Sportas

2019.05.10 06:53

Dviguba sportininkų pilietybė: širdyje viena vėliava, kišenėje – du pasai

Inga Necelienė, LRT.lt2019.05.10 06:53

Keturi tituluoti buvę sportininkai: du pargrįžę, du apsistoję svetur, du turintys dvigubą pilietybę, du – po vieną. „Sportininkai yra pasaulio lietuviai visomis prasmėmis“, – įsitikinusi garsi dviratininkė, kurios vaikai šaknis leidžia Italijoje. Kas šiems sportininkams, ne vienerius metus gynusiems Lietuvos garbę, yra tėvynė, pilietybė, kas yra namai jiems ir kas – jų vaikams?

Buvusiai dviratininkei Editai Pučinskaitei pilietybė – tai žmogaus identitetas.

„Būdamas pilietis jautiesi reikalingas savo šaliai, kad ir kur gyventum. Kai sportuoji, žinai, kad įdėjai kažkokį indėlį į savo šalies garsinimą, o tebeturėti tos šalies, kurios garbę gynei, pilietybės – skamba gana šiurpiai“, – sako Lietuvos ir Italijos pilietybę turinti dviratininkė.

Buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt, sukūrusi šeimą su brazilu ir viena iš šeimos turinti tik vieną pasą, sako, kad jai pilietybė – tai žmogaus šaknys.

„Pilietybė – tai dalis tavo kūno, tavo gimtinės. Mano nuomone, šių dalykų žmogus negali prarasti“, – įsitikinęs Lietuvos ir Austrijos pilietis buvęs futbolininkas Arminas Narbekovas.

Buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša, ties kurio pilietybės grafa vienas įrašas – lietuvis, prisipažįsta, kad nori būti grynas vienos šalies pilietis.

„Noriu tvirtai nugara jausti sieną, o ne remtis į kelis medžius“, – sako buvęs krepšininkas, kuris remia pačią idėją, už esmę, kad lietuvis nori būti lietuviu bet kokiomis sąlygomis.

Dvigubi piliečiai

1999 m. pasaulio čempionė, „Tour de France“ lenktynių laimėtoja, dvejų olimpinių žaidynių dalyvė 43-ejų metų Edita Pučinskaitė Italijoje gyvena jau ilgiau nei Lietuvoje – 23 metus. Čia sukūrė šeimą su italu, čia auga jųdviejų vaikai. Nuo 2003 m. Edita yra ir Italijos pilietė, kuriai išimties tvarka išsaugota Lietuvos pilietybė.

„Teisybę pasakius, turėdama dvigubą pilietybę ypatingai didelio skirtumo nejaučiu. Aš, kaip ir anksčiau, prisistatau lietuve, nes ir esu lietuvė. O Italijos pilietybė suteikė tokių dalykų, kaip balsavimo teisė toje šalyje. Dėl to lengviau integruotis, jautiesi esantis visavertis tos šalies gyventojas“, – paaiškina E. Pučinskaitė.

Panašius motyvus mini olimpinis čempionas, geriausiu pastarųjų 50 metų Lietuvos futbolininku išrinktas A. Narbekovas, bet pirmiausia paklausia: ar yra skirtumas, ką nuėjęs į valstybinę įstaigą parodys Lietuvoje gyvenantis ukrainietis, rusas ar bet kurios kitos tautybės žmogus – leidimą laikinai gyventi ar lietuvišką pasą. Lietuviškas pasas atveria daugiau durų. Taip buvo ir A. Narbekovui gyvenant Austrijoje: vietiniame fronte austrišką pasą nešėsi visur, kur jam, kaip tos šalies gyventojui, reikėjo tvarkyti reikalus.  

Nuo 1990 m. Austrijoje gyvenęs, bet 2005 m. nusprendęs grįžti į Lietuvą A. Narbekovas iki šiol turi dvi pilietybes. Ar pastaruoju metu dažnai prireikia austriško paso?

