Sportas

2019.04.22 15:53

Psichologinis spaudimas – lyg papildomos plytos į sportininkų kuprines

Inga Necelienė2019.04.22 15:53

Psichologinis spaudimas nesvetimas visiems sportininkams. Vieni taip save spaudžia patys, kad nebepamena, kaip kirto finišo liniją, arba apskritai iš atminties iškrinta varžybų eiga. „Kuo geriau fiziškai pasiruošiu, tuo labiau psichologiškai save sugniuždau. Važiuoju į varžybas ne kovoti, o išlikti, išgyventi. Man aplinkinių spaudimo net nereikia – taip išeina, kad aš pati save sutriuškinu“, – prisipažįsta Simona Krupeckaitė.

Tomas Kaukėnas mokosi pripažinti ir ignoruoti spaudimą. Ir, regis, jam pavyksta – per svarbiausias sezono varžybas pasirodo geriau nei gerai. Brigita Virbalytė-Dimšienė po ilgų ieškojimų atrado du dalykus – vidinių šimpanzių metodą ir nebijoti apie tai kalbėti.

Sporto psichologas ir imtynių treneris Andrius Stočkus spaudimą pataria ignoruoti, o visiems gera sportininkui linkintiems patarėjams liepia nedėti papildomų plytų į sportininkų kuprinę, kurią jie ir taip sunkiai neša į statų kalną.

Sportininkams pataria nesekinti savęs blogomis mintimis: „Mes negalime valdyti ateities rezultato, varžybų eigos, bet galime valdyti situaciją čia ir dabar. Tą ir reikėtų daryti. Laikas prieš startą yra pats svarbiausias. Jį sportininkas turi skirti sau. Ne portalams, ne laikraščiams, ne socialinei erdvei, o sau. Galvoti tai, ką reikia, ir negalvoti apie tai, ko jis negali valdyti. Juk blogos mintys sekina.“

Paklaustas, ar pažįsta vaikų, jaunimo ir jau suaugusių perspektyvių sportininkų, kurie neatlaikę psichologinio spaudimo pasitraukė iš sporto, A. Stočkus atsako: „Tokie žmonės netilptų į lėktuvą.“

Koks tai reiškinys tas psichologinis spaudimas ir kaip sekasi su juo tvarkytis trims ilgą patirtį sukaupusiems sportininkams: treko dviratininkei S. Krupeckaitei, biatlonininkui T. Kaukėnui ir ėjikei B. Virbalytei-Dimšienei?

Ne džiaugsmo ašaros

Ar sportininkas, stovintis ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio, visada mėgaujasi kasdienį arimą vainikavusia trumpa šlovės akimirka? Ar ašaros būtinai būna džiaugsmo? Ne.

„Nežinau, kuri pergalė yra saldžiausia, bet tikrai žinau, kuris medalis yra nemylimiausias, – sako 36-erių metų treko dviratininkė Simona Krupeckaitė, 500 m atskiro starto lenktynių pasaulio rekordu paženklintą aukso medalį vadinanti visokeriopai ją išsunkusia pergale. – Atrodo, stovi ant pjedestalo, tau groja himnas, galbūt tą akimirką jautiesi gerai, bet jau ten stovėdamas galvoji – kam man to reikia? Jautiesi toks pavargęs ir išsekęs, kad visos įdėtos pastangos atrodo nevertos to, ką gauni. Tai buvo labai sunkus medalis. Visomis prasmėmis“, – prisipažįsta S. Krupeckaitė.

Ir po kurio laiko priduria: „Atrodo, pasiekei pasaulio rekordą, užsikabinai medalį, bet ateina pirmadienio rytas ir tu vėl eilinis sportininkas, kuris turi be galo daug dirbti.“

Sporto psichologas ir imtynių treneris A. Stočkus primena, kad sportininko euforija – jausmas, priverčiantis drugelius viduje pleventi, trunka 2–3 sekundes, o visa kita yra juodas kasdienis darbas.

Per šį juodą darbą kartais sportininkai pamiršta pasidžiaugti pergalėmis, užimtomis vietomis, vejasi savo laiką, metrus, asmeninius rekordus, nori juos išlaikyti ar pagerinti, nori būti geriausi ir visiškai normalu, kad nesusimąsto, ar tikrai to reikia. Ir pereina prie sportininko gyvenime neišvengiamo dalyko – įvairaus pobūdžio psichologinio spaudimo.

Spaudimas buvo, yra ir bus

Taip sako dvejų olimpinių žaidynių dalyvis T. Kaukėnas, kurio pavardė ypač dažnai linksniuojama antrą žiemos olimpiadą iš eilės dėl žaidynėse pasiekiamų aukštų vietų. O prie jo sportinės aprangos kabinama tokio biatlonininko, kuris moka susikaupti reikiamu metu ir reikiamoje vietoje bei parodyti tai, ką gali geriausia, etiketė.

Ar dėl 2014 m. Sočio ir 2018 m. Pjongčango žaidynėse pasiektų aukštų vietų biatlonininkas jaučia papildomą psichologinį spaudimą?

„Negaliu pasakyti, kad spaudimą jaučiu kasdien. Jis labiau pasijunta artėjant sezonui ar svarbiausioms sezono varžyboms. Atrodo, kad labiausiai save spaudžiu pats, bet tam įtakos turi ir visuomenė, kuri dažnai nesupranta, jog geri rezultatai ir dar jų gerinimas daug metų be pertraukos yra tikrai nelengva. Spaudimas nėra naujas reiškinys, tad svarbu įsisąmoninti, kad jis buvo, yra ir bus“, – sako netrukus 29-ąjį gimtadienį švęsiantis sportininkas.

Sporto psichologas A. Stočkus pataria, kad tarp kovos su išoriniu spaudimu ir ignoravimo galima dėti lygybės ženklą.

„Tu turi, tu privalai – reikia ignoruoti iš aplinkos ateinančią tokią informaciją. Nieko sportininkas neturi ir neprivalo. Tokiems žmonėms, kurie garsina Lietuvą ir aukoja save, reikia tik dar kartą padėkoti. Mes dažnai užmirštame, kad ta pati Rūta Meilutytė, Simona Krupeckaitė – ne robotai, jos nei turi, nei privalo. Reikia daugiau kalbėti apie tai ypač jaunajai kartai, kokie tie žmonės stiprūs, užsispyrę ir kaip atkakliai siekia tikslo, aukoja savo sveikatą, nors jie, kaip ir mes, gali mokytis, siekti kitokios karjeros ir panašiai“, – sako sporto psichologas.

A. Stočkus apgailestauja, kad ypač šiais medijų laikais turime daug antirekordų, formuojamų visuomenės, žiniasklaidos ir taip pat didinančių psichologinį spaudimą. Kaip žiniasklaida pakelia sportininką lyg ant mielių į žvaigždžių lygmenį, lygiai taip pat greitai gali grąžinti atgal arba dar žemiau. Ir tokių pavyzdžių pilna.

„Staiga sužibėjus R. Meilutytei apie ją imta daug rašyti, vos ne statyti paminklus, o vėliau, nors ji užėmė geras, aukštas vietas, staiga tapo nebemėgstama. Atsirado ir tokių, kurie patarė baigti karjerą. Deja, esame tokio mentaliteto tauta, kuri labai vertina laimėjimus, bet žiauriai nemoka atleisti nesėkmių. Nors sporte juk negalima kiekvieną dieną laimėti. Esame įpratę prie pergalių ir mums atrodo, kad, jeigu jau tapai olimpiniu čempionu, antras niekada negali likti“, – susimąstyti ir žiniasklaidą, ir visuomenę ragina A. Stočkus.

