Sportas

2019.05.05 16:31

Ilgametis Sekmadienio lygos architektas Malžinskas: mėgėjų futbolas dažnai įdomesnis nei A lyga

Paulius Cubera, LRT.lt2019.05.05 16:31

2005 metais žinomiems TV veidams Vytarui Radzevičiui bei Martynui Starkui kartu su Pauliumi Malžinsku kilo idėja, kad Vilniui reikia savo mėgėjų futbolo lygos. Taip gimė SFL – Sekmadienio futbolo lyga. Ilgametis jos vadovas, buvęs teisėjas, FIFA komisaras ir dabartinis Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) prezidentas Paulius Malžinskas po 15 metų darbo pasitraukė iš SFL vadovo pareigų. Su juo LRT.lt kalbasi apie SFL sėkmės priežastis, pradžią ir mėgėjų futbolo žavesį.

„Esu įsitikinęs, kad mėgėjų lygos rungtynes dažnai įdomiau žiūrėti, nei A lygą ar Pirmą lygą. Kartais liūdna, kai žaidėjai profesionalai, uždirbantys pinigus neturi aistros. Mėgėjų lygoje technikos lygis, žaidimo lygis, aišku žemesnis, tačiau ten tiek aistros“, – apie mėgėjų futbolo žavesį kalba P. Malžinskas.

47-erų P. Malžinskas naujuoju VRFS prezidentu išrinktas 2017 metų gruodį ir po metų darbo nusprendė, kad sėdėjimas ant dviejų susijusių organizacijų vadovo kėdžių kertasi su skaidrumo standartais. Dėl to ir tikslo išlaikyti SFL nepriklausomybę P. Malžinskas nusprendė SFL vadovo postą palikti.

Anot Pauliaus, per 15 metų SFL nuėjo ilgą kelią ir padarė labai daug. Kelių žmonių idėja labai greitai išaugo iki didelės lygos su daugybe Vilniaus mėgėjiškų komandų. Kai kurios gyvuoja visus 15 metų, turi dublerių ekipas ir net deda žingsnius link vaikų komandų kūrimo.

Šiuo metu SFL per metus įvyksta apie 1500 rungtynių – įskaičiuojant visus lygos organizuojamus čempionatus, taures ir kitus projektus. Sudėjus visas SFL komandas skaičius irgi solidus – 80. Iš jų 44 komandos žaidžia normalų lauko futbolą 11 prieš 11.

– Kaip ir kam kilo SFL sumanymas prieš 15 metų?

– Tai buvo Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus iš „Prelegentų“ klubo idėja. Mes su jais nuo seno žaidėme sekmadieniais, aš tuo metu buvau teisėjas, turėjau laiko ir man pasiūlė įkurti lygą ir jai vadovauti. Tuo metu buvo labai daug neorganizuotumo, mėgėjų lygos tokios apskritai nebuvo. Tai buvo naujiena Lietuvos sporte – privati lyga.

Per 2-3 metus labai išaugome, nes informacijos sklaidai iškart panaudojome internetą, kuris 2005 metais dar buvo naujiena. Mašina užsikūrė greitai. Po dviejų metų panašiu keliu nuėjo ir krepšinis, Sostinės krepšinio lyga, kitos. Vėliau prasidėjo dar daug įvairių projektų, iš mūsų daug kas išsiplėtojo.

–  Tai buvo jūsų tiesiog bandymas improvizuoti, ar kažkuo rėmėtės, gal Anglija?

–  Taip, Anglija, jų „Sunday league“, kur futbolas yra malonumas. Mūsų pagrindinė idėja – futbolas turi teikti malonumą. Jis žaidžiamas laisvu laiku, su draugais pabendrauji, išgeri alaus, suvalgai karštą dešrelę – toks laisvalaikinis futbolas. Todėl ir pavadinimas toks – Sekmadienio futbolo lyga.

–  Kokie tuomet buvo didžiausi iššūkiai?

–  Aikščių trūkumas buvo katastrofiškas, teisėjų trūkumas irgi didelis. Įtempti santykiai su tuomet veikusia Vilniaus apskrities futbolo federacija. Mes buvome visiškai nepriklausoma lyga, privatus projektas, buvo konkurencija – komandos rinkosi pačios, kur nori žaisti. Jos pasirinko geresnę organizaciją, struktūrą ir iš miesto pirmenybių perėjo į SFL. Mes nukonkuravome federacijos rengiamą sistemą.

–  Ką jūs tuo metu darėte geriau, kad nukonkuravote kitus?

–  Viską. Tą pačią dieną buvo suvedami visi rungtynių rezultatai – Augustinas Pakulis iš eurofootball.lt daug įdėjo darbo, noriu dar kartą geru žodžiu paminėti. Rezultatai, statistika, įvarčiai tą pačią dieną atsirasdavo internete – tai Lietuvoje buvo nelabai matyta, net A lygoje.

Paskui jau atsirado nuosavas puslapis. Informacijos patikimumas, greitis, komandų sudėtys, žaidėjų profiliai, rungtynių aprašymai, vėliau – ir divizionų aprašymai. Nuolat keitėme komandų skaičius divizionuose, ieškojome geriausių variantų.

–  Kokias darbais SFL per tuos 15 metų labiausiai didžiuojatės?

– Kad pasiekėme, jog futbolas turi būti valdomas kitaip, informacija pateikiama kitaip. Iškėlėme tokius standartus, kurias paskui vadovavosi visi. Gal nuskambės įžūliai, bet mėgėjų lygoje išsikėlėme A lygos standartus.

