Sportas

2019.04.11 18:10

Paulius Motiejūnas apie „Žalgirį“ Romanovo laikais: buvo kažkoks kosmosas

LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2019.04.11 18:10

LKL rungtynių boikotas, atlyginimų išsireikalauti atėjusi apsaugos įmonė, 10 litų į „Žalgirio“ biurą atnešęs kukliai apsirengęs senolis, su 150 tūkstančių grynųjų namo vykusio Jono Mačiulio automobilio užblokavimas. Tai – tik kelios istorijos iš naujos knygos apie Kauno „Žalgirio“ gyvenimą Vladimiro Romanovo valdymo laikais.

Prieš kelias savaites Lietuvos knygynus pasiekė sporto žurnalisto Jono Miklovo parašyta knyga „Aš stebuklas. Jūs nepastebėjote?“, kuriame pasakojamos įvairios istorijos iš laikotarpio, kai Kauno „Žalgiriui“ vadovavo ekscentriškasis verslininkas Vladimiras Romanovas.

Laidoje „Labas rytas, Lietuva“ viešėję knygos autorius Jonas Miklovas ir klubo vadovas Paulius Motiejūnas trumpai pristatė knygą.

Tai papasakokite, kas per istorija buvo su tuo senoliu ir 10 litų?

Paulius Motiejūnas: Bėgau slėptis, nes buvo labai gėda. Išgyvenome tikrai labai sunkius laikus, bet kai matydavai, kad žmonės ateina su paskutinėmis santaupomis ir nori gelbėti „Žalgirį“, tai tikrai labai slėgė krūtinę. Tiesiog bėgau ir sakiau kad „galite palikti ten“. Atėjo žmogus į koridorių ir sako „kur čia padėti, noriu pagelbėti komandai“. Yra įstrigusių tokių skaudžių momentų.

Kas ką atrado pirmieji – klubas žurnalistą ar žurnalistas klubą?

Jonas Miklovas: Mes vienas kitą atradę buvome jau seniai ir ta knyga gimė labai panašiu metu abiejų mūsų galvose. Paulius gal apie tai pradėjo galvoti kiek anksčiau, man apie tai užsiminė kapitonas Paulius Jankūnas, sakęs, kad tiek tų istorijų buvę, kad tilptų knygoje. Tada ir pradėjau galvoti. Begalvojant sulaukiau skambučio iš „Žalgirio“, pasiūlymo susitikti, pasikalbėjome, nepraėjo nei dveji metai ir turime knygą.

Pats esate minėjęs, kad tiek antraščių, nesusijusių su krepšiniu, niekada nepasitaikė tiek daug, kiek tuo laikotarpiu (2008-2013).

Paulius Motiejūnas: Tikimės, kad ir nepasitaikys. Čia blogąja prasme. Kaip mes mėgstame sakyti ir įsivaizduojame, „Žalgiris“ yra visos Lietuvos komanda, nuo tų auksinių laikų. Ir kai čia įsipaišo žmogus, sakantis kad yra savininkas, treneris, gydytojas, kad viskas turi būti pagal jį, tai tame visų 75 komandos metų laikotarpyje tie 5-6 metai buvo tokie, kai labiau galvojome ne apie krepšinį, o tai, kaip prisitaikyti prie savininko. Ta vadyba buvo visai kitokia, tad norėjosi tuo pasidalinti, nes galvojame, kad tai tikrai buvo išskirtinis laikotarpis. Bet norėtųsi, kad tokie dalykai nepasikartotų, kai tenka galvoti apie kažką kitą, o ne krepšinį.

Iš kitos pusės, jums, kaip vadovui, tai buvo neįkainojama patirtis?

Paulius Motiejūnas: Dabar skaitant, tą patirtį prisiminti yra gerai, nes tuo metu, kai esi įtrauktas į tą sūkurį, atrodo, kad viskas yra normalu. Bet kai dabartinė situacija vadybos, valdymo prasme yra normalesnė, skaitydamas matai, kad tada buvo kažkoks kosmosas.

Su buvusiu vadovu susitikote Maskvoje, kelias dienas bendravote, kiek pasikeitęs, ką prisimena?

Jonas Miklovas: Visai nepasikeitęs, kokį mes jį žinojome – jis išliko toks pat. Maskvoje buvau pernai rugsėjį, bendravome tris dienas ir man pačiam tai buvo didžiulis išbandymas, nes važiavau nežinodamas ko tikėtis. Ar jis apskritai ateis, ar mes kalbėsimės tik vieną vakarą, ar jis man to dėmesio skirs visus tris vakarus, nežinojau. Važiavau be lūkesčių, bet pačiam buvo labai įdomu pamatyti tai, ką apie jį kalbėjo kiti žmonės. Nes kalbintas buvo ne vienas asmuo, kiekvienas kažką papasakojo apie tam tikrus Romanovo elgesio aspektus. Ką tu girdi yra viena, bet kai pamatai iš arti, pats pabendravęs, yra kas kita. Tikrai manau, kad tas pabuvimas su juo praturtino tai, kaip aš matau šią istoriją ir bandžiau tai atskleisti knygoje.

Knygoje pakalbinta labai daug žmonių, kurie buvo susiję su „Žalgiriu“?

Jonas Miklovas: Taip. Prieš pradedant rašyti knygą pasidarėme sąrašą , kiek tų žmonių reikėtų pakalbinti, tai pradžioje jų buvo gal dvidešimt keli, bet, pradėjus rašyti, paaiškėjo, kad tas sąrašas yra labai mažas, tų žmonių buvo virš penkiasdešimt. Jei man nebūtų buvusios tos galutinės datos, kada reikėjo pabaigti, būtų buvę galima ieškoti ir kalbinti dar daugiau. Bet rašymas ir taip jau užtruko ilgiau, negu aš tikėjausi. Pakalbinta buvo virš penkiasdešimt, nemažai, bet visada galima dar daugiau.

Jeigu reikėtų išskirti dabar – kokius esminius įvykius knygoje iškeltumėte?

Paulius Motiejūnas: Svarbiausia turbūt yra tas pakilimas ir nuopolis. Romanovas atėjo kaip gelbėtojas. Tuo metu tikrai buvome krizėje, į jį žiūrėjome kaip į žmogų, kuriam komanda tikrai rūpi kaip patriotui, kaip kauniečiui, kaip lietuviui. Ir paskui per kelis metus pasimatė, kad tai yra jo asmeninis interesas, kad viskas turi būti pagal jį ir viskas baigėsi netgi dar gilesnėje duobėje jam pabėgus. Knygoje nėra vieno jo pozicija, čia yra viso žalgirio istorija per tuos metus, visi vadybos rezultatai, komandos virtuvė, ta dalis yra pats įdomumas.

Jonas Miklovas: Gal daug kas pamatė ant viršelio Romanovą, jo frazę ir gali pagalvoti, kad tai knyga apie jį, o tai gali iššaukti neigiamą reakciją. Aš visiems bandau pasakyti, kad tai, pirmiausia, yra knyga apie „Žalgirį“. Pagrindinis herojus yra komanda, visa istorija sukasi apie ją ir knygoje tikrai yra daugybė istorijų, kurios, sakyčiau, yra unikalios. Niekada istorijos iš komandos rūbinės nebuvo išėjusios į viešumą, kur patys žaidėjai pasakoja linksmus nutikimus, visada likdavusius viduje. Tos istorijos ne visada susijusios su Romanovu, tai yra tiesiog vidiniai komandos pokštai ir jie sudėti į šią knygą.

Pilnas pokalbis pateikiamas nuorodoje žemiau:

Labas rytas, Lietuva II dalis