Negeležinė Simona

Jau antrą dešimtmetį aukščiausio lygio treko dviratininkių gretose startuojanti 36-erių S. Krupeckaitė sako, kad psichologinis spaudimas jaučiamas visada gerai dirbant bet kokį darbą. „Turi jausti, – priduria. – Jeigu nebus spaudimo, tai nebus ir rezultatų. Kitas dalykas – kiek pats save spaudi ir kiek tave spaudžia išorinė aplinka.“

Trekininkė prisipažįsta, kad šiuo metu ji pati save labiausiai psichologiškai spaudžia, ir šis vidinis spaudimas metams bėgant didėja. „Jeigu esi užlipęs į karjeros viršūnę, nori ten išlikti. Tada atsiranda papildomas spaudimas: privalai būti viršūnėje, privalai daug dirbti, privalai išlikti. Mano karjera jau eina žemyn, man dar sunkiau viršuje išlikti, dėl to vidinis psichologinis spaudimas, manau, visada bus“, – sako trekininkė, per ilgą sportinę karjerą laimėjusi daugybę medalių ir titulų, iš kurių skambiausi – dukart pasaulio, triskart Europos čempionės ir dukart pasaulio rekordininkės vardai.

Bet vienas iš tų skambiausių vardų – 2009 m. pasiektas 500 m atskiro starto lenktynių pasaulio rekordas ir iškovotas aukso medalis – pačiai dviratininkei yra pats nemylimiausias.

„Jis kainavo be proto daug pastangų – tiek fizinių, tiek moralinių. Per tas varžybas taip išsikroviau, kad po to grįžusi namo apie nieką nenorėjau pagalvoti. Nenorėjau nei sportuoti, nei žiūrėti į dviratį. Tiesiog sėdėjau ant sofos ir sakiau: „nelieskit manęs“. Tokia buvau visapusiškai išsikrovusi ir išsieikvojusi“, – prisipažįsta pasaulio rekordininkė.

S. Krupeckaitei psichologinis spaudimas, prie kurio ji pati daugiausia prisideda, pasireiškia įvairiai: būna, dreba rankos, kojos, o kartais tiesiogine šio žodžio prasme pasijunta praradusi protą, įvyksta kažkas panašaus į užtemimą: „Taip, yra buvę, kad neprisimenu, kaip finišavau. Yra buvę ir taip, kad neatsimenu, kaip vyko varžybos, kaip aš jose vykdžiau taktines užduotis. Tada savo komandos prašiau, kad papasakotų, kaip buvo, nes aš neatsimenu.“

Kaip patyrusi treko dviratininkė tvarkosi su spaudimu?

„Tvarkausi nelabai kaip, nes per varžybas pastebiu, kad būtent dėl psichologinių silpnų arba neatidirbtų vietų prarandu savo rezultatą. Kuo geriau fiziškai pasiruošiu, tuo labiau psichologiškai save sugniuždau. Įdedu labai daug fizinio darbo ir tada atsiranda baimė – o kas, jeigu nepavyks, juk taip ruošiausi. Arba per varžybas ateina tokios mintys: „Negaliu pralaimėti, negaliu nuvilti, negaliu pasiduoti.“ Tarsi koks velniukas įlenda į pasąmonę ir graužia iš vidaus. Aš asmeniškai pati nemoku su tuo kovoti“, – prisipažįsta trekininkė.

Su psichologais bandė dirbti, bet didelio skirtumo nepajuto. O galbūt neatrado žmogaus, kuris galėtų jai padėti. Karjeros pradžioje buvo psichologė, davusi tam tikrų patarimų, kurie tikrai padėjo.

„Kaip aš sakau, dabar tos problemos yra įsisenėjusios, o, kaip su jomis kovoti, kol kas Lietuvoje dar nerandu man galinčio padėti žmogaus. Be to, gyvenu ir treniruojuosi Panevėžyje, kuriame sporto psichologų iš viso nėra, o važiuoti į Vilnių dėl konsultacijos atima daug laiko, todėl vėl vis apsisprendžiu nieko nedaryti“, – paaiškina S. Krupeckaitė.

Vis dėlto pastarasis Lenkijoje, Pruškove (ten pat, kuriame pelnė skambų, bet nemylimą 500 m atskiro starto aukso medalį ir užsidirbo pasaulio rekordininkės vardą), vykęs pasaulio čempionatas, kuris S. Krupeckaitei buvo jau penkioliktasis, privertė trekininkę susimąstyti ir, kaip pati sako, griežtai suimti save į rankas.

„Pradėjau įvairiomis kalbomis skaityti literatūros apie psichologiją, apie baimę, kaip su tuo tvarkytis, nes arba reikia kažką daryti, arba baigti sportinę karjerą. Ilgiau taip tęstis nebegali“, – sako gerbėjus prie medalių įpratinusi S. Krupeckaitė, kuri Pruškove su Migle Marozaite komandinio sprinto lenktynėse iškovojo aukščiausią septintą vietą.

Vidinės šimpanzės paieškos

Ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė, dvejų olimpinių žaidynių dalyvė, prisipažįsta, kad ją labiau veikia išorinis spaudimas, kuris sukelia vidinę baimę ir nerimą. Per dvidešimt sportinės karjeros metų ji taip ir negalėtų tvirtai pasakyti, kad sugeba atlaikyti psichologinį spaudimą.

„Labai noriu tikėti, kad per skaudžias pamokas išmokau tą padaryti. Ypatingą spaudimą pajuntame olimpiniais metais – rodos, prieš olimpines žaidynes visų lūkesčiai pakyla, padidėja dėmesys ir nesiliauja tie nuolatiniai klausimai apie medalius. Bet svarbiausia, kad tavo artimiausia aplinka – treneris, draugai – nekeltų įtampos“, – sako ėjikė.

Prieš kelerius metus per radiją išgirdusi, kaip „Žalgirio“ futbolo klubo treneris visiems sportininkams patarė paskaityti Steve‘o Peterso knygą „Šimpanzės paradoksas arba proto valdymas“, smalsumo vedama pasinaudojo šiuo patarimu ir šią knygą taip pat perskaitė.

„Ir tikrai padėjo – išmokau nuraminti savo vidinę šimpanzę. Padėjo ir psichologės Linos daugelio metų patarimai. Net turiu „gėrio ranką“, kuri gelbėjo labai stresinėse situacijoje. Man ne gėda prisipažinti, kad jaučiu spaudimą prieš varžybas, esu perdegusi, bet, svarbiausia, galiu pripažinti sau ir tikėti, kad turimos priemonės gali padėti nusiraminti ir susikaupti. Nors pačiai šypseną kelia mano „gėrio ranka“ ar „vidinė šimpanzė“, aš priėmiau šiuos įsivaizduojamus draugus ir susigyvenau su jais. Žinoma, labai svarbu, kad ir tikrieji tavo aplinkos žmonės tikėtų tavimi, drąsintų, o kartais net sukeltų sportinį pyktį“, – sako B. Virbalytė-Dimšienė.

Ar nebegraužia jos vidinis spaudimas? „Tai turbūt jau praėjęs etapas. Žinau, kad tą dieną turiu padaryti, ką galiu geriausia, tačiau tai ne spaudimas, o daugiau noras realizuoti save. Stengiuosi nesidairyti į varžoves nei prieš varžybas, nei jų metu. Tiesiog turime su treneriu planą ir stengiuosi jo laikytis. Manau, mano problema – per mažas pasitikėjimas, o ne vidinis spaudimas“, – prisipažįsta ėjikė.

Blogos mintys sekina

Kas pavojingiau – kai sportininkas pats save spaudžia ar kai tą daro aplinkiniai? Prieš pat varžybas, kai jau atsistoji ant baseino starto bokštelio, išeini į ringą, aikštę, sektorių ar priartėji prie starto linijos, visas išorinis spaudimas, sporto psichologo A. Stočkaus tikinimu, dingsta. O štai vidinis lieka.

„Kai su savimi nesusitvarko, tai atima iš savęs medalį. Kai sportininkas ypač gerai fiziškai, techniškai, taktiškai pasiruošia, tada ir kyla didžiulis vidinis spaudimas, įtampa. Ypač tų sporto šakų atstovams, kuriems labai svarbus laikas“, – sako sporto psichologas. Tie, kurie bėga, važiuoja, plaukia, irkluoja ir panašiai, žino savo maksimalų rezultatą ir gali skaičiuoti, kur galėtų būti tarp kitų varžovų. Įvairių žaidimų ar dvikovos sporte to išskaičiuoti negalima. Jei pagal rezultatą matai save ant nugalėtojų pakylos, natūralu, kad ateina mintys, ar sugebėsiu, ar padarysiu ir t. t.

„Jeigu skauda – kreipiamės į gydytoją. Taip ir čia: jeigu matome, kad nesusitvarkome, ir tai jau tampa tendencija, o ne atsitiktinumas, reikia kreiptis į specialistus. Sporto psichologas reikalingas ne varžybų dieną, o visą treniravimosi laiką. Psichologinis pasirengimas, kaip ir fizinis, taktinis ar techninis, yra nuoseklus procesas. Reikia išmokti pajusti įtampą, pajusti būseną, kaip keičiasi mūsų mintys ir kaip keičiasi mūsų kūnas nuo tam tikrų minčių. Šito reikia mokyti. Juk kada nors patirtas pralaimėjimo kartėlis, po nenusisekusių varžybų išgirsta mintis, nors tai buvo prieš dešimtmetį, gali sportininkui būti kaip ta uodega, kuri jį visą laiką sekioja“, – pasakoja sporto psichologas.

Biatlonininkas T. Kaukėnas sako, kad svarbu suprasti, iš kur spaudimas kyla, ir tada tampa nesunku jį kontroliuoti: „Ypač didelis spaudimas jaučiamas olimpinių žaidynių metu. Dažniausiai jaučiame, kad jį patiria kitų šalių sportininkai, ir iš rezultatų matyti, jog ne visi geba su juo susitvarkyti. Dėl to žaidynėse būna nemažai netikėtumų.“

Sporto psichologas atkreipia dėmesį į laiką, kada jis sportininkui didžiausias sąjungininkas. Jeigu kalbame apie laiką prieš startą, apie dieną ar pusdienį, likusį iki jo, labai svarbu, kad sportininkas negalvotų apie tai, kas bus, jeigu bus – kas nutiks, jeigu laimėsiu, o jeigu pralaimėsiu? Taip jis perdegs, visą laiką jaus spaudimą. Todėl verčiau šias mintis nukreipti teigiama linkme: kokios mano stipriosios pusės, kokia mano taktika, koks pasirengimo lygis, ką turėsiu daryti čia ir dabar.

„Mes negalime valdyti ateities rezultato, varžybų eigos, bet galime valdyti situaciją čia ir dabar. Tą ir reikėtų daryti. Laikas prieš startą yra pats svarbiausias. Jį sportininkas turi skirti sau. Ne portalams, ne laikraščiams, ne socialinei erdvei, o sau. Galvoti tai, ką reikia, ir negalvoti apie tai, ko jis negali valdyti. Juk blogos mintys sekina“, – pataria A. Stočkus.

Be užduočių sau

Tokių situacijų, kai po nenusisekusių varžybų grįžti, nusiramini ir pagalvoji, kad, jei ne spaudimas, varžybos būtų geriau susiklosčiusios, turbūt yra nutikę visiems profesionaliems sportininkams.

„Ir šis pasaulio čempionatas buvo toks“, – prasitaria S. Krupeckaitė, kuriai šios planetos pirmenybės buvo svarbios dėl renkamų olimpinių reitingo taškų. 2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės trekininkei būtų jau penktosios. O kas jai labiausiai įstrigo iš olimpinio debiuto 2004-aisiais Atėnuose?

„2004 metų žaidynės labiausiai įstrigusios į atmintį iš psichologinės pusės. Aš važiavau kaip naujokė, nepatyrusi, nejutau jokio psichologinio spaudimo. Tada tikrąja to žodžio prasme vykau jose dalyvauti, nors nuo mažens į varžybas važiuodavau kovoti, o ne dalyvauti. Kai važiuoji į varžybas dalyvauti arba kovoti ir išgyventi – tai jau skirtingos psichologinės užduotys“, – pasakoja Simona.

Prieš Atėnų žaidynes lietuvė treniravosi kartu su Rusijos rinktine. Viename etape S. Krupeckaitei teko susitikti su ją Rusijoje globojusio trenerio auklėtine. „Tada iš rusų trenerio patyriau didelį psichologinį spaudimą ir man varžybos buvo katastrofiškos“, – neslepia trekininkė, tose, pasak jos, katastrofiškose žaidynėse užėmusi kol kas aukščiausią ketvirtą vietą (500 m laikui lenktynėse) iš visų vėliau dalyvautų dar trejų olimpiadų.

„Vieta gera, bet ji gera galbūt todėl ir buvo, kad aš važiavau be užduočių sau. Be žūtbūtinio noro išlikti, išgyventi, tiesiog važiavau kovoti su visais, nes nesijaučiau nei lyderė, nei patyrusi. O dabar važiuoji ne kovoti, o išlikti, išgyventi. Man aplinkinių spaudimo net nereikia – taip išeina, kad aš pati save sutriuškinu“, – atvirai sako sportininkė.

Galbūt tas spaudimas sau sumažėja po itin gerų pasirodymų? S. Krupeckaitė sako, kad, jeigu kartą pasiekei pasaulio rekordą, o kitą sykį nuvažiavai prasčiau, jautiesi blogai, nes nepavyko pakartoti rezultato, imi galvoti, kodėl taip, kodėl nepavyko.

„Man lengviau, kai turiu tikslą ir jo siekiu, bet dar nesu jo pasiekusi, nes jis visada atrodo čia pat šalia. Tada ir motyvacija didesnė, nes tikslas – per plauką. Galbūt taip yra geriau sporte, nes, kai padarai kažką labai daug, po to bandai vytis pakinkytą vežimą lėkdamas iš paskos“, – lygina treko dviratininkė.

Pasirodyti 110 procentų

Jokių šarvų, į kuriuos įlindus būtų galima sportininkui nejausti spaudimo, nėra ir nebus. Sporto psichologas ir imtynių treneris A. Stočkus sako, kad kiekvienas sportininkas, kiekvienas treneris gali tvarkytis su spaudimu, bet viskas priklauso nuo požiūrio į visuomenės lūkestį, aplinkinių nuomonę ir panašius dalykus.

„Aš visą laiką sakau, kad nereikia važiuoti į varžybas kovoti dėl medalių ar užimti aukštų vietų. Mėgstu paprovokuoti sportininkus, trenerius ir sakyti – važiuokite atiduoti savęs 110 procentų. Jeigu pavyks tą padaryti, jūs ir tapsit nugalėtojais, nors būsite penkti, šešti, bet visiems aplinkiniams ir pačiam sportininkui bus aišku, kad jis tą dieną padarė viską. Tada ir vertinimo kriterijai, ir analizės bus visai kitokios: esu laimingas ir patenkintas, nes šiandien, turėdamas tokį pasirengimą, atidaviau visą save. Kalbėti apie pergales, medalius, vietas – beprasmiška. Tai bereikšmis spaudimas, kuris sportininkui neduoda jokios naudos“, – perspėja A. Stočkus.

Sporto psichologas pasakoja bandęs aiškintis, kodėl sportininką supantys žmonės – treneriai, draugai, namiškiai – taip kalba: važiuok nugalėti, važiuok parvežti medalio ir pan.

„Man aiškino, esą norim, kad sportininkas supyktų pats ant savęs ir tai padėtų jam nusiteikti rimtai sportinei kovai. Šitas dalykas veikia, bet iš tūkstančio vienam žmogui. O visiems kitiems taip šnekėdami mes pridedame papildomų plytų į kuprinę, kurią sportininkai ir taip sunkiai neša į statų kalną“, – palygina pašnekovas.

Ar yra universalių būdų, kaip tvarkytis su psichologiniu spaudimu? A. Stočkus pataria išmokti ignoruoti tam tikras nuomones ir emocijas. Tie, kurie nuolat sako „būk pirmas“, nori gero, bet nežino, kaip tą padaryti. Reikia išmokti nekreipti dėmesio į tokias nuomones ir nepamesti pagrindinės minties, kad vyksti į varžybas padaryti geriausia, ką tą dieną gali.

Tie žmonės, kurie neša sunkias kuprines į statų kalną, šiuo metu vėl gyvena eilinio sportininko gyvenimus: S. Krupeckaitės ir B. Virbalytės-Dimšienės šiais metais laukia lenktynių dėl olimpinių reitingo taškų beprotybė, o vos prieš kelias savaites šį žiemos sezoną baigusio T. Kaukėno – ilgas bazinis parengiamasis darbas prieš kito sezono kovas.