Sportas

2019.05.25 10:04

Plaukikų psichologas, motyvatorius ir gydytojas Bogdelis: visos traumos prasideda galvoje

Paulius Cubera, LRT.lt2019.05.25 10:04

Plaukikas Danas Rapšys pastaraisiais metais skina vieną titulą po kito ir sulaukia vis daugiau sporto gerbėjų ir žiniasklaidos dėmesio. Tačiau pergales skina ne jis vienas. Šalia jo, be trenerės Inos Paipelienės, jau dveji metai dirba ir kineziterapeutas, biofizikos mokslų daktaras Andrius Bogdelis. LRT.lt su juo kalbėjosi apie sportininkų psichologiją, motyvaciją ir kitus svarbius veiksnius, lemiančius profesionalo sėkmę sporte.

„Jis ir salės treneris, ir techniką pataiso, ir masažuotojas, ir kineziterapeutas, ir psichologas, ir motyvatorius. Mūsų šamanas. Viskas viename“, – apie A. Bogdelio vaidmenį plaukikų komandoje LRT.lt praėjusią savaitę sakė pats D. Rapšys.

A. Bogdelis – ypač įdomus pašnekovas, besidomintis ne tik kūnu, bet ir protu. Anot jo, be abiejų šių dalykų harmonijos profesionalus sportas yra neįmanomas. Pašnekovo teigimu, kiekviena trauma ar liga visų pirma užsimezga galvoje, o tik po to „išlenda“ į viršų ir sustabdo mus.

Su D. Rapšiu, Andriumi Šidlausku ir kitais plaukikais A. Bogdelis pradėjo dirbti prieš porą metų. Plaukimo federacija atsiminė prieš maždaug 15 metų su Vytauto Janušaičio kartos sportininkais dirbusį specialistą ir pakvietė jį visų pirma išspręsti D. Rapšio nugaros problemų.

– Kalbėdamas apie jus D. Rapšys sakė, kad esate ne tik kineziterapeutas, bet ir geras motyvatorius, psichologas. Kaip jums tai pavyksta?

– Motyvuoti žmogaus nelabai gali, Danas pats yra motyvuotas. Gali padėti susitvarkyti su tam tikrais psichologiniais veiksniais, kurie išbalansuoja žmogų. Pažiūrėkime iš kiek toliau. Kartais gyvenime būna, kad kažkas kažkur mums trukdo judėti. Moksle, sporte, fiziniame kūne būna tokie, pavadinkime, blokai, bet jie dažniausiai yra prote. Tuos blokus atrasti ir juos apeiti yra labai įdomu.

Yra toks pasakymas „perlipti per save“, jis nėra teisingiausias, bet žmonės šitaip pasakius gal geriausiai supras, ką turiu galvoje. Tas „perlipti per save“ gal labiau reiškia paleisti save, pamiršti tą egoizmą. Kuo daugiau jo paleidi – tuo esi stipresnis kaip žmogus, tuo mažiau esi pažeidžiamas ir esi naudingesnis visiems.

Ką mes bandome padaryti – tai turėti motyvaciją, kad sportuojame ne dėl savęs, o dėl visų. Kad įkvėptume vaikus, kad būtume sveiki. Visą pasaulį kamuoja fizinio pasyvumo problemos. Toki kaip Danas Rapšys ar Andrius Šidlauskas yra puikūs pavyzdžiai vaikams. Jie įkvepia juos būti aktyvesnius ir automatiškai valstybei kainuoja mažiau juos gydyti.

– Jūs norite pasakyti, kad treniruotėse su sportininkais kalbate apie tokius bendražmogiškus dalykus?

– Manau, kad tai yra svarbiausia, nes kitu atveju sportas praranda prasmę. Sportuoti dėl rezultato, kad galėtum parodyti kokį medalį – tada tampi panašus į povą, kuris didžiuojasi savo plunksnomis. Jam svarbiausia privilioti patelę.

Ar mūsų gyvenimo tikslas yra toks primityvus? Filosofas egzistencialistas Jeanas Paulis Sartre’as yra pasakęs, kad vien dėl to, kad tu gimei žmogaus kūne, dar nesi žmogus. Tu turi juo tapti, išsivystyti. Taigi mes ir einame nuo tų primityvių dalykų iki bendražmogiškų.

Sportininką galime palyginti su gydytoju. Dabar pasaulinė pandemija – širdies ligos, nutukimas, diabetas. Visa tai 90 proc. išsprendžiama fiziniu aktyvumu. Jeigu tu įkvepi žmogų sportuoti, įkvepi jį būti sveiką, realiai tu pagydai žmogų. Prevenciškai apsaugai nuo ligos.