„Na, kartais dulkes nuo jo nupučiu, – juokiasi. – O šiaip svarbus tos šalies, kurioje gyveni, pasas. Dabar gyvenu Lietuvoje – man lietuviško paso tik ir reikia“, – sako futbolininkas. Beje, priėmęs Austrijos pilietybę A. Narbekovas dar šešerius metus žaidė Lietuvos nacionalinėje rinktinėje.

G. Volungevičiūtė-Scheidt vienintelė šeimoje turi vieną pilietybę: jos vaikai Lietuvos ir Brazilijos piliečiai, vyras – Brazilijos ir Vokietijos, o gyvena, kaip žinoma, Italijoje. Gyvenant Europoje Gintarei kito paso nereikia, bet jeigu tektų keltis toliau nei Europa – kas žino. O jos vyras, kaip paaiškina buriuotoja, negalėtų gyventi Europoje, jeigu ne iš senelio paveldėta vokiška kilmė ir pasas. 

„Džiaugiuosi, kad mano vaikai turi po du pasus ir tai nebuvo problema, kai jie gimė. Norėčiau, kad ir kiti lietuviai nesusidurtų su tokiais sunkumais ir nemažėtų Lietuvos piliečių, nors ir svetur gyvenančių. Pažįstu užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų, kurie pradeda siekti sportinių rezultatų, bet negali atstovauti Lietuvai, nes neturi paso. Ir jie klausia mamų – kodėl? Mano sūnus irgi jau pradeda dalyvauti buriavimo varžybose, o aš džiaugiuosi, kad jis galės ateityje rinktis, jeigu norės matyti ant burės Lietuvos vėliavą“, – pasakoja Gintarė.

Vienam davė, kitas netiko

Kartu su A. Narbekovas toje pačioje auksinėje 1988 m. Seulo žaidynių SSRS rinktinėje žaidė dar vienas lietuvis – Arvydas Janonis. Abu juos po olimpiados iš Lietuvos pirmiausia keliai nuvedė į Maskvos „Lokomotiv“, tada atlikusį lyg nutūpimo tako prieš skrydį į Vakarus vaidmenį, o iš jo – į Austriją (tuomet dėl Maskvos nenoro iš savo gniaužtų paleisti Lietuvą visi mūsų sportininkai buvo suspenduoti).    

A. Janonis Austrijoje pražaidė dešimt metų, A. Narbekovas, įskaitant ir kelerius treniravimo metus, – keturiolika. Tada, kaip pasakoja 1991 m. Vienos klube legionieriaus karjerą pradėjęs A. Narbekovas, teko gyventi visai kitokioje visuomenėje ir žaisti pagal kitokias taisykles. Tuo laiku futbolo klubuose tokie posocialistinių šalių piliečiai kaip A. Narbekovas ar A. Janonis buvo laikomi užsieniečiais, kurių skaičius komandose buvo ribojamas.

„Mes užimdavome legionierių iš Pietų Amerikos ar Afrikos šalių vietą. O gavęs tos šalies pilietybę formaliai tampi vietinis. Tada ir žaidėjui, ir klubui atsiveria daugiau galimybių“, – apie praktinius klubų sumetimus suteikti savo žaidėjams pilietybes pasakoja pašnekovas.

Lietuvos futbolininkams pilietybė taip pat buvo pasiūlyta. A. Narbekovas ją priėmė 1996 m., bet pirmiausia išsiaiškino, ar galės išlaikyti Lietuvos pasą.

„Pirmas mano klausimas, iš austrų išgirdus apie siūlomą pilietybę, buvo toks: ar jie man leis išlaikyti dvigubą pilietybę, nes jeigu nebus dvigubos – man jų pilietybė nereikalinga. Taip jau susiklostė, kad ir austrai išimties tvarka suteikė tokią galimybę, ir lietuviai. Lietuvos pilietybę gavau 1995 m. išimties tvarka tuomečio prezidento Algirdo Brazausko įsakymu – tokiu būdu, kokiu vieninteliu ją iki šiol galima gauti“, – paaiškina A. Narbekovas.

