Šių metų LKL sezoną pralaimėjimų Klaipėdos „Neptūnui“ ketvirtfinalio serijoje baigęs Prienų „Skycop“ treneris ir simbolis Virginijus Šeškus spaudos konferencijoje visus nustebino pareiškimu, jog kitą sezoną gali atsitraukti nuo krepšinio. „Pavargau“, – sakė treneris, be kurio Prienų krepšinis sunkiai įsivaizduojamas. Interviu LRT.lt treneris plačiau papasakojo apie priežastis, verčiančias 52 metų specialistą trauktis.
„Eikit, jūs visi, kakot“, – telefonu išgirdęs temą, kurie noriu pasikalbėti, linksmai leptelėjo Virginijus Šeškus. Treneris jau gailisi, kad visiems prasitarė apie poilsį: „Visi skambina, klausinėja, po to man savaitę galva skauda – kas bus, kaip čia bus.“
Vis dėlto Prienų krepšinio mohikanas sutiko plačiau pasikalbėti, kodėl nusprendė palikti komandą ir kas jos laukia ateityje. kaip visada atviras V. Šeškus prasitarė pasigendantis ankstesnės komandos dvasios, girdintis vis daugiau neigiamų kalbų apie save ir jaučiantis nuoskaudų iš praėjusio sezono, kai Prienai dėl brolių Ballų buvo atsidūrę viso pasaulio dėmesio centre.
– Ar mintys apie pasitraukimą nuo paskutinių LKL rungtynių nepasikeitė?
– Nepasiketė, jos buvo ir po praeito sezono, bet išlikus LKL ir neturint pinigų, reikėjo kažką daryti. Labai sunku, kai tiek metų dirbi be poilsio, vasarom, o paskui pradedi dirbti trenerio darbą. Manau, kad pribrendo metas pailsėti. Aš jau pats nusibodau kitiems. Visi keičiasi, tik Prienų treneris visada tas pats.
Gal reikia klubui sukrėtimo, nes tie dveji metai buvo labai sunkūs. Nebuvo tos vidinės Prienų dvasios, kuria visada laimėdavome. Buvome visi atskirai – komanda, vadovybė, Ballai... Reikėjo prie visų taikytis. Aišku, pailsėsiu, gal viskas bus normaliai, bet aš taip galvojau ir pernai. Atrodo, buvau pailsėjęs, bet nuovargis greit pasivijo, jaučiau, kad kaip treneris darau klaidas.
– Kodėl pernai nusprendėte dirbti toliau?
– Iš pradžių galvojome, kad neliksime LKL, bet paskui situacija pasikeitė. Pinigėlių nebuvo, nežinojome, kaip pradėsime sezoną – tai reikėjo kažką daryti, aukotis. Pinigų kitam treneriui nebuvo, nusprendėme, kad reikia stengtis komandą išlaikyti. Vis dėlto laimi komandos kurios išlaiko kažkokį branduolį. Atsirado veteranai, patyrę žaidėjai, bet tada yra kitas sunkumas – juos valdyti. Aš sausio ar vasario mėnesį jau siūliau keisti trenerį – gal jis atneštų naujų vėjų.
Mano sprendimas yra parodymas, kad Šeškus nėra įsikibęs į Prienų trenerio darbą. Tikrai rasiu, ką veikti. Aišku, žinant mane, viskas gali netikėtai pasikeisti (juokiasi), bet sprendimą aš kaip ir padariau – noriu poilsio. Bent jau pailsėti nuo Prienų trenerio posto.
Kai rezultatai yra geri, yra vienaip, o kai nelabai geri – kitaip. Daug kas iš mūsų komandos šiemet tikėjosi geresnių vietų, net ketvertuko. Nors aš manau, kad tai sunkiai įgyvendinamas dalykas. Galėjome viena, antra vietele būti aukščiau. Yra tokių nuogirdų, kad mano darbu yra nepatenkintų, čia atėję žmonės iš šalies. Nenoriu įvardyti tiksliai, bet yra tokių nuogirdų. Pasigendu aš tos Prienų dūšios, aplinkinių pasitikėjimo.
– Kiek dėl jūsų nuovargio kaltas tas praėjęs sezonas su broliais Ballais?
– Viens iš pagrindinių priežasčių, žinoma. Taip išsunkė, aš nežinau, kaip tai papasakoti... Aš nesuprantu, kaip tie žmonės gali tiek išsunkti... Sugebėjimas neeilinis...
