Sportas

2019.05.18 10:08

Kuklusis ledo ritulio virtuozas Zubrus – apie karjeros pradžią, motyvaciją rinktinėje ir Lietuvos perspektyvas ant ledo

Paulius Cubera, LRT.lt2019.05.18 10:08

Kone pusantro tūkstančio rungtynių NHL, daugiau nei 200 pelnytų įvarčių, trys lygos finalai ir tikrų tikriausios superžvaigždės statusas Lietuvos ledo ritulio istorijoje. Tačiau šiuo metu Lietuvos ledo rituliui vadovaujantis Dainius Zubrus vengia būti dėmesio centre, apie save kalba kukliai ir net neturi paskyrų socialiniuose tinkluose. Portalas LRT.lt su D. Zubrumi susėdo ilgo pokalbio apie jo karjeros pradžią, mažųjų Lietuvos ledo ritulininkų perspektyvas ir šalies rinktinę.

Lietuvos rinktinė ir motyvacija rungtyniauti

Pirmą kartą dar 2005 metais Lietuvos rinktinės marškinėlius apsivilkęs D. Zubrus šiemet nacionalinei komandai atstovavo jau ketvirtą sykį (2005, 2014, 2018 ir 2019). Profesionalo karjerą jau baigęs elektrėniškis pernai su rinktine laimėjo pasaulio čempionato I diviziono B grupę ir šiemet pirmą kartą Lietuvos istorijoje žaidė A grupėje.

Gaila, bet Lietuvos rinktinei aukšto lygio išlaikyti nepavyko – per penkerias rungtynes laimėta tik sykį ir kitais metais teks vėl varžytis B divizione.

– Kaip Jūs, būdamas žaidėjas ir ledo ritulio asociacijos prezidentas, vertinate neseniai pasibaigusį pasaulio čempionatą?

– Mums pritrūko daug žaidėjų iš praėjusių metų komandos. Kai kurie pabaigė karjeras, kiti gavo traumų. Komanda, kuri važiavo į čempionatą, buvo labai labai jauna. Kai kurie žaidėjai už mane perpus jaunesni. Tačiau vyrai žaidė, kovojo, stengėsi – net ir neišsilaikius divizione aš į čempionatą žiūriu pozityviai. Vyrukai įgavo daug patirties – jie juk bus mūsų ledo ritulio ateitis. Šalys, su kuriomis žaidėme, ledo ritulyje tikrai aukščiau pažengusios nei mes – kiek čiuožyklų, kiek užregistruotų žaidėjų turi. Aišku, pralaimėti nelengva, man labai nepatinka, tiesą sakant, mane tai labai nervina. Bet ką padarysi.

Norimo rezultato pasiekti nepavyko, bet su tokiomis komandomis, kaip Baltarusija, Kazachstanas, kovoti ir taip netoli būti – reiškia mes einame į priekį.

– Ko dar, be patirties, trūko komandai?

– Aišku, kiekvienas žaidėjas individualiai turėtų būti geresnis, dar patobulėti. Kuo geresni žaidėjai – tuo geresnė ir visa komanda. Pritrūko ir jėgų – sužaisti 5 rungtynes per 7 dienas yra labai sunku, o dar ir tas tvarkaraštis toks...

– Esate sužaidęs arti 1,5 tūkst. rungtynių NHL pirmenybėse (1399 rungtynes, skaičiuojant ir atkrintamąsias – aut. past.). Kas jus motyvuoja žaisti tokiame lygyje, kuris tikrai neprilygsta NHL?

– Fiziškai aš jaučiuosi neblogai. Man nėra lengva per metus sužaisti 5–7 rungtynes ir jaustis, kaip aš noriu. Gal tai jau ir nebeįmanoma. Bet aš, net ir nežaisdamas, kaip prezidentas, būčiau ten buvęs, žiūrėjęs rungtynes ir – aš save pažįstu – būčiau sėdėjęs tribūnoje ir galvojęs, kokio velnio aš ne aikštėje. Noro dar yra, jėgų irgi.

Man pernai Kaune labai patiko, aišku, šiemet gal ne taip, bet man patinka rungtynės, jausmas toks geras, kai laimėjome tas rungtynes prieš Korėją... Pavargti per mylimą sportą man patinka. Norėjau padėti rinktinei, kaip tik galiu. Jaučiu gal tokią kaip ir skolą Lietuvai – juk čia mano šalis. Aš buvau, esu ir būsiu lietuvis.

Lietuvos ledo ritulio vedlys ir veidas

2018 metų liepos mėnesį D. Zubrus išrinktas Lietuvos ledo ritulio asociacijos hockey.lt prezidentu. Kaip sako pats, gimtosios šalies ledo rituliui jis padėjo jau ne vienerius metus, net ir žaisdamas NHL. O baigęs karjerą ir turėdamas daugiau laisvo laiko pasidavė įkalbinėjimui skirti asociacijai dar daugiau dėmesio ir tapti jos veidu.