– Danas, paklaustas apie solidžius Čempionų lygos prizinius fondus, atsakė, kad tai nėra jam didžiausia motyvacija. Reiškia, jis tai išmoko iš jūsų?

– Tikiuosi. Sunku pasakyti, ką jis galvoja. Tikiuosi, kad vidinė jo motyvacija yra gilesnė ir prasmingesnė.

– Pastaruosius dvejus metus Danas laimi daug varžybų. Kaip padaryti, kad sportininkas pradėjęs laimėti neužriestų nosies ir dirbtų toliau?

– Yra prote du pagrindiniai dalykai. Sustabarėjusios idėjos, kurios mus daro nelanksčius. Mes nesikeičiam ir tai mums trukdo. Moksle dabar labai akcentuojamas proto lankstumas. Kad mes būtume atviri informacijai, sugebėtume ją patikrinti, pažiūrėtume, ko ji verta. Tas lankstumas duoda labai daug naudos. Psichologinis lankstumas nereiškia, kad tu bėgi daryti bet ką, ką kažkas pasakė. Ne, tu kritiškai įvertini ir pasirenki patį optimaliausią variantą, kuris naudingas ne tik tau, bet ir aplinkiniams.

Kitas dalykas yra trikdančios emocijos. Nosies užrietimas yra tiesiog išdidumas. Yra aišku, kaip su tuo dirbti. Pats išdidumas nėra bloga savybė, nebent nukreipi jį destrukcine linkme. Esu girdėjęs labai gerą patarimą ir stengiuosi juo naudotis. Reikia visus aplinkinius savo galvoje pakelti iki lubų – visus matyti nuostabius. Tu pats esi nuostabus ir visi kiti yra nuostabūs. Tada labai lengva pastebėti, kada tu rieti nosį: kai tu jau matai, kad visi krenta žemyn, o tu tik vienas lieki viršuje nuostabus, reiškia, kad tu jau rieti nosį. Tada reikia visus vėl pritempti į viršų.

Bet Danas neturi polinkio riesti nosį, jam tai natūraliai svetima. Kartais būna priešingai – jam svarbiose varžybose visi atrodo viršuje, o jis pats krenta žemyn. Tada jį reikia pakelti aukštyn, pasakyti jam, kad tu esi vienodai nuostabus kaip ir kiti.

– Ar labai skiriasi bendravimas su sportininku po pergalių ir pralaimėjimų. Kada būna lengviau?

– Asmeniškai man gal nėra didelio skirtumo. Po pralaimėjimo žiūri, kokias priežastis reikia pakeisti, kad kitą kartą būtų pergalė. Laimėjus – svarbiausia pasidžiaugti.

Pagal dopamino sistemą, mes gauname atlygį ir tai mus skatina vėl toliau tobulėti. Džiaugsmas yra nuostabi savybė. Džiaugsmas dėl gerų dalykų mus motyvuoja ir toliau daryti tuos gerus dalykus. Jeigu mažiau krapštytume žmonių blogybes ir minusus – prikeltume žmones. Panašiais metodais aš stengiuosi dirbti ir su sportininkais. Visada matau juos kaip čempionus ir rekordininkus.

– Kiek tokio aukšto meistriškumo sportininko pasiekimus lemia fizinės, o kiek psichologinės savybės?

– Pasakysiu tokį pavyzdį: žirgas yra energija, o raitelis – protas. Žirgas nueis tik ten, kur protas rodo, o be žirgo raiteliui irgi bus sunku nukeliauti toli. Aš manyčiau, kad protas yra pagrindinis veiksnys. Aišku, jeigu nuo gimimo turi kokių nors didelių fizinių trūkumų, kažko išskirtinio nepasieksi. O toliau, kaip Danas yra pasakęs, darbas, darbas ir tik darbas jam padėjo pasiekti rezultatus.

Jo prote yra tai, ką linkėčiau daugeliui išsiugdyti, – tai blaivus argumentuotas mąstymas. Kai su juo bendrauji, turi jam įrodyti, kodėl tai, ką tu rekomenduoji, yra naudinga ir prasminga. Kai jis tai supranta – tikrai padarys, gali būti garantuotas. Taip ir vyksta mūsų konstruktyvus suaugusių žmonių bendravimas. Taip turėtų būti ir visuomenėje.

– Dažnai sakoma, kad profesionalus sportas nėra sveikas. Kaip suprantu, jūs su tuo nesutinkate?

– Ne. Yra du variantai, kaip galima sportuoti. Pirmas – kai tikslas pateisina priemones. Antras – kai tau svarbiau bendražmogiški dalykai. Kai vadovaujiesi antru principu, sportas nėra žalojantis veiksnys.