Bet jei po to nebūčiau visą vasarą dirbęs, gal būtų kitaip. Bet liepos pradžioje atsirado tas šansas išlikti LKL, vėl galvoje pradėjo sukis mintys, kalbėjimas su visais. Jokio poilsio.
– Prienų komanda be jūsų neįsivaizduojama. Kaip bus toliau?
– Alternatyvų Prienai turi, kalbos vyksta įvairiausios, darbas vyksta. Svarbiausia surinkti pinigų. Savivaldybė yra pagrindinis akcininkas ir komandos vadovai – jų reikia klausti tų dalykų.
Aš negaliu visada daryti viską. Išeina taip, kad pasistatau save treneriu. Juk žmonės duoda pinigus, nori ataskaitų, darbo įvertinimo, o tuos dvejus metus to nebuvo. Buvo Ballai – ką čia vertinti. Gal po šio sezono kažkas įvertins... Norisi bent metus apie tai negalvoti, bet visi skambina, klausinėja, po to man savaitę galva skauda – kas bus, kaip čia bus.
– Galbūt norėtumėte užimti kokias kitas pareigas klube?
– Turiu tam tikrų pasiūlymų dėl darbo, ne krepšinio trenerio. Nežinau, visko gali būti. Žinoma, aš negaliu pasakyti, kad Prienų krepšinis man nerūpi. Man šis miestas labai svarbus, krepšinis, tiek metų tam atidavęs. Visi supranta, kad man Prienai yra labai svarbūs.
Bet gyvenime visko būna, gal Šeškus bus nebereikalingas, pasakys, „eik pailsėti, neužimk kitų vietos“. Yra gal tokio pavydo, kad visas dėmesys man. Žinote, gyvename Lietuvoje, o dar mažame miestelyje...
– Iš jūsų kalbų atrodo, kad po pastarųjų dviejų metų turite nuoskaudų.
– Realiai, yra teisybės. Kai buvo Ballai asmeniškai nešiau atsakomybę prieš kitus žmones. Dirbant su jais reikėjo taikytis prie visų, pinigų ieškoti, o realiai, nelabai jaučiau palaikymo, likdavau vienas.
Anksčiau gal tiesiog viskas buvo kitaip, gal čia man blogai atrodo. Bet po Ballų vadovai buvo pasakę, kad įvertins sezoną, palaikys trenerį, tačiau nieko tokio nebuvo. Buvo pasakyta, kad praėjus laikui niekam tai nebeįdomu. Aš manau, kad tai neteisinga, tai svarbu.
Nemanau, kad šių metų septinta vieta yra bloga, pabaigoje „Žalgirį“ nugalėjome, ketvirtfinalio serija buvo lygi. Prie klubo kartais atsiranda žmonių, kurie mažiau supranta krepšinį. Aišku, savo kaltės nenusimetu, bet aš formavau komandą su vienais pinigais, o paskui situacija pasikeitė, atsirado „Skycop“, pakeitėme aštuonis žmones.
Esame mažas miestelis, sunku mums LKL`e. Pasvalys gal mažesnis, bet jie turi tvirtą rėmėją ir jau sezono pabaigoje žino, kiek turės pinigų kitais metais. Turbūt mums ir Kėdainiams yra sunkiausia, bet Kėdainiai yra miestas. Prienai gali išlikti tik asmeninėmis pažintimis, santykiais. Turi bendrauti su žmonėmis, pasikviesti, tada jie duoda pinigų. Žinoma, reikėtų turėti kokį didelį sponsorių, bet žinote, kaip pas mus, Lietuvoje, su pinigais...
– Sakėte, esate pavargęs, o ir trenerio darbe labai daug streso. Kaip jūsų sveikata?
– Pernai buvo visko, tikrai blogai jaučiausi. Šias metais, pasakysiu atvirai, veteranai mane išmokė – ant jų labai šaukti negali – mane jie išmokė būti ramesniu. Rimtai – gal vieną techninę po naujų metų tik gavau. Jie mane išmokė būti ramesniu ir taip skaudžiai nereaguoti į pralaimėjimus, o žiūrėti į kitas rungtynes.
Pradėjau ir pats galvoti apie sveikatą. Kaskart, kai žaidžiam, Antanas Sireika, kurį aš labai gerbiu, mane apsikabina ir sako „Virgi, saugok sveikatą“. Jis man tai jau sako labai senai, kiek mes susitinkame. Žino juk jis mano charakterį. Aš jam dabar atsakau tuo pačiu – „Antanai, matai, pradėjau saugoti“.