Šiuo atžvilgiu nepasisekė A. Janoniui, nes jis Austrijos pilietybę priėmė, o štai Lietuvos – nesusigrąžino. „A. Janoniui buvo atsakyta dviguba pilietybė, jis nebūtų atsisakęs Lietuvos pilietybės, jei būtų žinojęs, kad negaus dvigubos. Bet negavo ir liko tik su austrišku pasu“, – pasakoja A. Narbekovas.

Atsiradus galimybei sportininkams išsiveržti iš už geležinės uždangos krepšininkas S. Jovaiša išvyko į Vokietiją ir šios šalies klubuose praleido devynerius metus. Jis tikina matęs tokių patogių atvejų, kai pasirinkimas turėti kitos šalies pilietybę būdavo ekonomiškai naudingas.

„Bet nesu daug tokių žmonių sutikęs, kuriems ekonominė nauda būtų pagrindinė priežastis keisti pilietybę. Bent jau buvę sportininkai kitos šalies pilietybę dažniausia priimdavo dėl vietinės socializacijos. Tokius ir vadinome ekonominio suinteresuotumo pagrindu priėmusiais pilietybę“, – pasakoja daugiau nei du dešimtmečius aukščiausio lygio krepšinį žaidęs S. Jovaiša.

Graudu širdy

Kitai tituluotai Lietuvos dviratininkei – 1998 m. pasaulio čempionei, 2000 m. olimpinio bronzos medalio laimėtojai Dianai Žiliūtei priimta Italijos pilietybė kainavo praleistas 2008 m. olimpines žaidynes. Vis dėlto 2016 m. pabaigoje daugiau nei du dešimtmečius Italijoje gyvenančiai ir už italo ištekėjusiai D. Žiliūtei Lietuvos prezidentės dekretu pilietybė buvo išsaugota.

„Tauta, valstybė – tai visų pirma jos žmonės. Mes su Diana buvome vienos pirmųjų nepriklausomos Lietuvos dviratininkių, kurios iškeliavo į pasaulį ir savo šaliai laimėjo ne vieną medalį. Yra šaknys, kurios visada išliks, yra meilė savo šaliai ir neišdildomi patriotiniai jausmai – kaip visa tai galima atimti? Kai buvo svarstomas Dianos pilietybės atėmimo klausimas, man širdy buvo graudu“, – kalbėdama apie ilgametę komandos draugę ilgai žodžius renka E. Pučinskaitė.

A. Janonis – visam laikui, jeigu referendumu nebus pakeista Konstitucija, o A. Narbekovas maždaug trims mėnesiams buvo netekęs Lietuvos pilietybės.

„Trylika metų – nuo 1995-ųjų – viskas buvo gerai, pasas galiojo, pilietybės niekas neatėmė, bet staiga 2008-ųjų spalį pabaigoje sužinojau, kad, pasirodo, nedaviau priesaikos ir dėl to pilietybė iš manęs atimama. Tada Vienoje nuėjau į pasiuntinybę, perskaičiau priesaiką, pasirašiau lapą – ir viskas, gal po mėnesio vėl turėjau lietuvišką pasą. Ši istorija buvo iškelta į viešumą kaip baisi sensacija. Matyt, kažkas labai norėjo parodyti, kad dirba, nors iš tiesų tai buvo biurokratizmo klaida“, – į dešimties metų senumo įvykius grįžta buvęs futbolininkas.

Ar A. Narbekovas, E. Pučinskaitė pasijuto mažiau lietuviais, kai gavo ir kitos šalies pilietybę?

„Pilietybė – tai dalis tavo kūno, tavo gimtinės. Mano nuomone, šių dalykų žmogus negali prarasti“, – įsitikinęs buvęs futbolininkas.

