytoju dirba puikius rezultatus JAV studentų krepšinio lygoje fiksavęs amerikietis, „Lietkabelio“ komandos trenerių štabas dar nežinojo. Tiesa, jaunai Panevėžio ekipai, kurios gretose net 10 iš 16 registruotų žaidėjų buvo 20-ies metų ar jaunesni, akivaizdžiai trūko patirties. Visgi pamažu naujienos apie „kažkokį į Panevėžį atvykusį amerikoną“ greitai pasiekė ir trenerio V. Paškausko ausis.
Su portalu LRT.lt telefonu bendravęs E. Petersenas prisimena, jog padėti susiekti su „Lietkabelio“ vadovais ir užsiminti apie į Panevėžį atvykstantį amerikietį galėjo ir žinomi Lietuvos krepšinio veidai – tuometinis Oklando „Warriors“ žaidėjas Šarūnas Marčiulionis bei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje besidarbavęs amerikietis Donnie Nelsonas, „Warriors“ vyriausiojo trenerio Donno Nelsono sūnus.
„Savo buvusiam Jeilio universiteto treneriui užsiminiau apie tai, jog keliausiu į Lietuvą. Treneris patikino, kad pasišnekės su savo bičiuliu Donnu Nelsonu ir jo sūnumi Donnie apie mane ir tai, jog dirbsiu Panevėžyje. Tikriausiai šie kontaktai padėjo atrasti kelius į „Lietkabelio“ komandą“, – teigė amerikietis.
Be to, dar 1993-iaisiais, kalbėdamas legendinio krepšinio metraštininko Vido Mačiulio laidai „Krepšinio pasaulyje“, E. Petersenas papasakojo, kad su Š. Marčiulioniu buvo jau anksčiau susidūręs krepšinio aikštelėje.
„Keletą vasarų žaidžiau krepšinį Ispanijoje ir turėjau galimybę, atstovaudamas vieno JAV regiono studentų rinktinei, dengti patį Šarūną Marčiulionį, kuomet žaidėme prieš buvusios Sovietų Sąjungos olimpinę rinktinę. Tai buvo fantastiška patirtis, todėl esu labai laimingas būdamas Lietuvoje. Tikiuosi, savo žaidimu padėsiu „Lietkabeliui“, – tada po pirmos treniruotės su „Lietkabeliu“ senutėliuose „Aukštaitijos“ sporto rūmuose kalbėjo amerikietis.
Panevėžio katedroje tuomet dirbęs kunigas Rimantas Gudelis buvo vienas tų, kurie Lietuvoje padėjo įsikurti E. Petersenui ir rūpinosi, kad amerikiečiams, dirbusiems pagal „Faith in Action“ programą, būtų suteikta pastogė ir maitinimas.
R. Gudelis, be visa ko, žinojo ir apie amerikiečio sugebėjimus krepšinio aikštelėje – su kunigu telefonu kalbėjo ir pats gynėjo tėtis, jis papasakojo apie savo sūnaus galimybes gainiojant oranžinį kamuolį ir atsiuntė universiteto krepšinio komandos brošiūrų, ant kurių puikavosi pats E. Petersenas.
„Žaisdamas Panevėžyje, Edas buvo pirmasis legionierius už dyką, – tvirtino R. Gudelis. – Taip jau sutapo, jog jis buvo žaidęs ir koledžo lygmenyje ir iškart supratome, kad tai ne gatvės lygio krepšininkas, o žmogus, galintis padėti ir Panevėžio miesto komandai. Su jo tėčio atsiųsta brošiūra nukeliavau pas „Lietkabelio“ trenerį V. Paškauską. Pavartęs brošiūrą, treneris pasakė: „Gerai, atvesk tu man jį.“ Kiek pamenu, vėliau jis labai džiaugėsi, kad komandą papildys aukštaūgis amerikietis.“
Perskaitėte teisingai. „Lietkabelio“ trenerių štabo narys V. Paškauskas po R. Gudelio pasakojimų kažkodėl susidarė įspūdį, jog prie panevėžiečių netrukus prisijungs pajėgus priekinės linijos žaidėjas.
Galbūt treneris taip tiesiog bandė įtikinti save – pirmajam LKL sezonui besiruošiančiam „Lietkabeliui“ labai trūko patyrusios jėgos aukštaūgių grandyje. Trys dvimetriniai komandos žaidėjai buvo dar visai jauni – Raimondas Leikus (210 cm) buvo dvidešimtmetis, Paulius Staškūnas (200 cm) – devyniolikmetis, Alvydas Tenys (205 cm) – septyniolikmetis.