D. Zubraus pareigas asociacijoje galime palyginti su krepšinio federacijos prezidento Arvydo Sabonio. Jeigu sakoma, kad tiek verslininkai, tiek politikai paprastai kur kas noriau klausosi krepšinio norų, kai juos pateikia A. Sabonis, panašiai yra ir su D. Zubrumi.

– Kodėl nusprendėte būti asociacijos prezidentu ir kokiais savo darbais jau galite pasigirti?

– Aš nelabai to norėjau – nenoriu dėmesio. Gal nelabai esu viešai tą sakęs, bet ir anksčiau nuolat važinėjau į savivaldybes, prašiau, kad naujas čiuožyklas statytų, dar kažką dėl ledo ritulio darytų. Nelabai norėjau dėmesio, bet buvau prašęs leisti padirbėti šalia prezidento, o kai reikės per kokius susitikimus, federacijų kongresus būti, sakiau, aš dalyvausiu ir padėsiu. Bet vėliau susėdome ir nutarėme, kad būdamas prezidentu ledo rituliui padėčiau daugiau. Kitaip atrodo, kai pas merus, rėmėjus ateina prezidentas.

Jaučiau, kad galiu padėti ir jeigu tas mano tapimas prezidentu padės – kodėl gi ne. Dešimt metų važinėjau po miestus ir prašydavau, bet jeigu tik tas titulas dar kažką prideda, tai gerai. Sakė, kad federacijų kongresuose pritraukčiau daugiau dėmesio Lietuvai.

– Krepšinio pasaulyje A. Sabonis dažniausiai į save atkreipia dėmesį, kad ir kur nueitų, kad ir ko prašytų. Ar galima jus, jūsų statusą palyginti su juo?

– Aš nežinau, ar tai veikia. Laikas parodys. Prezidentu jau esu nuo liepos mėnesio ir čiuožyklos pastatytos dar nė vienos nematau, vaikai nečiuožia. Bet tikslas yra toks, kad sporto šaka Lietuvoje augtų. Pastebiu, kad Lietuvos čempionatas kyla, vis daugiau žmonių apie jį žino.

Visi žino, kad krepšinis Lietuvoje yra puikus, bet kiti žmonės nori daugiau. Noriu, kad būtų vaikams pasirinkimas. Ledo ritulio Lietuvoje žmonės gerai nepažįsta, bet – kai jo paragauja, nueina į varžybas ar patys pačiuožia – jie iškart užsiveda. Aišku, tai brangus sportas, neįmanoma išsilaikyti be miesto, savivaldybės paramos. Bet panaši situacija visame pasaulyje. Į tai žiūrima kaip į vaikų užimtumą.

– Ar per tuos dešimt metų situacija nors kiek pasikeitė?

– Labai džiaugiuosi dėl statomos Kauno čiuožyklos, patvirtinto Klaipėdos projekto. Galima pasigirti, kad ledo ritulį žaidžiančių vaikų skaičius patrigubėjo. Prieš dešimt metų Lietuvoje nebuvo nė 300 vaikų žaidžiančių, situacija buvo sunki. Su vienu iš „Akropolio“ vadovų susėdome ir nutarėme padaryti vaikų lygą. Man pavyko kelis kartus gal apie 200 aprangų – nuo kojų, iki šalmo – atvežti.

Vienas dalykas yra išlaikyti ledą, kitas – pati apranga. Lietuvoje vaiką aprengti kainuos apie tūkstantį, gal net porą tūkstančių eurų. Ir nežinai, ar vaikui patiks – tikrai ne visi gali tai sau leisti. Tai man pavyko atvežti tų aprangų, buvo sukurta lyga, tapau tos lygos prezidentu, ir šiuo metu virš 1000 vaikų Lietuvoje jau žaidžia ledo ritulį.

Po 2014 m. čempionato Vilniuje tas skaičius nemažai pašoko. Tai viena priežasčių, kodėl aš dalyvauju ir žaidžiu rinktinėje, dėl ko prisijungiau pernai. Jaučiau, kad mano, Dariaus Kasparaičio dalyvavimas tikrai padės ledo rituliui augti.

– Sakote, kad nemėgstate viešumo, neturite nei feisbuko, nei instagramo paskyrų. Kodėl? Galbūt didesnis viešumas iš jūsų pusės ledo rituliui padėtų dar labiau?

– Žmonės, kurie noriu, kad mane rastų, žino, kaip mane surasti. Man socialiniuose tinkluose yra labai daug apsimetinėjimo ir netikrumo. Nesakau, kad visi žmonės ten tokie, bet ten to labai daug. Aš ne toks, kad man reikėtų dėmesio. Man jo pakanka – nenoriu daugiau. Susitikti su kažkuo, pakalbėti, duoti interviu man nesunku.