„Pirmiausia aš esu lietuvė, o jau toliau – aš gyvenu toje šalyje, kurioje susiklostė mano gyvenimas. Bet pakeitus šalį niekas manyje nepasikeitė – Lietuvai liko tie patys jausmai, tas pats noras kuo dažniau sugrįžti ten, kur gyvena mano tėvai, tas pats stiprus jausmas būti lietuve ir tuo didžiuotis. Lietuva man visada buvo viskas ir yra viskas“, – tikina E. Pučinskaitė.

S. Jovaiša mano, kad labai svarbu, kaip žmogus jaučiasi turėdamas vadinamąjį dvigubą variantą: „Bet „de jure“ apie tai galvojant kyla tam tikrų pamąstymų. Man asmeniškai trūktų pilnatvės, kad esu visiškai grynas ir be jokio dirbtinumo. Kita vertus, suprantu, kad gyvename globalioje visuomenėje ir globaliame pasaulyje, todėl tikrai nesmerkiu tų, kurie kitaip pasirenka.“

Pasirenka iš pat pradžių

E. Pučinskaitė primena, kad sportininkai yra savo šalių ambasadoriai pasaulyje. Tai, jos tikinimu, reiškia ir dar stipresnę atsakomybę, ir dar didesnį džiaugsmą savo rezultatais garsinti šalį.

„Sportininkams patriotinis jausmas yra labai išryškintas, sportininkai yra pasaulio lietuviai visomis prasmėmis. Juk dažniausia jie labai jauni išvyksta į pasaulines arenas atstovauti savo šaliai. Ir sukasi tame pasauliniame rate, gyvendami tiek Lietuvoje, tiek ne Lietuvoje“, – sako du dešimtmečius pasaulio plento dviratininkių elitui priklausiusi E. Pučinskaitė.

Ar per ilgus karjeros metus nesulaukė italų vilionių pereiti atstovauti jiems?

„Sporte viskas daug praktiškiau. Net ir turėdamas dvigubą pilietybę turi pasirinkti, kuriai šaliai atstovausi ir kurios vėliavos spalvas ginsi. Juk nėra taip, kad vieną kartą vienos šalies himną tau groja, o kitą – jau kitos. Man šiuo klausimu niekada nekilo problemų, nors pasiūlymų atstovauti Italijai sulaukiau. Bet apie tai nebuvo net tolimų minčių“, – tikina E. Pučinskaitė.

Anksčiau futbolininkai aikštėje apskritai neturėjo pilietybės keitimo manevro laisvės –  jeigu būdavo žaidę tam tikros šalies nors ir jaunučių rinktinės komandoje, kad ir kokią pilietybę priimdavo, atstovauti kitai šaliai negalėdavo, tai buvo neįmanoma.

„Dabar jau šiek tiek pakeista, bet mano sportavimo laikais net svarstyti apie tai nebuvo galima. Todėl man šiek tiek juokinga, kai per ašaras mūsų pilietybę gavusi dailiojo čiuožimo šokėja po pusmečio jau šoka su kitu partneriu ir atstovauja kitai šaliai“, – pateikia pavyzdį A. Narbekovas.

S. Jovaiša, į Vokietiją išvykęs žaisti, jo paties žodžiais tariant, kaip sportininkas jau kritinio amžiaus, sportinių aukštumų ir planų nepuoselėjo.

„Bet jeigu būčiau labai norėjęs, man Vokietijos pilietybė buvo per metus pasiekiama – ten išbuvau devynerius metus, trūko metų ir galėjau eiti Vokietijos pilietybės prašyti. Bet tikrai nekilo tokio noro ir sunkumų dėl apsisprendimo nebuvo“, – sako per ilgą krepšininko karjerą Europos, pasaulio čempionu tapęs ir dukart olimpinę bronzą pelnęs S. Jovaiša.

Dviguba pilietybė – kompromisas?