Tai, jog „Lietkabelio“ treneriai tikėjosi tvirto ir aukšto amerikiečio, patvirtino ir pats E. Petersenas, prisiminęs į komišką situaciją pavirtusį pirmąjį susitikimą su savo būsimos komandos trenerių štabu.
„Sėdėjau ant mokyklos laiptų ir laukiau, kol mane pasiims ir į treniruotę nuveš treneriai, su kuriais dar nebuvau susitikęs. Netrukus pamačiau prie mokyklos sustojusį automobilį. Pradėjau eiti arčiau, tačiau automobilis nuvažiavo toliau. Po maždaug 10 minučių automobilis grįžo į mokyklos teritoriją, o išlipę treneriai priėję prie manęs paklausė: „Edai, ar tai tu?“ Matyt, treneriai tikėjosi mažiausiai dviejų metrų ūgio žaidėjo“, – juokėsi buvęs „Lietkabelio“ žaidėjas.
Lyderio rolė, antrasis amerikietis ir komandos draugų vaišingumas
Pirmajame, 1993–1994 m., LKL sezone iš viso žaidė tik keturi amerikiečiai: Kauno „Žalgirio“ garbę tris pirmąsias sezono savaites gynė Antwonas Harmonas, o Vilniaus „Statyboje“ – nuo sausio mėnesio iki pat paskutinių sezono rungtynių – Jackas Lothianas ir Marcas Montgomery. Vienintelis E. Petersenas sezoną pradėjo ir užbaigė „Lietkabelio“ gretose.
Pirmosios E. Peterseno rungtynės Lietuvoje nebuvo tokios lengvos. 1993-ųjų spalio 2-ąją Panevėžio „Aukštaitijos“ sporto rūmuose vykusiame susitikime šeimininkai įveikė Kauno „Drobę“, o naujokas iš JAV ant parketo praleido tik 6 minutes ir visus 4 taškus pelnė baudų metimais.
Visgi tai buvo paskutinis kartas sezone, kuomet Panevėžio ekipos naujokas žaidė mažiau nei 16 minučių rungtynėse. Nors po pirmųjų keturių sezono susitikimų E. Peterseno statistika nebuvo išskirtinė (4 taško, 0,8 rezultatyvaus perdavimo), lūžio pirmojo istorijoje Panevėžio ekipos amerikiečio žaidime ilgai laukti nereikėjo – per kitas 10 rungtynių reguliariajame sezone jis rinko po 14,7 taško (tritaškiai – 41 proc.), atliko po 3,5 rezultatyvaus perdavimo ir greitai tapo vienu iš komandos lyderių.
Kartu su E. Petersenu „Lietkabelyje“ rungtyniavo ir dabartinis Utenos „Juventus“ komandos vyriausiasis treneris Žydrūnas Urbonas. Panevėžio sportininkų internate gyvenusiam ir krepšininko karjerą tik pradėjusiam tuometiniam 18-mečiui „Lietkabelio“ puolėjui amerikietis paliko iki šiol neišblėsusį įspūdį.
„Savo duomenimis jis kažkuo priminė „Žalgiryje“ praėjusiame sezone žaidusį kanadietį Keviną Pangosą. Edas buvo labai protingas aikštelėje, o už jos ribų spinduliavo aukštą kultūrą. Tai kartu einantys dalykai. Negali būti taip gyvenime, jog tavo krepšinio intelektas yra aukšto lygio, o kultūra – žemo, – prisiminė Ž. Urbonas. – Jis mums parodė kitokį krepšinio suvokimą. Pats buvau dar labai jaunas žaidėjas, todėl Edas tapo savotišku gyvenimo mokytoju.“
Nors buvo tik 18-os, Ž. Urbonas greitai tapo vienu svarbiausių „Lietkabelio“ komandos žaidėjų. 1993–1994 m. sezone iš Zarasų kilęs puolėjas rinko po 15,7 taško bei atkovodavo po 6 kamuolius. Dabartinis „Juventus“ vairininkas pokalbio su portalu LRT.lt metu pasiūlė prisiminti ir 1993-iųjų istorines peripetijas – Lietuvos valstybė skaičiavo tik trečius Nepriklausomybės metus, o informacijos apie krepšinį už Atlanto kiekis buvo skurdus.
„Pamenu, turėjome vaizdo kasetę su Michaelo Jordano žaidimo momentais. Naktimis sukdavome ir žiūrėdavome tuos vaizdus, o vėliau kambaryje bandydavome atkartoti jo judesius. Mūsų gaunama informacija apie NBA buvo labai pasenusi, todėl E. Petersenas buvo lyg gaivaus oro gurkšnis iš už Atlanto“, – kalbėjo buvęs „Lietkabelio“ ir kitų LKL klubų žaidėjas.
Sezonui įsibėgėjus, nedidukas „Lietkabelio“ komandos amerikietis greitai tapo nepamainomu V. Paškausko ir R. Sargūno vadovaujamo žaidimo mechanizmo sraigteliu. Apie tai po 1993–1994 m. sezone „Lietkabelio“ pralaimėtų rungtynių Šilutėje (63:64) prieš vietos „Šilutę“, kuriose E. Petersenas pelnė 10 taškų, kalbėjo R. Sargūnas.
„Esame priklausomi nuo to, kaip vienas ar kitas rungtynes sužaidžia Edas Petersenas. Rungtynėse Šilutėje jis labai greitai užsidirbo penkias pražangas ir komanda liko be tikro atakų organizatoriaus“, – tuometiniame „Panevėžio balso“ dienraštyje po savaitgalio dvikovų buvo cituojamas specialistas.
E. Peterseno iniciatyva „Lietkabelyje“ galėjo būti ne vienas, o net du amerikiečiai. Pasirodo, sezono eigoje prie Panevėžio klubo treniruočių trumpam buvo prisijungęs ir dvimetrinis puolėjas Casey Cammannas. Abu amerikiečiai kartu žaidė Jeilio universiteto krepšinio komandoje, o prieš atvykdamas į Panevėžį aukštaūgis rungtyniavo Liuksemburge. Dar vieno užsieniečio atvykimas paliko didžiulį įspūdį ir vietos žurnalistams, kurie „Panevėžio balse“ rašė, jog „tokio lygio puolėjas „Lietkabelyje“ dar nėra žaidęs“.
„C. Cammannas atvyko į Panevėžį aplankyti manęs. Pamatę jį treneriai juokavo, kad ieškojo būtent tokio amerikiečio. Kurį laiką svarstėme galimybę kartu žaisti Panevėžyje, bet greitai paaiškėjo, jog grįšiu į JAV. Vėliau Casey dar žaidė Liuksemburge ir daugiau nebekalbėjome apie galimybę atstovauti „Lietkabeliui“, – kalbėjo E. Petersenas.
Apskritai, „Lietkabelio“ sezonas nebuvo lengvas. Jauna komanda dažniau patirdavo pralaimėjimus, nei džiaugdavosi pergalėmis ir sezoną užbaigė 9-oje vietoje tarp 10-ies komandų. E. Petersenas per 36 sužaistas rungtynes rinko po 13 taškų, atlikdavo po 2,3 rezultatyvaus perdavimo bei LKL čempionate buvo 9-tas pagal rezultatyvius perdavimus, 8-tas pagal perimtus kamuolius ir 4-tas pagal tritaškių taiklumą.
Geriausias savo rungtynes amerikietis sužaidė 1994-ųjų sausio 7-ąją pralaimėtose rungtynėse (78:91) į Vilniaus „Statybos“ krepšį įmetęs 28 taškus.
„LKL žaidėjai – labai tvirtai sudėti krepšininkai, – apie LKL lygį pasakojo E. Petersenas. – Puikius metimo įgūdžius turėjo net aukštaūgiai žaidėjai, o Lietuvoje buvo žaidžiamas fizine jėga paremtas krepšinis. Teisėjai leido žaisti kietai ir nepaisė jokių autoritetų. Krepšinis buvo kietas, bet pats žaidimas – gryniausia krepšinio forma, kuria tiesiog mėgavausi.“
Už aikštelės ribų „Lietkabelio“ kolektyvas į savo bendras veiklas stengdavosi įtraukti ir E. Peterseną. Tai padaryti nebuvo lengva – anglakalbių mokytojų stygius Panevėžyje vertė amerikietį Edą iškart po rungtynių skubėti į vakarinę mokyklą, kurioje jis tęsė savo tikrąjį pašaukimą – mokė vietinius anglų kalbos.