Elektroninė žaidėjų registracija į LFF ir kitas struktūras atėjo tik vėliau, anksčiau žmonės veždavo popierius į federaciją, o mes viską darėme novatoriškai. Parodėme, kad galime dirbti greitai, efektyviai ir paprastai, kad reikia išnaudoti šiuolaikines priemones.

–  Ar teko įdėti savų pinigų?

– Buvo įdėta nemažai, 2009 m. dalyvavome ES projekte, kuriant internetinę savo svetainę. Visas projektas kainavo apie 180 tūkst. litų, apie 20 proc. buvo investuota mūsų pinigų. Investavome į Jamonto parko projektą, teikėme Savivaldybei siūlymus, kaip pritaikyti tą vietą sporto reikmėms. Po 10-ies metų lyg ir kažkas pajudėjo, gal ten kažkas atsiras.

–  Kuo jums patiems žavus mėgėjų futbolas?

– Čia yra aistra, meilė futbolui, laisvalaikis ir gyvenimo būdas. Žmonės po darbų lekia žaisti, savaitgalius aukoja net ir šiais laikais, kai darbų kiekis yra didžiulis. Tuo jis ir žavus.

Esu įsitikinęs, kad mėgėjų lygos rungtynes dažnai įdomiau žiūrėti, nei A lygą ar Pirmą lygą. Kartais liūdna, kai žaidėjai profesionalai, uždirbantys pinigus neturi aistros. Mėgėjų lygoje technikos lygis, žaidimo lygis, aišku žemesnis, tačiau ten tiek aistros. Ten verda gyvenimas, žmonės visada gyvena futbolu.

–  Kaip pasikeitė klubų situacija SFL gyvavimo metu?

–  Klubai labai sustiprėjo, atsiminkime mūsų istorinį novatorišką sprendimą, kad klubai turi būti juridiniai vienetai. Paskui priimtos mokesčių pataisos, kai buvo galima skirti 2 proc. viešosioms įstaigoms. Klubai užsiregistravo, kaip viešosios įstaigos ir dabar klubo narių parama pačiam klubui tais 2 procentais yra vienas pagrindinių pajamų šaltinių. Niekas tada neįsivaizdavo, kad tokiame visiškai mėgėjiškame lygyje galima klubus kurti, kaip juridinius vienetus.

Dabar klubai stiprėja, turi antras komandas, keli turi vizijų kurti vaikų grupes. Viskas auga. Yra klubų, kuriems jau 15 metų, įsivaizduokite, kiek juose pasikeitė žaidėjų, vadovų, o jie toliau gyvuoja, tiesiog žaidžia futbolą.

– O situacija infrastruktūroje?

– Faktas, atsirado trys naujo aikštės – Fabijoniškės. Senvagė, LFF stadionas. Aišku, pagerėjo. Anksčiau Grigiškių, Bukiškio stadionai buvo nudėvėti, ten vykdavo daugybę rungtynių. Dabar jau retos, renkasi žmonės patogesnę aplinką, geresnę aikštę, kur nėra dulkių, kur yra dušai, persirengimo kambariai. Situacija pagerėjo, bet tikrai nepakankamai.

–  Kaip pats sakėte situacija su aikštėmis Vilniuje visad buvo labai bloga. Ar tas darbas SFL ir lėmė, kad Savivaldos rinkimuose nusprendėte į miesto tarybą kandidatuoti pats (P. Malžinskas dalyvavo Savivaldybių tarybų rinkimuose su visuomeniniu komitetu „Judėk, Vilniau“, tačiau šis surinko tik 0,88 proc. balsų)?

– Taip, viena priežasčių. Tai buvo aiškus, žinoma, siauras siekis per sporto infrastruktūros klausimus kandidatuoti į tarybą. Rinkėjai nusprendė, reikia gerbti jų pasirinkimą. Nors Vilniuje atsirado kelios aikštės, tačiau jų nepakanka tokiam miestui. Nebūtinai futbolui, bet ir lengvajai atletikai, kitoms sporto šakoms.

Aš gal konservatyvus esu žmogus, tikrai gerbiu verslą ir suprantu, kad jie niekada nedaro sprendimų, jeigu nėra poreikio. Bet man liūdna, kai aš vienoje sankryžoje matau tris parduotuves, ar kelis prekybos centrus per šimtą metrų, bet nematau vietos sportui. Nebūtinai futbolui, gal krepšiniui ar kitam. Mane tas vartotojiškas požiūris į viską liūdina. Manau, kad miesto politika čia nėra teisinga.

– Kiek aikščių norėtumėte turėti Vilniuje?

– Aš jūsų paklausiu, ar įsivaizduojate, kiek kas savaitgalį rungtynių vyksta Vilniuje? Atsakau – gal apie šimtą. Vaikų varžybos elitinės, moterys, mėgėjai – per savaitgalį Vilniuje sužaidžiama iki 150-ies rungtynių. Šeštadienį nuo ryto žaidžiama, sekmadienio vakarais laikų neužtenka.

Dar bent 3-4 pilnų matmenų aikštės turi būti, būtinai reikia dar vieno dengto maniežo. Padėtis „Sportimoje“ katastrofiška, žmonės netelpa, moka per vasarą už nuomą vien tam, kad išlaikytų savo turima laiką žiemos metui. Norinčių eilė didžiulė, situacija nėra gera.