Laimėtojui groja vienos šalies himnas, nors jo kišenėje – dviejų valstybių pasai. Ar čia nėra dilemos? Juk sportas, ypač paties aukščiausio rango, – itin nacionalinis dalykas.

„Čia labai filosofinis klausimas, – sako S. Jovaiša. – Jeigu sieki tik rezultatų, gali pasirinkti sau naudingesnį variantą, taigi ir šalį. Bet jei galvoji ir apie savo tėvynę, jausmas turėtų būti dviprasmiškas, jeigu pasirenki atstovauti ne savo gimtajai šaliai, stovi po kitos šalies vėliava, o širdyje jautiesi lietuvis. Man tai būtų pilnatvės neišsipildymas ir toks variantas netiktų, bet tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus.“

Neturime daug sportininkų, kurie pasiekę sportinį piką būtų pakeitę pilietybę ir ėmę atstovauti kitai pasirinktai tėvynei. Audringai besirutuliojusi penkiakovininkės Donatos Rimšaitės istorija parodė, kad bent pas mus tokie sportininkų sprendimai sulaukia pasmerkimo, o ne supratimo.

O dviguba pilietybė – švelnesnis variantas? „Tai tam tikras kompromisas“, – sako S. Jovaiša.

A. Narbekovo nuomone, geriau dviguba pilietybė, nei prarasti tokius piliečius kaip Žydrūnas Ilgauskas, kuriais futbolininkas siūlo didžiuotis, o ne dėl kažkokių procedūrinių dalykų išbarstyti.

„Ir su amerikietišku pasu Ž. Ilgauskas yra lietuvis, kad ir kur jį pristato, visi žino – Lietuva. O mes pradedame rūšiuoti – žaidė rinktinėje ar ne. Bet jis grynas lietuvis, o kad gyvena Amerikoje – tai taip susiklostė gyvenimas. Juk sakoma, kad su amerikietišku pasu visas pasaulis atviras. Kodėl turėtume žmonėms užkirsti kelią geriau gyventi, geriau tvarkytis? Jeigu Lietuvos piliečiui bus geriau – tai ir Lietuvai bus geriau.“

S. Jovaišai, kaip buvusiam krepšininkui, Ž. Ilgausko atvejis atrodo skaudus: „Žmogus paaiškino, kad viską, ką jis turi geriausio, jam davė ta šalis, kurios piliečiu jis pasirinko būti. Man sunkoka tą priimti, bet čia kiekvieno mūsų pasirinkimas.“

Referendumas – idėja, neaprengta drabužiais

Šiuo referendumu išjudinta daug pamatinių dalykų, o grynų atsakymų, kas yra tėvynė, namai, kas yra pilietybė, – nėra. Pasak S. Jovaišos, pasisakydami už ar prieš mes pereiname iš techninės pusės, naudos, paprasto buitiško pragmatiškumo į filosofinį pamąstymą, ką tu labiau myli ir kas tau svarbiau. Kita vertus, kai pradedi galvoti, kas tau svarbiau, pabėgi nuo meilės temos ir vėl imi lenkti pirštus bei skaičiuoti. Kas šioje dėlionėje nusveria, labai priklauso nuo žmogaus, nuo asmenybės, nuo jo požiūrio.

Bet nutinka visaip – laikui bėgant žmonės keičiasi, kinta jų mąstymas, požiūris, galbūt vertybės labiau išsigrynina. Tada jie pradeda galvoti kitaip, nori susigrąžinti tai, ko patys atsisakė ar galbūt lengva ranka prarado. Jeigu tai tampa labai brangu ir svarbu, referendumas, jeigu jis įvyks ir pavyks, sugrąžins jiems galimybę tapti tuo, kuo jie iš tikrųjų nori būti.  