Tikrinome Dano sveikatą – viskas yra gerai, nors krūviai tikrai didžiuliai. Kai kūnas ir protas yra harmonijoje, nemanau, kad būna traumų ir ligų. Jos atsiranda iš nedarnos, iš blogų psichologinių emocijų, iš sustabarėjusių idėjų. Tada atsiranda kliuviniai prote, tai veikia kūną, energetiką ir pasireiškia traumomis, kažkokiais barjerais. Mes nesportuojame, blogai maitinamės ir tai sukelia ligas.

Manau, kad nuostabiausia dovana, kurią galėčiau kiekvienam padovanoti yra priežasties ir pasekmės dėsnis. Jeigu įsivaizduotume, kad visi pasaulyje supranta šį dėsnį, nebeliktų karų, nebeliktų pandemijų iš per gero gyvenimo, neliktų bado. Žmonės skirtų laiko vaikų edukavimui, o ne jų darymui. Jei visi pasaulyje suprastų priežasties ir pasekmės dėsnį, tada visi prisiimtų į savas rankas atsakomybę už savo gyvenimą. Visi suprastų: turiu šią neigiamą pasekmę, nes kažkada padariau kažką tokio. Kartais mes sunkiai atsekame tokius priežastinius ryšius, nes mūsų atmintis prasta. Šis dėsnis yra pats nuostabiausias ir aš linkiu visiems jį kasdien vis geriau suprasti.

– Sakėte, kad plaukikai treniruojasi po du, o kartais ir tris kartus per dieną. Turi mažai laisvadienių. Ar jiems užtenka laiko tiesiog pasidžiaugti gyvenimu?

– Federacijoje stengiamės organizuoti paskaitas, buvome pasikvietę tokį psichologą, jis išreiškė gerą pastebėjimą: yra pliusas ir minusas. Galime sportuoti „minuse“ ir tikėtis, kad pasiekus pergalę bus „pliusas“. Bet tada mūsų visas kelias bus toks „minusas“ ir tik viena akimirka „pliuso“.

Kitas variantas yra buvimas „pliuse“, kai mėgaujamės plaukimu, mėgaujamės procesu, laisvalaikiu ir visada esame „pliuse“. Tada kažką laimėjus gauname tokį kaip ir „bonusą“. Juk toks kelias geresnis? O jeigu tu visą laiką buvai „minuse“ ir galiausiai nelaimėjai – dar labiau nusivili. Būdamas visada „pliuse“ ir netapęs čempionu bent jau žinai, kad gerai praleidai laiką. Taip sportuoti siūlau ir paprastiems žmonėms.

Manau, kad didžioji dalis Lietuvos sporto pralaimėjimų yra dėl psichologinių priežasčių. Esame tvirta tauta, stiprūs vyrai ir moterys. Visi žinome, kaip reikia treniruoti kūną, bet neišdrįstame pakrapštyti savo vidaus. Siūlyčiau visur ieškoti to „pliuso“. Ne tik sportuojant. Nes kai tu spinduliuoji „pliusą“, tai užkrečia ir kitus, o kai kiti laimingi – tu irgi laimingesnis.

– Lietuvoje labai mažai sportininkų kalba apie psichologines bėdas. Bene vienintelė Airinė Palšytė drąsiai kalba turinti psichologę, kad su ja nuolat dirba. Kaip tai pakeisti?

– Manau, kad tai turi prasidėti nuo švietimo mokyklose. Kad būtų pamokų, kurios supažindina, kad yra ne tik materialusis pasaulis. Kad supažindintų su vidiniais dalykais, kad tu juos gali keisti, žmogui atsirastų jausmas, kad tuos dalykus jis gali perimti į savo rankas. Ne visi žmonės supranta, kad tai galima ir įmanoma padaryti.

Savo psichologiją galima keisti, reikia tik dirbti su savimi. Turbūt visi norėtų gyventi visuomenėje, kurioje yra daugiau psichologiškai sveikų žmonių, o ne nesveikų. Pasaulinė statistika rodo, kad kas penktas turi psichologinių problemų. Aš manau, kad iš tikro gyvenime bent kartą jų yra turėję absoliučiai visi. Mes dažnai sugebame jas nukišti į šoną, bet tai nereiškia, kad problemų mes neturime. Jeigu galėčiau kažką žmonėms patarti – sakyčiau, kad reikia suprasti, jog psichologinius dalykus įmanoma keisti, ir bandyti keisti. Yra visokių kelių, tik reikia kiekvienam savo atrasti.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius