Sportas

2019.04.29 20:35

„Forza Atalanta“ – Italijoje į Čempionų lygą taikosi šių dienų totalinio futbolo meistrai

Aivaras Dočkus, LRT.lt2019.04.29 20:35

Šį sezoną Italijos futbolo lygoje gerbėjus maloniai stebina nedidelio, vos 120 tūkstančių gyventojų turinčio Bergamo futbolo klubas „Atalanta“. Į Italijos taurės finalą jau patekusi trenerio Gian Piero Gasperini vadovaujama ekipa šalies čempionate rimtai kaunasi dėl teisės kitą sezoną žaisti Čempionų lygoje. LRT RADIJO žurnalistas Aivaras Dočkus poetiškai, šmaikščiai ir itin spalvingai apžvelgia „Atalanta“ ekipos sezoną ir aiškinasi sėkmingo žaidimo priežastis.

Dar prieš 2:1 laimėtas atsakomąsias „Coppa Italia“ rungtynes su „Fiorentina“ – „La Gazzetta Dello Sport“ išleido specialų žurnalą, skirtą Bergamo „Atalanta“ klubui, nusitaikiusiam pakartoti 1963 -iųjų metų triumfą „Coppa Italia“ turnyre. Šalia „misijos: Roma“ tęsiasi ir spalvingi „Nerazzurri“ nuotykiai Italijos „Serie A“ čempionate. Bergamiečiai nusiteikę istoriniam žygiui dėl vietos kito sezono UEFA Čempionų lygoje. Savaitės pradžioje jų Totalinio futbolo kalavijai nurideno žvaigždėtas „Napoli“ galvas.

Taip, Italijoje žaidžiama Totalinio futbolo versija. Trečią sezoną ją demonstruoja allenatore (it. treneris) Gian Piero Gasperini projektas. Idealistinis vertikalus atakuojantis futbolas su pragmatiškais, individualiai orientuotais asmeniniais man to man spaudimo ir gynybos saugikliais. Taktinės sistemos su trimis vidurio gynėjais 3-4-1-2 ir 3-4-2-1, o kartais tiesiog 3-5-2, kuriose praktine treniruočių magija susijungia moderniojo ir klasikinio futbolo metodai. Misteris Gasperinis atrado labai paprastą ir kartu genialų dalyką: aiški ir ryški žaidimo braižo tapatybė gali būti koreguojama smulkiais, bet be galo svarbiais niuansais, kurių pasirinkimą diktuoja varžovo ypatybės, savybės, sistema ir sumanymai. Dar viena „Atalanta“ stiprybė – siekdama kontroliuoti kamuolį (jo valdymo pranašumo tarpusavio mūšiuose prieš Gasperini auklėtinius nepavyksta įgyti net Italijos grandams) ir kurti pozicines atakas, komanda sugeba reaguoti į įvykius aikštėje.

Apskritai, Bergamo klubo žaidimas yra futbolo idėjų rubiko kubas. Vienuose kubeliuose – autentiškas, kituose – su adaptuotais ir patobulintais skoliniais. Penkių sekundžių taisyklės spaudimas, efektyvus kontrspaudimas, individualios užduotys asmeniškai suvaržyti konkretaus priešininko sprendimų laisvę. Aukšta gynybos linija – vidutinė – pusiau gili. Strategiškai tiksliai suplanuotas ir šokiruojančiai skrupulingai išpildomas oponentų perdavimų krypčių uždarymas – vadinamasis cover shadow elementas. Dažnai sunku atskirti, kur žaidėjai elgiasi pagal sutartą planą, o kur – instinktyviai intuityviai. Atakos plėtojamos greitai, vertikaliai, aštriai. Allenatore Gaspas visada yra parengęs gausų meniu su keliais atsarginiais planais, nusmaigstytais staigmenomis.

Bergamo „Atalanta“ futbolas žaidžiamas unisonu. Komanda kolektyviai puola ir ginasi. Viskas vyksta aukščiausiu intensyvumo ir agresyvumu režimu – kad varžovai neturėtų laiko atsikvėpti ir ieškoti savojo žaidimo. Fenomenalioji Gasperinio „La Dea“ labiausiai man primena šio sezono Eriko Ten Hago fantastiškąjį Amsterdamo „Ajax“. Neatsitiktinai, į šias abi komandas atsitrenkė ir sudužo šaltakraujiškasis Turino „Juventus“.

Massimiliano Allegri racionalus taktinis išmanumas pasirodė bejėgis prieš žudikiškai įžūlią beatodairiškos cruyffiškos drąsos dvasią. Gimusią ne iš naivuoliškų svajonių, o alinančiai nuosekliose treniruotėse. Surepetuotą ir sustyguotą iki automatizmo, kuris nulemia magnetišką žaidėjų tarpusavio ryšių chemiją.

Nuostabieji „Atalanta“ ir „Ajax“ pasistengė, jog Turino „Juventus“ čempioniškas užrašas #W8NDERFUL atrodytų labiau panašus į #ONEDERFUL, nes su Cristiano Ronaldo nepavyko įsirašyti nei globalaus tripleto nei vietinio dublio.

„Atalanta“ Italijos taurės ketvirtfinalyje „Juvei“ atseikėjo tris įvarčius ir nutraukė ketverius metus trukusį dominavimą taurės varžybose.

Stebėjau didžiąją dalį šio sezono „Atalanta“ rungtynių, tad negaliu tiesiog brūkštelėti banalybės apie žaidėjų judėjimą trikampiais. Pirmiausia krintanti į akis figūra yra rombas. Bergamiečiai daug atakuoja kraštais ir kiekviename susiformuoja po rombą. Kraštiniai vidurio gynėjai kilsteli aukštyn – ir perdavimų trajektorijomis susijungia su wing-backais bei puolėjais arba atakuojančiais saugais, kurie epizodiškai išplečia atakos variantus ties šoninėmis linijomis. Geometriškai taisyklingiausias ir tvariausias rombas susidaro aikštės viduryje. O tada jau, žinoma, įsižiūrėję į šių rombų vidų, galime kalbėti trikampiais. Bet galiausiai, mūsų aptartas realiatyvusis simetriškų figūrų menas prapuola šviesolaidinėse „Atalanta“ tranzicijose. Umberto Eco čia būtų atradęs plotų savo sąmoksliškos vaizduotės švytuoklėms.

Pagrindinis detonuojančio puolimo triašio autorius – kapitonas Alejandro Dario Gomezas arba tiesiog Papu Gomezas. Vis pagaunu save galvojant, jog jis ne tik iš tos pačios šalies, kaip Lionelis Messi, bet ir iš tos pačios planetos. Bent jau reguliariai joje apsilanko. Vienas geriausių trequartistų ne tik „Serie A“, bet ir visose Didžiojo penketo lygose. Nors jį įrėminti trequartista rolėje būtų klaustrofobiškai siauriaregiška.

Tiesa pasakius, nežinau, kurioje pozicijoje jis negali rungtyniauti. Ir nesuprantu, kaip didieji klubai prieš kiekvieną sezoną praknarkia savo galimybę. Kalbos apie viliotinius sklinda jau kelias vasaras iš eilės, bet pagrindinis kontrargumentas – Papu vis... per senas. Per senas prieš trejus metus. Per senas pernai. Nors žaidžia vis geriau. Dabar jam 31 (gal jau niekas nebesikėsins įsigyti?). Papu driblinguoja, dalija kertinius perdavimus, smūgiuoja iš toli, atsitraukia į aikštės gilumą, stebi varžovų rokiruotes ir pagal jas keičia savo manevrus bei komandos puolimo struktūrą.

Sistemoje 3-4-1-2 Gomezas įprastai yra trequartista, bet reikalui esant (pavyzdžiui, rungtynėse su Milano „Inter“, kurias dėl geltonų kortelių praleido Duvanas Zapata) lanksčiai persikelia į antrojo puolėjo poziciją. Schemoje 3-4-2-1 jis – vienas iš dviejų atakuojančių saugų, priklausomai nuo situacijos, virstančių papildomais puolėjais. Apskritai, šiose schemose visa priekinė trijulė yra pusiau atakuojantys saugai – pusiau puolėjai. Dar ir su krašto saugų – puolėjų pareigybėmis. Gryniausias puolėjas – tas, kuris 3-4-2-1 smaigalyje. O čia jau, kaip lieps gaspadorius Gaspas. Vienuose „Atalanta“ mačuose – puolėjas klasikinis. Kituose – pats netikriausias „Devynetas“, koks tiktai galėtų būti.

Kiti du atakuojančios trijulės energingai veikiantieji ir pozicijomis besimainantieji asmenys – Josipas Iličičius ir minėtame smaigalyje dažniausiai naudojamas Duvanas Zapata (nugara žaidžia kaip vidurio puolėjas arba sunkusis kraštas krepšinyje). Italijos čempionate kartu sudėjus jie įmušė 32 įvarčius. Bet dar didesnį įspūdį palieka jų gebėjimas interpretuoti erdvę, aptikti laisvus kanalus įbėgimams ir protingu judėjimu su kamuoliu bei be kamuolio atitraukti dėmesį nuo netikėtus veiksmus atliekančių komandos draugų.

Paramą kraštuose ir vadinamosiose puserdvėse jiems visada suteikia wing-backai – Hansas Hateboeras, Timothy Castagne (belgą jau medžioja grandai) ir Robenas Gosensas. Rotacijoje vienas kažkuris kyla nuo suolo antrojo kėlinio viduryje.

Vidurio saugų duetas – Martenas de Roonas ir Remo Freuleris savo judėjimo voratinklio kreivėmis smarkiai nutolsta nuo standartinio šios pozicijos žaidėjų apibrėžimo. Būtent tokia yra totalinė Gasperinio „Atalanta“. Be išankstinių prietarų, kokiais veiksmais kokiose zonuose privalo apsiriboti žaidėjai ir kokioje pozicijoje jiems nevalia atsidurti. „Atlantos“ aikštės vidurio porai treneris suteikė išskirtinę box-to-box saugų su ypatingu dėmesiu perėjimams į gynybą ir specialioms spaudimo operacijoms licenciją.

Vidurio saugų rotacijai ir spaudimo variklio apsukoms Gaspas dar turi Mario Pašaličių ir Matteo Pessiną. Pirmasis kai kuriose rungtynėse naudojamas ir trequartistos vaidmenyje.

Smagiai gurkštelėjau Twitteryje eksponuotą juoko kapsulę apie naujausią moderniojo futbolo išradimą – vorele išsidėsčiusią vertikalią „Manchester United“ gynybos liniją rungtynėse su „Manchester City“. O po to toptelėjo, jog „Atalanta“ mačų atkarpose dinamiškose tranzicijose dar ne tokių architektūrinių išradimų galima prirankioti.

Dvikovoje su „Napoli“ vidurio gynėjas Andrea Masiello sprinteriškai parskuodė iš puolimo – per 2 sekundes nulėkė 17 metrų, kad išgelbėtų komandą nuo įvarčio, kuris atrodė neišvengiamas. „Napoli“ jau pirmavo 1:0. Arkadiuszas Milikas permetė kamuolį per „Atalanta“ vartininką Pierluigi Gollinį (labai perspektyvus kontrukcijos sargas, tik šį sezoną išsikovojęs Gaspo pasitikėjimą), bet Masiello desperatiškai išmušė jį nuo vartų linijos, nors net po šio sakralinio veiksmo varžovai, bendraklubiai, sirgaliai tribūnose ir prie televizorių ekranų buvo įsitikinę, jog gynėjo špagatas – tik bergždžiai gražus mirštančios vilties šokis. Po paraliais, ponai ir ponios, ne! Kaip paliudijo vartų linijos technologija, iki įvarčio pritrūko kokio milimetro. Masiello milimetras sugrąžino „Atalanta“ į rungtynes. Bergamo klubas psichologiškai prisikėlė ir išplėšė pergalę 2:1. Esu beveik ramus, kad Masiello vasarą niekur neišeis. Visiškai per senas. 33-ejų.

Savo trijų vidurio gynėjų linijai misteris Gasperinis neturi 70 milijonų vertinamo supertalento, kaip „Ajaxa“ Matthijsas de Ligtas. Bet yra mobilūs, komandiniai, sisteminiai futbolininkai – Beratas Djimsiti, Jose Luisas Palomino, Rafaelis Toloi, tas pats Masiello ir sparčiai tobulėjantis Gianluca Mancini, kuris, beveik neabejoju, jog ateityje pravers Italijos rinktinei. Gasperinis dažniausiai bent vieną gynėją antrajame kėlinyje pakeičia – kad komanda išlaikytų totalinį tempą.

Gasperini sistemų pagrindas – kolektyvinis spaudimas (aukštas, pereinantis į kontrspaudimą ir vidutinis) su asmeniniais nurodymais konkretiems žaidėjams. Spaudimo variantai ir struktūros yra labiausiai Gaspo koreguojami žaidimo elementai. Pavyzdžiui, atsakomosiose „Coppa Italia“ pusfinalio rungtynėse jau atsilikdama 1:2 „Fiorentina“ pagal rezultato logiką bandė persirikiuoti „Atalanta“ vartų apgulčiai, bet kurį laiką nesugebėjo pereiti į Bergamo klubo aikštės pusę, nes visas pozicinės atakos užuomazgas agresyviai ardė šeimininkų spaudimas.

Jo veiksmais ir organizuotą chaosą keliančiu nenutrūkstamu judėjimu, Gasperinio kariai puolime įgyja kiekybinius pranašumus 5 prieš 4, 4 prieš 3, 2 prieš 1, arba susikuria kokybinę persvarą situacijoje 1 prieš 1, palikdami joje iniciatyvą driblinguojančiam arba skersuojančiam Iličičiui. Kad šis totalinis „Atalanta“ futbolas yra labai rizikingas, parodė pirmosios rungtynių su „Fiorentina“ minutės. Sistema buvo prigauta „neapšilusi“ ir jeigu ne Gollini, „Coppa Italia“ finalas galėjo nutolti labiau negu per vieną įvartį. Tiesa, praleisti įvarčiai „Atalanta“ futbolininkų nebaugina. Lietingą rungtynių vakarą „Bologna“ tinklas buvo ištaškytas keturis kartus per 15 pirmųjų minučių. „Empoli“ vartus (ironiška, bet dvikova baigėsi 0:0) nusiaubė 47 smūgių cunamis.

Rašydamas apie „Atalanta“, šiurpulingai jaučiu, kaip postringavimai apie taktines sistemas ir technokratinė statistikos plokštuma subliūkšta prieš paprastą diletantišką pasimėgavimą šios komandos žaidimu ir paaugliškai maksimalistinį pasigėrėjimą ryžtingais Gaspo žodžiais, jog tokią intriguojančią sezono pabaigą jo žaidėjai užsitarnavo kryptingai sunkiu darbiu ir kausis iš paskutiniųjų, kad įgyvendintų abi svajones.

Bus pragariškai nelengva. Italijos Taurės finale ir viename iš keturių likusių „Serie A“ turų laukia Romos „Lazio“ klubas, taip pat kovojantis dėl vietos kito sezono ČL. Simone Inzaghi armija savo stratego sumodeliuotą žaidimo sistemą (3-5-2 arba 3-5-1-1) išmano taip pat puikiai, kaip ir „Atalanta“ nariai Gasperini futbolo filosofiją.

Kuo bepasibaigtų svajonių vaikymasis, Bergamo ekipos sezonas yra fantastiškas. Kaip ir pati „Atalanta“. Su trofėjumi ir/ar kelialapiu ar be jų.

Jei kažkaip iki šiol sugebėjote išsaugoti futbolo sirgaliaus neutralitetą ir nesiveržiate papildyti prekės ženklais virtusių didžiųjų klubų gerbėjų ordos, Bergamo „Atalanta“ – tobulas pasirinkimas. Sakote, vasarą vėl praras būrį žaidėjų? Jeigu ir taip, klubas tikrai turės jiems pamainą. Akademija – geriausia Italijoje ir pagal vieną rimtą tyrimą – šešta, o pagal kitą, beveik tokio paties solidumo – aštunta geriausia Europoje.

Mano didžiausios svajonės – ne Italijos taurė ir ne bilietas į ČL. Planas 2G, susidedantis iš dviejų svajonių. Pirmoji – Gaspas klube kaip įmanoma ilgiau. Antroji – kad Gomezas ir toliau būtų per senas.

Forza „Atalanta“!