Sportas

2019.05.03 10:34

Treko dviratininkų treneris Leopoldas apie didžiausias bėdas – trūksta pinigų ir pasitikėjimo

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info2019.05.03 10:34

Treko dviratininkių treneris Dmitrijus Leopoldas – apie didžiausias problemas, dėmesį moterų komandų sprintui, kelią Tokijo link, tarpusavio konkurenciją.

Lietuvos dviračių treko meistrai 116-uoju pasaulio čempionatu Pruškove (Lenkija) baigė 2018–2019 m. sezoną ir po trumpo atokvėpio jau rengiasi naujam. Vienas svarbesnių startų šiemet – birželio 27–30 d. Minske vyksiančios antrosios Europos žaidynės. Iki jų mūsų trekininkai dar dalyvaus 5–8 tarptautinėse varžybose Europoje. 

Lietuvos treko meistrams čempionate Pruškove nepavyko pelnyti medalių. Trekininkų treneris Dmitrijus Leopoldas rėžė be užuolankų – pasirodyta silpnokai. 

Ant prizininkų pakylos nepavyko užkopti ir per 2018 m. Europos čempionatą Glazge (Didžioji Britanija). Tada po raktikaulio operacijos rungtyniavo Vasilijus Lendelis, o Simona Krupeckaitė buvo tik neseniai sėdusi ant dviračio, nes puikiai žinojo, kad sezonas bus ilgas ir sunkus, o pagrindinis startas – per Tokijo olimpines žaidynes. 

„Visas sezonas buvo žiauriai sunkus ir nestabilus. Šešios Pasaulio taurės varžybos buvo išmėtytos po visą pasaulį, jos nedavė ramybės. Mūsų dviratininkai dalyvavo visose varžybose, kito varianto nebuvo – reikia rinkti taškus. Kelias taurės varžybas praleido tik Simona. Didelės šalys, turinčios gausias komandas, gali keisti dviratininkus, o mūsų tie patys sportininkai vyksta į visas varžybas ir ne visur sugeba pasirodyti taip, kaip iš tikrųjų gali. Naujasis sezonas irgi bus sunkus. Išsikėliau sau užduotį, kad mūsų moterų sprinto komanda patektų į pasaulio čempionatą, ir tą tikslą įgyvendinome praėjusiais metais“, – sakė Lietuvos dviratininkų rinktinės sprinto vyriausiasis treneris D. Leopoldas

– Treneri, jau tikriausiai peržiūrėjote visus mūsų sprinterių, dalyvavusių pasaulio čempionate, vaizdo įrašus. Ką pastebėjote?

– Pastebėjau, kad mūsų dviratininkams trūksta patirties ir dar didesnio noro laimėti. Sveikatos jie visi turi, yra stipresni už mane. Tačiau dar reikia sugebėti ir kovoti, būti tvirtiems psichologiškai, o tai problema. Pasaulio čempionatui rengėmės ne taip sklandžiai, buvo daug varžybų. Per paskutinę prieš pirmenybes treniruočių stovyklą Panevėžyje treniravosi ir Rusijos rinktinė. Mes neatrodėme prasčiau. 

Bet kai atėjo momentas parodyti, ką iš tikrųjų galime, atsirado kažkokia baimė, nepasitikėjimas. Rusai čempionate laimėjo medalių, o mes ne. Pasaulio čempionatas dar kartą įrodė, kad tų komandų, kurios turi didelį biudžetą, dviratininkai lenktyniauja sėkmingiau.

Jau ne kartą sakiau, kad mes žaidžiame pokerį be pinigų. Britai vienam dviratininkui per metus skiria milijoną svarų sterlingų. Tokio biudžeto galėtų pavydėti visa Lietuvos dviračių sporto federacija.  

– Prieš dešimt metų Pruškovo trekas buvo ypač sėkmingas Simonai Krupeckaitei, kuri ten pirmą kartą tapo pasaulio čempione, pelnė du bronzos medalius ir 500 m pavienio starto lenktynėse pagerino pasaulio rekordą. Tačiau šiemet net 13 medalių per 15 čempionatų iškovojusi Simona namo grįžo be apdovanojimų. Ar tai rodo, kad jai, 37 metų dviratininkei, kovoti su jaunimu kasmet vis sunkiau?

– Žinoma, kad Simonai kasmet kovoti su jaunimu vis sunkiau. Tačiau šiemetinis pasaulio čempionatas nebuvo jos pagrindinis startas. Tas ilgasis olimpinės atrankos maratonas tik įpusėjo, pažiūrėsime, kas bus per olimpines žaidynes.

Patirtį kaupia Miglė Marozaitė, kuriai pastarasis pasaulio čempionatas buvo jau ketvirtas. Abi su Simona sėkmingai debiutavo komandų sprinto varžybose ir užėmė septintą vietą. Tai jus turėtų nuteikti optimistiškai siekiant kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes, nes komandų sprinto varžybose pelnyti taškai labai svarbūs – geriausios aštuonios šalys turės teisę deleguoti po dvi sportininkes ir į keirino bei sprinto rungtis.