Karjeros pradžia – Ukrainoje be tėvų ir artimųjų

Elektrėnuose 1978 metais gimęs ir augęs D. Zubrus ledo ritulį pradėjo žaisti dar ikimokyklinio amžiaus. Ant ledo jį nusivedė tėvas, o treniruotes pradėjo lankyti pas trenerį Aleksejų Nikiforovą kartu su dviem metais vyresniu broliu. D. Zubraus talentas išryškėjo anksti, tad vos dvylikos metų berniukas vienas išvyko į už tūkstančio kilometrų esantį Charkovą.

„Mano tėvas truputį žaidė, jis yra įmušęs patį pirmą įvartį Elektrėnų čiuožykloje. Vėliau į brolio klasę atėjo treneris ir pasiūlė vaikams lankyti ledo ritulį, jis į treniruotes nusivedė ir mane. Aš buvau už visus dviem metais jaunesnis, bet man patiko ir pradėjau žaisti. Brolis lankė mokyklą, o aš – dar ne, tai turėjau daugiau laiko, kai kuriomis dienomis ir po dukart treniravausi. Iki 12 metų žaidžiau Lietuvoje su dviem metais vyresniais.

Tada pas mus atvažiavo komanda iš Charkovo, mane jų treneris pakvietė su jais važiuoti į treniruočių stovyklą. Kiek vėliau jau pasiūlė atvažiuoti gyventi ir mokytis Charkove, tapti visaverčiu komandos nariu. Buvo 1990 metai, man buvo 12 metų, įlipau į traukinį su visais daiktais ir po 24 valandų išlipau Ukrainoje“, – su šypsena atsimena D. Zubrus.

Charkove jis gyveno šeimoje, kurios sūnus kartu su Dainiumi lankė treniruotes, berniukai tapo kone broliais. Kaip sako pats sportininkas, juo gerai rūpinosi, žmonės buvo geri, tačiau po metų Ukrainoje vėl į ją sugrįžti jis nežadėjo.

„Pirmi metai buvo labai sunkūs, galvojau, kad tikrai negrįšiu – be brolio, tėvų, draugų buvo sunku. Grįžau vasarą į Lietuvą galvodamas, kad negrįšiu. Bet kažkaip nutariau, kad važiuoju, ir tada jau pripratau. Man labai patikdavo sugrįžti į Lietuvą, bet tai trukdavo tik iki 2–3 savaičių per metus.“

Taip prasidėjo ilga D. Zubraus kelionė į ledo ritulio elitą: „Niekada negalvojau, kad esu kažkoks superžaidėjas. Kai dar buvo Sovietų Sąjunga, žiūrėdavau ledo ritulį, svajojau gal kada rinktinėje sužaisti ar bent jau aukščiausioje lygoje. Maskvoje ne kartą mačiau ir atvykusias NHL komandas, bet apie tai net minčių nebuvo, atrodė kažkoks kosmosas.“

1992 m. D. Zubrus su Charkovo ekipa pirmą kartą lankėsi Kanadoje, kur laimėjo neoficialų vaikų klubų pasaulio čempionatą (Quebec International Pee-Wee Hockey Tournament) ir Kanadoje ir JAV kasmet svečiuodavosi iki 1995-ųjų.

Tada jam pasitaikė proga pasitreniruoti su Niujorko „Islanders“ komanda, kurioje jau žaidė kitas lietuvis Darius Kasparaitis, o Long Ailande dirbo ir D. Zubrui nuo vaikystės pažįstamas A. Nikiforovas. Septyniolikmetis lietuvis gavo progą paragauti NHL skonio.

„Vasarą prieš sezoną, kai NHL žaidėjai pradeda rinktis, mane pakvietė su jais pasitreniruoti. Aš pajaučiau, kad gal ir ne visai esu sutrikęs tarp jų. Jie gal labai nesistengė, bet tada jau atėjo minčių, kad reikia dirbti ir gal kažkas pavyks“, – apie laiką, kai suprato galintis žaisti NHL, pasakojo ledo ritulininkas.

Dar metus iki 1996-ųjų NHL naujokų biržos D. Zubrus žaidė Kanados jaunių lygoje, o tada jį 15-uoju šaukimu pasirinko Filadelfijos „Flyers“ komanda. Būdamas vos 18 metų jis pelnė įvartį jau pirmose oficialiose savo NHL rungtynėse ir iki šiol yra jauniausias „Flyers“ žaidėjas, debiutavęs NHL. Jau pirmajame sezone su Filadelfijos ekipa D. Zubrus žengė iki Stanley taurės finalo, tačiau serijoje sausa 0-4 pralaimėjo Detroito „Red Wings“ ekipai.

Per savo karjerą NHL lietuvis žaidė šešiose komandose, ilgiausiai atstovavo Naujojo Džersio „Devils“ ekipai, su kuria žaidė 2012 m. finaluose, tačiau irgi pralaimėjo (2-4 prieš Los Andželo „Kings“). Trečią sykį Stanley taurės finale lietuvis žaidė paskutiniame savo NHL sezone 2016 metais su San Chosė „Sharks“ klubu (pralaimėjo 2-4 prieš Pitsburgo „Penguins“).