„Leiskime Rūtai mėgautis gyvenimu“ – tokią žinutę visiems plaukimo ir Rūtos Meilutytės gerbėjams siunčia Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) prezidentas Emilis Vaitkatis po to, kai visą Lietuvą ir plaukimo bendruomenę apskriejo žinia apie sportininkės sprendimą baigti profesionalios plaukikės karjerą.
LPF vadovas dar antradienį išgirdo galutinį sportininkės sprendimą bent artimiausiu metu nesugrįžti į plaukimo takelį. Trečiadienį LPF išplatino ir oficialų pranešimą, kuriame buvo cituojama ir pati R. Meilutytė, kuri yra pasiryžusi „pradėti naują gyvenimo etapą“.
Bendraudamas su portalu LRT.lt, E. Vaitkaitis pasakojo apie pribrendusį R. Meilutytės sprendimą, galimą sportininkės sugrįžimą ir plaukikės indėlį į Lietuvos plaukimą.
„Nuojautų apie galimą Rūtos karjeros pabaigą tikriausiai kiekvienas iš mūsų turėjome pastaruosius kelerius metus. Pats sprendimas buvo priimtas vakar. Turėjome susitikimą su Rūta, kurio metu ji ir paskelbė mums apie savo sprendimą“, – aiškino LPF prezidentas.
– Ar bandėte perkalbėti Rūtą, ar tiesiog buvo priimta tokia sportininkės pozicija? – portalas LRT.lt paklausė E. Vaitkačio.
Galvoju, kad bet kokį sprendimą reikia gerbti. Šioje situacijoje kalbėti papildomai net nebuvo prasmės. Manau, kad mus visus – tiek federacijai, tiek žiniasklaidai, tiek visiems žmonėms nepatinka tas neapibrėžtumas, kuomet nėra aiškaus sprendimo. Dabar sprendimas yra ir, kad ir koks jis bebūtų, visiems nuo to palengvėja.
– Ar Rūta kaip nors motyvavo savo sprendimą užbaigti profesionalės karjerą?
Iš tikrųjų, vieno motyvo tikriausiai nerastume. Į visumą susidėjo visas motyvų kompleksas bei susidėjusios aplinkybės. Į šį Rūtos sprendimą indėlį įnešėme visi mes – Lietuvos bendruomenė, medijos atstovai.
– Galbūt Rūta paskelbė apie savo tolimesnius planus? Ar sportininkė liks gyventi JAV?
– Labai detaliai nekalbėjome. Rūtos laukia ilgas gyvenimas ir visko aptarti negalime. Šiuo metu ji yra Kaune pas savo močiūtę. Duokime žmogui privatumo, leiskime pagyventi normalaus žmogaus gyvenimą ir tegu ji pasidžiaugia tais dalykais, kuriais negalėjo pasidžiaugti dėl treniruočių, dėl viso susidomėjimo ir žinomumo. Norėčiau, kad ji nuo viso to pailsėtų. Vieną dieną lauksime jos sugrįžtant.
– Jūs užsiiminėte apie sportininkės galimybę sugrįžti. Ar apie tai užsiminėte ir pokalbyje su Rūta, ar kalbėjote apie atviras duris sugrįžti?
– Durys – visuomet atviros. Be to, Rūtai – tik 22-eji metai. Žinant jos plaukimo būdą, kūno sandarą bei fizines ypatybes, sugrįžti bus galima, jeigu tik to norės pati Rūta. Labai populiaru tarp mūsų popgrupių daryti atsisveikinimo koncertus. Tikiuosi, kad ją dar kada nors plaukimo takelyje pamatysime.
– Ar pokalbyje buvo užsiminta apie Rūtos psichologinę būklę? Apie tai netgi buvo sukurtas filmas bei buvo daug kalbėta.
– Apie pačią psichologinę būseną nekalbėjome. Man susidarė įspūdis, kad jai šiuo metu yra lengviau. Pati blogiausia būsena yra tuomet, kuomet sprendimas nėra priimtas. Bet koks sprendimas yra sprendimas ir tas palengvėjimas jaučiasi.
– Nežiūrint į visus Rūtos iškovotus medalius ir užimtas prizines vietas, kaip galite išmatuoti jos indėlį į Lietuvos plaukimą?
– Indėlio išmatuoti neįmanoma jokiais skaičiais, nes Rūta turbūt buvo ir yra tas asmuo, už kurio pergalių yra kažkokia prasmė. Ne tik už pergalių, bet ir už prastesnių rezultatų. Yra socialinė atsakomybė ir reikšmė. Plaukikams kartoju, kad pasiekus tam tikrus aukštus rezultatus, jie gauna tribūną, tampa nuomonės lyderiais ir labai svarbu žinoti, ką sportininkas kalba. Kiti žmonės pradeda sportininkus sekti, juos mėgdžioti, tad atsakomybė yra labai didelė.
Rūtos atveju – socialinė žinutė visuomet buvo. Kai ji laimėjo pirmąsias pergales, daug kas susitapatino su jos gyvenimu, tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis – emigracija, sunkiu darbu. Žmonės tapatinosi su jos naivumu, nuoširdumu. Kai atsirado ir prastesnių rezultatų, kuomet Rūta turėjo ir traumą, atsirado ir kitokių reakcijų.
Rūta – mūsų visos visuomenės veidrodis. Kartais vertiname žmones tik tada, kuomet šalia mūsų jų nebelieka ar jie numiršta, tada tik pradeda paminklus statyti bei apie juos kalbėti. Rūta visa tai praėjo. Netgi apie ją sukurtame dokumentiniame filme yra aiški pagrindinė žinutė – aš irgi žmogus, man irgi skauda bei net patys stipriausi žmonės nėra tokie, kokius matome per televizorių. Tai labai svarbu. Svarbu nežiūrėti į Rūtą tik kaip į olimpinę čempionę.
Telefonu LRT TELEVIZIJOS eteryje bendravęs buvęs ilgametis R. Meilutytės treneris iš Didžiosios Britanijos Jonas Ruddas džiaugėsi savo buvusios auklėtinės sprendimu.
„Atsižvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius ir informacijos, kurios sulaukėme, nereikėtų stebėtis. Tačiau esu labai laimingas dėl jos. Jeigu ji tiki, kad priima sprendimą jai suteiksiančio daugiau laimės ir džiaugsmo, tuomet labai džiaugiuosi“, – kalbėjo specialistas.
