Sportas

2019.04.10 17:10

Indoneziją krepšinio paslapčių mokantis Žibėnas – apie vietinių būdą, sirgalių meilę ir pasiūlymą dirbti rinktinėje

Rytis Kazlauskas, LRT.lt 2019.04.10 17:10

Ką galėtumėte papasakoti apie krepšinį Indonezijoje? Tikriausiai net žodžių junginys „krepšinis Indonezijoje“ skamba per daug egzotiškai, jog galėtumėte apie tai kalbėti. Dar visai neseniai Indonezija 35-erių metų treneriui Giedriui Žibėnui buvo lygiai toks pat tolimas pasaulio kampelis kaip ir daugeliui lietuvių. Tiesa, Rytų Azijos šalies klube praėjusiame sezone dirbęs specialistas jau yra kviečiamas treniruoti šalies nacionalinę rinktinę.

Su portalu LRT.lt bendravęs G. Žibėnas prisiminė savo kelionės į Indoneziją pradžią. Viskas prasidėjo nuo kitos gilių krepšinio tradicijų neturinčios valstybės – Irano. Šioje Artimųjų Rytų šalyje treneris praleido tik dalį 2016-17 m. sezono, tačiau vietinio gyvenimo aplinkybių ir iraniečių požiūrio į krepšinį atsikandęs specialistas sako supratęs, jog po tokios patirties gali darbuotis visur.

„Padirbėjęs Irane supratau, kad galiu dirbti bet kuriame pasaulio kampelyje. Ten manęs laukė griežta vietinio gyvenimo kontrolė net paprastose situacijoje – tvoskiant 40 laipsnių karščiui į lauką negali išeiti su šortais. Vienu taksi negali važiuoti moterys ir vyrai ir t.t. Ten jautėsi, jog mano gyvenimas buvo suvaržytas. Be to, vietiniai žaidėjai gaudavo dvigubai ar net trigubai geresnius pinigus nei žaisdami svetur, todėl jie neturėjo jokio noro palikti savo gimtosios šalies. Jie tiesiog virdavo savo sultyse. Nenorėjau tapti toks kaip ir jie, todėl palikau Iraną“, – tvirtino G. Žibėnas.

Visgi palikti Iraną nebuvo taip lengva. Klubo atstovai po dokumentų parengimo negrąžino G. Žibėnui paso, reikalaudami išbūti visą kontrakte numatytą laiką. Palikti šalį treneriui pasitaikė proga gruodžio mėnesį – iraniečius G. Žibėnas įkalbėjo išleisti jį į Europos jaunių krepšinio čempionatą Turkijoje. Vietiniams sutikus, į Iraną treneris nebegrįžo.

G. Žibėnas toliau darbavosi Italijoje, o 2017 m. vasarą sulaukė lemtingo susitikimo su Kaune krepšinio stovyklą surengusia Indonezijos vyrų krepšinio rinktine. Tuomet jaunam 33-ejų metų specialistui buvo pasiūlyta Garliavoje praversti vieną iš indoneziečių treniruočių, po kurios ir buvo užmegztas kontaktas.

„Juokaudami apsikeitėme frazėmis, jog galbūt vieną dieną atvažiuosi dirbti į Indoneziją. Tuomet Indonezija buvo tik tolima valstybė ir tikrai negalvojau, kad vieną dieną ten iškeliausiu“, – šypsojosi G. Žibėnas.

Po sezonų Danijoje ir Estijoje, kur G. Žibėnas buvo vyriausiojo Talino „Kalev“ klubo trenerio Donaldo Kairio asistentas, atgijo prieš metus Garliavoje įvykusi pažintis ir prieš 2018-19 m. sezoną lietuvos sulaukė pasiūlymo darbuotis Džakartos „Stapac“ klube. Į nuo Lietuvos per 10 tūkst. kilometrų nutolusią valstybę treneris atvyko ne vienas – su savimi į trenerių štabą pasikvietė fizinio rengimo trenerį Marių Jasevičių.

Jau dviejų savaičių bandomojo laikotarpio metu lietuviai buvo per plauką, jog susipakuotų lagaminus ir grįžtų atgal į Lietuvą.

„Po tų dviejų savaičių kiek pažinęs vietinę aplinką galvojau, jog darbo Indonezijoje tikriausiai netęsiu. Visų pirma, treniruočių sąlygos yra prastos. Tenka treniruotis ir žaisti be kondicionieriaus, kuomet lauke – 30 laipsnių karštis. Galite įsivaizduoti, kas dedasi salėje. Vietiniai prie to pripratę, bet atvažiavę amerikiečiai pirmąsias kelias dienas vemdavo į šiukšlių kibirus, negalėdami pakelti krūvių esant tokiam karščiui“, – prisiminė treneris.

Kaip bebūtų, nuslūgus pirminiam šokui, abu lietuviai liko darbuotis klube bei iškart įėjo į Indonezijos krepšinio lygos istoriją kaip pirmieji europiečiai lygoje. Lygoje, kurioje yra ryškiai matoma NBA įtaka. Prieš sezoną organizuojamos vietinių ir užsieniečių naujokų biržos, rengiamos „Visų žvaigdžių“ rungtynės. Indonezijos krepšinio lygos metu krepšininkus pasitinka NBA arenose girdimos melodijos, o kondicionierių trūkumą arenose vietinė klubų atstovai bando kompensuoti įspūdingais komandų pristatymais, gražiais reginiais žiūrovui.

Žinoma, yra ir tam tikrų skirtumu. Komandose gali rungtyniauti tik po du užsieniečius krepšininkus, iš kurių vienas negali būti aukštesnis nei 188 cm ūgio. Ūgio apribojimai vietiniams žaidėjams netaikomi. Tiesa, nors vietiniams žaidėjams talento netrūksta, padėtį sunkina drausmės ir profesionalumo trūkumais.

„Tai 263 milijonų populiacija. Individualaus talento jie tikrai turi. Geriausius vietinius krepšininkus galima lyginti su talentingiausiais Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) žaidėjais. Visgi juos nuo aukštesnio lygio skiria disciplinos trūkumas. Nors klubai dirba tikrai profesionaliai – skrydžiai diena iki rugtynių, treniruotės ryte, visas funkcionuojantis komandos personalas, bet žaidėjai tiesiog nemokėdavo elgtis profesionaliai. Krepšininkus reikėdavo mokyti, kaip elgtis su paprasčiomis tampymo gumomis, žaidėjų raumenų apšilimui skirtais „rolleriais“, o prieš rungtynes žaidėjai mėgdavo pietauti greito maisto užkandinėse“, – pirmąsias dienas naujame klube prisiminė G. Žibėnas. 

Naujasis Džakartos „Stapc“ klubo vyriausiasis komandos treneris europietis indoneziečiams buvo didelė naujiena. Dar didesne naujiena tapo ir G. Žibėno įskiepytos drausmės taisyklės, kurios iš pradžių nepatiko vietiniams, prie laisvesnio režimo labiau įpratusiems, žaidėjams.

„Pirmas žvilgsnis į mane buvo lyg į ateivį – žaidėjai nesuprato, kodėl draudžiama naudotis telefonu valgant. Kai paaiškini, kam to reikia, argumentuoji, žaidėjai priima tai į galvą. Be to, tikėjimas atėjo pradėjus skinti pergales. Man žiauriai pasisekė, jog komandoje neturėjome jokių „asshole`ų“ (lt. šiknių), nebuvo jokių susireikšminusių asmenybių. Tiek vietiniai, tiek amerikiečiai žaidėjai buvo puikios asmenybės. Greitai susilipdėme“, – prisiminė treneris.

Džakartos klubas iki G. Žibėno atvykimo išgyveno kiek užsitęsusį titulų badą. Penkis kartus lygos čempione tapusi „Stapac“ ekipa pastarąjį kartą nugalėtojų taurę į viršų kėlė 2013-14 m. sezone. Keturis mėnesius trukusiame čempionate lietuvio treniruojama komanda patyrė tik vieną pralaimėjimą reguliariojo sezono metu. Jau atkrintamosiose „Stapac“ žygiavo be pralaimėjimų iki pat finalo, kuriame serijoje iki dviejų pergalių sausu rezultatu 2:0 įveikė praėjusio sezono čempionę – Džakartos „Satria Muda“ ekipą.

„Laimėtas titulas buvo didžiulė šventė. Kas smagiausia – finale mes nebuvome favoritai. Tokią situaciją prilyginčiau LKL čempionatui. Ar „Neptūnas“ yra favoritas laimėti LKL čempionų titulą? Ne. Ar „Neptūnas“ gali nugalėti bet kurią komandą? Taip. Mes irgi galėjome nugalėti bet kurią komandą, bet nebuvome favoritai. Išlaikėme gerą fizinę formą ir stabilumą. Mūsų komandoje, skirtingai negu kitose, amerikiečiai nežaisdavo daugiau nei 30 minučių. Išlaikėme didžiulį intensyvumą gynyboje ir nė sykio sezone netaikėme aikštės gynybos“, – aiškino G. Žibėnas.

Visgi sezono metu netrūko ir kurioziškų situacijų. Indonezijoje krepšinio čempionatas vyksta turais – komandos atvyksta į vieną iš miestų bei sužaidžia rungtynes. G. Žibėno teigimu, vienoje arenoje komandoms konvejerio principu žaidžiant dvikovas praktiškai nelikdavo laiko apšilimui. Jį tekdavo atlikti koridoriuose. Be to, turais vykstantis čempionas eliminavo galimybę turėti reguliarias namų rungtynes.

Jeigu nuo šio sezono Lietuvos krepšinio lyga suteikė treneriams reikšti nuomonę apie teisėjavimą bei lygą, tai Indonezijoje bet kokia kritika vietiniame čempionatui gali užtraukti 3 tūkstančių eurų dydžio baudą. Treneriui iš Lietuvos dėl kritikos ploninti piniginės neteko, tačiau kartą gavo baudą dėl savo aprangos stebėdamas kitos komandos dvikovą.

„Baudą gavau tik sykį. Ne pagal priimtiną aprangos kodą žiūrėjau varžovų rungtynes. Turėjau būti apsirengęs juodomis kelnėmis ir polo marškinėliais, o aš buvau tik su paprastais marškiniais ir kelnėmis. Nebuvau susikišęs marškinėlių į kelnes. Gavau milijono rupijų baudą, bet išsigąsti nereikia, tai yra viso labo 60 eurų dydžio bauda“, – juokėsi G. Žibėnas.  

Musulmoniškoje valstybėje religija užėmė svarbų vaidmenį ir „Stapac“ komandos gyvenime. Specialistas iš Lietuvos pasakoja, jog prieš ir po kiekvienos treniruotės ar rungtynių komandos kapitonas suburdavo visus į bendrą ratą maldai.

„Aišku tame rate būdavo ir amerikiečiai, ir indoneziečiai, ir lietuviai. Kiekvienas pasimelsdavo savo kalba, savo religijai. Turėjome vieną žaidėją, kurį kartais turėdavome iš treniruotės išleisti, nes jam ateidavo laikas melstis. Iš pradžių man buvo šokas, bet greitai supratau, jog vietinę kultūrą reikia gerbti“, – teigė treneris.

Sugražinęs čempionų titulą „Stapac“ klubui, vyriausiasis komandos treneris tapo vietinių sirgalių numylėtinių. Socialiniame tinkle „Instagram“ G. Žibėnui pasipylė sveikinimo žinutės, sirgaliai atnešdavo ir dovanų. Tai visiškas kontrastas sezono pradžiai, kuomet pats lietuvis kreipėsi į sirgalius prašydamas būti ne tik krepšinio, bet ir klubo sirgaliais.

„Pirmoje sezono dalyje nesupratome sirgalių elgesio – nesvarbu, kurios komandos žaidėjas įdėdavo iš viršaus ar įmesdavo metimą, sirgaliai plodavo bei šaukdavo iš džiaugsmo. Jie tiesiog buvo krepšinio mėgėjai. Po vienerių rungtynių susiradau fanų palaikymo grupės paskyrą „Instagram“ tinkle ir parašiau jiems mandagią žinutę, sakydamas, jog po rungtynių norėtume jiems padėkoti už palaikymą. Pasiūliau susiburti į palaikymo grupes, pasidaryti plakatus, vėliavas. Jie net su ašaromis akyse į tai sureagavo ir pradėjo kiekvienose išvykos rungtynėse organizuotis ir keliauti kartu su komanda“, – tvirtino specialistas.

Šiuo metu į Lietuvą grįžęs G. Žibėnas sprendžia dilemą – ar po sėkmingo sezono su „Stapac“ klubu grįžti į Indoneziją bei pratęsti darbus komandoje. Indoneziečiai yra pasiruošę sutikti su bet kokiomis sąlygomis, tvirtina treneris, klubas netgi yra davęs leidimą surengti treniruočių stovyklą Lietuvoje.

„Jie nori, kad pasilikčiau, bet kai sakau, jog noriu tobulėti, man jie siūlo susirasti seminarus, kuriuos jie žada apmokėti. Sakau, gerai, bet jeigu liksiu, noriu priešsezoninės stovyklos Kaune. Su tuo irgi yra sutinkama. Tik abejoju ar visa komanda rugsėjo mėnesį bus jau surinkta, kuomet čempionatas startuoja lapkritį. Man pačiam įdomu patikrinti mūsų komandos lygį su NKL klubais“, – apie pateiktą pasiūlymą pasakojo pašnekovas.

View this post on Instagram

Last, but not least, dedication goes to all my players, who started as Friends on September and finished as a Family on March... Actually, that was our first message in early September...”Enter as Friends, leave as a Family”. - - Proudly, we did it all TOGETHER! Was proud and blessed to be on sideline as a coach (sometimes as alarm clock) and to witness your endless patience, your strong trust to each other (even after these missed dunks, LoL), your effort (by trying to make that extra deflection or scream after a big rebound on practice), consistent dedication (trying to make that smart foul, LoL), your emotions and glorious tears after all... - - Team status is always decided before the championship starts and yes, you started as underdogs, finished as CHAMPIONS - THAT’S WHO YOU REALLY ARE!!! (“who you are...?”, “who we are...?” - you, guys finally answered these questions, which were so strange and given so often for you). - - But... It’s already a history... New challenges are waiting for you, starting from being even more hungrier than ever before! Keep growing as a Team and as Individuals... God bless you ALL 🙏🏆🏆🇮🇩🏀🧢🍾❤️

A post shared by Giedrius Zibenas (@ghibbi_z) on

Tiesa, gali nutikti ir taip, jog G. Žibėnas Indonezijoje užsibūs ilgiau. Galbūt netgi iki 2023 m., kuomet šalyje vyks FIBA Pasaulio taurės grupės etapo kovos. Indonezijos krepšinio asociacija, su lietuviu neužmezgusi kontakto klubinio sezono metu, jau sezonui pabaigus, pateikė pasiūlymą darbuotis nacionalinėje rinktinėje ir būti jos treneriu pasaulio taurės turnyre po ketverių metų.

„Krepšinio federacijos atstovai sutinka, jog tapęs treneriu, galėčiau atsivešti du lietuvius – skautą ir fizinio rengimo trenerį. Jeigu jie sutiks ir su mano grafiku, bei darbu klube ir rinktinėje – kodėl gi ne. Žinau, jog sutikęs su tokiu pasiūlymu, 2023 metais turėsiu galimybę pasaulio taurėje treniruoti turnyro dalyvę. Galbūt net grupėje tektu susidurti su Ispanijos ar net Lietuvos rinktine. Bet tai yra ketveri metai, tad faktorių, kuriuos reikia apmąstyti yra daug“, – aiškino G. Žibėnas.