Mūsų pagrindinis tikslas toks ir yra. Kaip rinktinės treneris per treniruotes ir atrankos varžybas gal per mažai dėmesio skiriu sprintui ir keirinui. Dabar svarbiausia – olimpinis moterų komandų sprintas. Daug treniruojantis galima daug laimėti.

– Kaip vertinate kito Tokijo olimpinių žaidynių kandidato Vasilijaus Lendelio pasirodymą?

– Pradžia buvo labai įspūdinga, Vasilijus vos nepagerino pasaulio rekordo. Bet griuvimas Maskvoje, kai susidūrė su japonu, sujaukė visus planus, šio sezono, galima sakyti, jam nebuvo. Raktikaulio operacija, reabilitacija, turėjome vos porą mėnesių pasirengti Europos čempionatui. 

Teko nemažai išgyventi, kad kas nors neatsitiktų čempionate. Neatsitiko, tačiau nesugebėjome pasiekti, kad Vasilijus važiuotų greičiau, ir dėl to sau prisiimu visą kaltę. 

– Nutilo 2013 m. pasaulio jaunių čempionas Svajūnas Jonauskas. Kas jam atsitiko?

– Svajūnas nepateko į pasaulio čempionatą, jis buvo mūsų atsarginis, nes vienas sportininkas galėjo dalyvauti sprinto, o kitas keirino varžybose. Abu dviratininkai pasišnekėjo tarpusavyje ir Vasilijus pažadėjo padaryti viską, tačiau, matyt, to neužteko. 

Praėjusiais metais Svajūnas pateko į pasaulio čempionatą, o šiemet ypač banguoja jo sportinė forma. Turim tik du vyrus, gal turėsime ir trečią – Gedviną Serapiną, kuris jau treniruojasi mūsų grupėje. Šiemet jis rungtyniauja jaunių varžybose, dalyvaus Europos ir pasaulio jaunių čempionatuose. Kai jis labiau subręs, pradės rungtyniauti vyrų grupėje, bandysime jėgas ir komandų sprinto rungtyje. Tačiau mažiausiai porą metų reikės palaukti. 

– Šiųmečiu pasaulio čempionatu baigėsi pirmoji atrankos į Tokijo olimpines žaidynes pusė. Kaip mes atrodome?

– Pagerėjo situacija moterų grupėje. Kol kas komandų sprinto reitinge Simona su Migle užima devintą vietą. Mums nedaug trūksta iki aštuntosios – šeštą–aštuntą vietą užimančios komandos turi surinkusios apylygiai taškų. Tarp jų įtampa gana didelė. Pavyzdžiui, sezoną įspūdingai pradėjo ukrainietės, kurios tapo prizininkėmis per pasaulio taurės varžybas, bet pasaulio čempionate joms jau pritrūko jėgų. Ukrainoje lygiai tokia pati padėtis kaip ir Lietuvoje – nėra atsarginių žmonių. Todėl kitą sezoną gali būti visko.

Šimtu procentu jau turime vieną vietą Tokijo olimpinėse žaidynėse, o norint gauti visą moterims skirtą kvotą, kaip reikiant teks pakovoti komandų sprinto varžybose. Jeigu šioje rungtyje mūsų dviratininkės pateks į olimpiadą, jos kartu dar iškovos po dvi vietas keirino ir sprinto olimpinėse varžybose. Jeigu nepateks, tai ir keirino, ir sprinto varžybose gausime po vieną vietą. 

Sudėtingesnė vyrų situacija. V. Lendelis kol kas į olimpines žaidynes nepatenka nei sprinto, nei keirino rungtyse: pakliūti į sprintą trūksta apie 400, į keiriną – 170 taškų. Stipriausių šalių dviratininkai, kaip, tarkime, Nyderlandų vyrai, jau prisirinko tiek taškų, kad iki žaidynių gali daugiau nestartuoti. Jeigu jie nedalyvaus arba šaliai atstovaus šiek tiek mažesnio meistriškumo dviratininkai, visai kitokie bus važiavimai. Tačiau jeigu jėgas bandys jų lyderiai, jie atims taškus iš kitų. Ir iš mūsų.

Pirmieji Tokijo olimpinių žaidynių dalyviai paaiškės po kitų metų pasaulio čempionato Berlyne. Ten bus suskaičiuoti visi reitingo taškai ir paaiškės, kas ir kiek turi vietų. Olimpinė atranka vyksta dvejus metus, reitingo taškai sumuojami kasmet. Olimpinėse žaidynėse dalyvaus aštuonios stipriausios pasaulio komandos ir dar plius septynios kitos šalys.