Dabar Šiaurės Airijos sostinės Belfasto Klonardo vienuolyne dirbantis E. Petersenas neužmiršo savo vaišingų ir svetingų komandos draugų.
Panevėžio klubo žaidėjams kartais pavykdavo sujaukti įtemptą 24-erių metų amerikiečio dienotvarkę, jie, kaip pamena Ž. Urbonas, supažindindavo savo komandos draugą ir su lietuviškais patiekalais bei lietuviška estrada.
„Edas mums labai padėjo ir suteikė daug naujos informacijos, bet tai nereiškia, jog mes jo nieko neišmokėme, – juokėsi Ž. Urbonas. – Supažindinome jį su lietuvišku alumi ir cepelinais. Iki dabar atsimenu, nors Edas buvo nedidukas, bet vieną kartą suvalgė 6 ar 7 cepelinus. Mūsų komandos vidurio puolėjas Paulius Staškūnas, kuris suvalgydavo ir 10 cepelinų, stebėjosi Edo sugebėjimais.“
„Juventus“ komandos strategas aiškino, kad komanda, bendraudama su E. Petersenu, nejautė ir didelio anglų kalbos barjero, nors ekipoje bene vienintelis su amerikiečiu susikalbėdavo gynėjas Linas Masiulis.
„Padėdavo alus ir užstalės dainos, pavyzdžiui, Džordanos Butkutės hitai ir visa kita. Kartais susirinkdavome pas mūsų idėjinį vadą P. Staškūną. Edas vertino mūsų vaišingumą ir svetingumą. Mes jį tikrai šiltai priėmėme. Galų gale, Edas spinduliavo mokytojo savybėmis ir mes greitai supratome, jog mūsų karjerose reikės anglų kalbos“, – pasakojo Ž. Urbonas.
„Krepšinio aikštelėje susibendravo tiesiog puikiai. Neturėjome jokių problemų. Žinodami, jog esu toli nuo savo gimtųjų namų, mano komandos draugai stengėsi manimi pasirūpinti. Į visas savo veiklas „Lietkabelio“ kolektyvas stengėsi įtraukti ir mane“, – Ž. Urbono žodžiams pritarė E. Petersenas.
Neišdildomą įspūdį palikusi Lietuva ir Lietuvos žmonės
Jau pirmos viešnagės dienos Lietuvoje E. Petersenui buvo nepamirštamos. Taip jau sutapo, jog 1993-ųjų rugsėjį į Lietuvą atvyko ne tik jis, bet ir savo vizitą į mūsų šalį surengęs popiežius Jonas Paulius II. Giliai tikinčiam amerikiečiui tai buvo didžiulis įvykis.
„Mačiau Lietuvoje apsilankiusį popiežių. Tai buvo nepamirštama mano gyvenimo akimirka. Tuomet jo įtaka krikščioniškajam pasauliui buvo sunkiai išmatuojama“, – prisiminė pašnekovas.
Dirbdamas ne vienoje mokymo įstaigoje anglų kalbos mokytoju ir su „Lietkabelio“ komanda keliaudamas po visą Lietuvą amerikietis matė pirmąsias plytas ant Nepriklausomybės pamato mūrijančią Lietuvos valstybę.
Rusijos kariuomenė savo paskutinius dalinius iš Lietuvos buvo išvedusi tik 1993-iųjų rugpjūčio 31-ąją – kelios savaitės prieš atvykstant E. Petersenui. Šalyje toliau kūrėsi įvairios valdžios struktūros, o nacionalinė valiuta – litas – skaičiavo pirmuosius savo sugrįžimo į apyvartą po 52 metų pertraukos mėnesius.
Šalį krėtė ir ekonominiai nusikaltimai bei siautėti pradėjusios organizuotos nusikalstamo pasaulio grupuotės. Jos neaplenkė ir Panevėžio, tačiau amerikietis ne tik nekreipė dėmesio į kasdieniame gyvenime matytus lietuvių sunkumus, bet tiesiog mėgavosi metais mūsų šalyje.
„Lietuva iškentė tikrai daug per visus okupacijos metus. Tai buvo pokyčių metas ne tik valstybėje, bet ir tikėjimo srityje. Bažnyčios buvo grąžinamos tikintiesiems. Čia atradau labai šiltų ir draugiškų žmonių. Jie mėgavosi gyvenimu ir paprastais gyvenimo malonumais, – aiškino amerikietis. – Pamenu, kai kuriose krepšinio arenose nebuvo itin gerų sąlygų, trūkdavo karšto vandens, o kartais važiuojant į rungtynes sugesdavo ir autobusas. Kaip bebūtų, Lietuva dar tik mokėsi būti valstybe, o žaidimas tokiomis sąlygomis išmokė vertinti kiekvieną mažą dalyką.“
Vartydamas 1993–1994 metų Panevėžio dienraščius gali susidaryti įspūdį, jog į Lietuvą dirbti ir žaisti krepšinį atvykęs E. Petersenas greitai tapo vietos įžymybe. „Panevėžio balso“ dienraštyje galima atrasti ne vieną trumpą publikaciją apie anglų kalbą dėstantį amerikietį. Vienoje iš tuometinių nuotraukų E. Petersenas įamžintas, bandantis išmokyti savo studentus tarti garsų junginį „th“.
Kaip kalbėjo pats E. Petersenas, Panevėžyje jis nesijautė didele žvaigžde. Nors, anot kitų „Lietkabelio“ žaidėjų prisiminimų, amerikietis prieš kiekvienas rungtynes stengdavosi pasilabinti su kiekvienu komandos sirgaliumi, E. Petersenas ne tik nepriminė užsieniečio, bet ir dažnai buvo laikomas lietuviu.
„Iš tikrųjų, aplinkiniams galėjau atrodyti kaip visiškas ateivis – juk buvau atvykęs iš JAV. Kaip bebūtų, daugelis žmonių krepšininkus iš JAV įsivaizdavo kiek kitaip, tikėjosi aukštesnių žaidėjų. Būtent dėl tokių savo išvaizdos savybių pritapau prie vietinių – buvau panašus į lietuvį. Tai padėdavo greičiau pritapti ir man pačiam, – pasakojo iš Naujojo Džersio kilęs pašnekovas. – Žinoma, savo šeimoje neturėjau jokių lietuviškų šaknų, tačiau galiu pasakyti, jog po metų Lietuvoje jaučiausi tapęs šiek tiek lietuviu.“
Iki šių dienų Edas Petersenas nepamiršo atskirų lietuviškų žodžių ir kalbėdamas apie krepšinį ištaria taisyklingai – „Lietuvos krepšinio lyga“. Kalbėdamas portalui LRT.lt, amerikietis prisiminė ir dar vieną žodį, taip gerokai nustebinęs ir straipsnio autorių.
„Niekada nepamiršiu paskutinės dienos Lietuvoje. Mokykla, kurioje dirbau, man surengė išleistuves ir padovanojo nedidelį medinį drožinuką, kurį jūs, atrodo, vadinate rūpintojėliu. Jį vis dar turiu. Rūpintojėlis – lietuvių tautos kančių atspindys, tapęs ir tautos simboliu“, – pasakojo amerikietis.
1994-ųjų vasarą iš Lietuvos į Niujorką grįžęs E. Petersenas tęsė savo mokytojo veiklą ir kurį laiką dirbo Bronkso mergaičių mokykloje anglų kalbos mokytoju.
Vėliau katalikiškas pašaukimas bei noras padėti aplinkiniams amerikietį nunešė į kitą pasaulio kampelį – Šiaurės Airiją. Belfaste E. Petersenas susirado žmoną, su ja susilaukė 4 vaikų. Kaip ir Lietuvoje, Šiaurės Airijoje buvęs „Lietkabelio“ žaidėjas atlieka prasmingą darbą, dabar jis bando sutaikyti vietos protestantų ir krikščionių grupes, tarp kurių ilgus dešimtmečius vyrauja įtampa ir nesantaika, anksčiau peraugdavusi ir į kruvinus konfliktus.
Pokalbio pabaigoje paklaustas, ar prieš 25-erius metus nesvarstė ilgiau pasilikti mūsų šalyje, E. Petersenas turėjo aiškų ir greitą atsakymą.
„Išvykęs į JAV greitai pajutau didžiulį Lietuvos ilgesį. Dar nė karto nuo to laiko nebuvau čia. Labai norėčiau sugrįžti ir aplankyti Panevėžį – pamatyti draugus, buvusius savo auklėtinius. Žinoma, norėčiau pasižiūrėti, kaip pasikeitė Lietuva ir Panevėžio miestas. Juk praėjo kiek? 25-eri metai“, – atsiduso E. Petersenas.