„Niekada nepatyriau geresnio jausmo, nei per žaidynes šalia Amerikos vėliavos matyti kylančią Lietuvos trispalvę. Tą sunku perteikti žodžiais. Aš asmeniškai noriu būti grynas vienos šalies pilietis, o ne pusiau toks, pusiau toks, bet tai mano nuomonė ir mano pasirinkimas. Noriu tvirtai nugara jausti sieną, o ne remtis į kelis medžius“, – palygina S. Jovaiša.

Krepšininko, vėliau krepšinio trenerio darbą į politiko karjerą iškeitęs S. Jovaiša neslepia, kad ir Seime nėra atsakymų į visus kylančius klausimus, o detalių, niuansų daug, net sunku į visas jas iš karto įsigilinti. Todėl šis referendumas, pasak Seimo nario, – lyg drabužiais neaprengta idėja.

„Nors pats asmeniškai esu už grynumą, bet palaikau šį referendumą ir balsuosiu už pačią idėją, už pačią esmę, kad lietuvis nori būti lietuviu bet kokiomis sąlygomis“, – savo pozicijos neslepia S. Jovaiša.

O ką pasaulietiškam žmogui reiškia pilietybė? E. Pučinskaitei pilietybė – tai žmogaus identitetas ir stiprus jausmas. Būdamas pilietis jautiesi reikalingas savo šaliai, kad ir kur gyventum. Gali dėl savo gimtos šalies visą gyvenimą dirbti, kelti jos prestižą, nes jautiesi jai reikalingas. Dėl to buvusiai dviratininkei svarbu ją išlaikyti ir turėti.

„Manau, mes Lietuvai daug davėme ir duodame. Italijoje gyvendama aš labai dažnai kalbu apie Lietuvą. Lietuva visada bus mano dalis. Ir savo vaikus mokau kalbėti lietuviškai. Manau, Lietuva yra subrendusi tam žingsniui, kad joje, kaip ir kitose 22 Europos šalyse, būtų pripažįstama dviguba pilietybė. Tuo labai noriu tikėti. Pati būtinai dalyvausiu referendume. Ir galite net neklausti, kaip balsuosiu“, – nusijuokia E. Pučinskaitė.

Namų trauka

Dviejų valstybių piliečiai, gyvenantys trečioje šalyje – Italijoje. Taip galima apibūdinti G. Volungevičiūtės-Scheidt sūnus, kuriems, jeigu tvarka nepasikeis, sulaukus aštuoniolikos teks rinktis, kurios šalies piliečiais jie norės būti. „Būtų sunkoka, – pripažįsta Gintarė. – Bet džiaugiuosi tuo, jog galime dažnokai nuvykti į Lietuvą ir mano vaikai ją pažįsta.“

„Kodėl nusprendžiau grįžti? – klausia A. Narbekovas ir atsako: – Mane visada traukė namai, nors Austrijoje, Vienoje, daug metų pragyvenau, ten mano, kaip futbolininko, karjera gerai susiklostė, esu tos šalies pilietis, bet pasąmonėje visada norėjau grįžti namo.“

Tada, 1990-aisiais, kartu su vienu perspektyviausių buvusios SSRS futbolininkų A. Narbekovu į Austriją išsikėlė ir jo šeima – ketverių metų sūnus Arminas jaunesnysis, žmona Rita. Arminas vyresnysis pasakoja, kad neseniai namų tema su savo jau suaugusiu sūnumi kalbėjo.

„Mano sūnus, kuris gimė Lietuvoje, bet užaugo Austrijoje, dabar dirba ir gyvena Vokietijoje. Jis manęs paklausė, ar nepasiilgstu Vienos. Taip, sakau, kartais ji pralekia mano atmintyje, bet tik tiek. Aš Lietuvoje gerai jaučiuosi, man čia smagu. Jis atsakė, kad būdamas Vokietijoje pasiilgsta namų, norėtų į juos grįžti, nes traukia. Namais jis vadina Vieną. Namai ten, kur tavo šaknys. Jų taip paprastai neišrausi“, – reziumuoja A. Narbekovas.  

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt