Aukštojo mokslo administratoriai ir vadovai labai susinervina, kai kas nors pradeda kalbėti apie „akademinę baudžiavą“ ar prilygina Lietuvos mokslininkus „akademiniams baudžiauninkams“. „Nesąmonė!“, piktai sako jie, „Ką jūs čia prasimanot! Seniai tokių dalykų nėra! Bent pas mus“, priduria. O vis dėlto, o vis dėlto...
Prieš keletą dienų buvau susitikęs alaus su bičiuliu, nelabai seniai grįžusiu dėstyti į Lietuvą po studijų viename geriausių pasaulio universitetų (vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Jis papasakojo apie persikėlimo į Lietuvos akademinę tikrovę patirtis. Geras ir... kitokias.
Neseniai jis buvo konferencijoje užsienyje. Kadangi organizatoriai kelionės išlaidas padengė, paprašė iš universiteto apmokėti nakvynės išlaidas, gavo pritarimą ir džiugiai, taupydamas universiteto pinigus, užsisakė nebrangų kambarį per „Airbnb“. Nuskrido į konferenciją, paskaitė pranešimą ir galvojo sau: „Easy peasy! Bob’s your uncle! Lietuvoj irgi galima akademiškai gyventi!“
„Not so fast, berneli“, jei ne tarė, tai pagalvojo – gal kiek kitos kalbos žodžiais – universiteto administracijos darbuotojos. Pirmiausia, „Airbnb“ atsiųsta sąskaita netinka, turi būti SĄSKAITA FAKTŪRA! Antra, o kur įsodinimo talonas? Mano bičiulis bandė sakyti – palaukit, betgi jūs nė nemokėjot už skrydį, kam jums tas talonas? Į ką jam buvo atšauta: „Daug čia tokių, kurie paprašo pinigų apsigyvenimui, patys nė nenuskrenda, viešbutį atšaukia, o pinigus įsideda į kišenę.“
Galiausiai jis kažkaip tą išsprendė, bet ne be sielos kančių, permaldavimo atnašų akademinio administravimo dievams ir, atvirai pasakykime, pažeminimo dozės.
Ir tada supratau – niekas nepasikeitė! Lygiai tokios pačios buvo mano paties pirmosios patirtys, grįžus į savo Alma Mater iš Cambridge’o prieš – kaip laikas bėga! – jau penkiolika metų. Grįžau balandį, o rugsėjo mėnesį buvau pakviestas į ikisokratikų konferenciją Pizoje, Scuola Normale Superiore. Šiais laikais įprasta turėti pinigų mokslininkų kelionėms; tais laikais išskirti jaunam mokslininkui pinigų skrydžiui į Pizą buvo Filologijos fakulteto išskirtinio palankumo ženklas (sakau tai visai be ironijos).
Nuvažiavau į Pizą, perskaičiau pranešimą, pavėpsojau į svyrantį bokštą, grįžau – ir, o varge, pritrūko grįžimo kelionės vienos dalies (skridau, aišku, su persėdimu) įsodinimo talono. Iki šiol atsimenu tą administracinės piktdžiugos ir pasmerkimo laviną, kurią mano nepatyrusiam kailiui teko iškęsti. Bergždžiai bandžiau įrodinėti, kad žiūrėkit, skrydžio į priekį visi talonai taigi yra, o juk atgal tai aš kažkaip grįžau, nes va aš čia prieš jus esu, ar ne? Viskas veltui; turėjau rašyti pasiaiškinimą, kurį turėjo vizuoti, jei neklystu, Dekanas, ir tik (vėlgi) ypatingo Filologijos fakulteto palankumo dėka neteko patirti griežtesnių sankcijų.
Man tai buvo ypatingas šokas po Cambridge’o, kur norint išvykti į konferenciją užsienyje, tereikėjo užpildyti pusę A4 lapo užimantį blanką. Jame turėjai parašyti viso labo keturis dalykus: kur ir kada vyksta konferencija; koks jos pavadinimas; kaip tai susiję su mano moksliniais interesais (3–5 sakiniai maks.); kiek reikia pinigų. VISKAS! Jokios ataskaitos, dokumentacijos, kvietimo laiško, sąskaitų, bilietų šaknelių, nieko, nada, Nichts. Į pašto dėžutę įkrisdavo čekis, nuskrisdavai į konferenciją, jei būdavo ūpo, galėdavai vadovui ar kolegoms prie progos papasakoti, kas buvo įdomesnio. That’s it – and Bob’s your uncle.
Tai va – dabar galvoju, – universitetas algą mokslininkams kelia, ir tai yra gerai. Bet kiek reikia kelti atlyginimus, kad grynas pinigų kiekis atpirktų štai tokius pažeminimus? Ir kaip po to gali rimtu veidu kalbėti apie mokslininko, akademinės veiklos, universiteto prestižą, jeigu tą patį mokslininką iki nukritimo gali vaikyti kažkoks administratorius dėl prarastos bilieto šaknelės ar netinkamos sąskaitos formos?
Ir čia problema ne biurokratija (kuri tapo bendriniu baubu viskam, kas negerai su administravimu, aprašyti). Problema ta, kad ne mokslininkai, o administracija laikomi teisėtais universiteto savininkais. Jie yra viršininkai, o mokslininkai – darbuotojai, pavaldiniai.
„O kaip kitaip gali būti?“, nustebę klausite jūs. Ir toks klausimas rodo, kaip toli mes nutolę nuo universiteto ištakų ir, tuo pačiu, nuo jo prigimties. Pirmieji universitetai steigėsi kaip laisvų mokslininkų (scholares) universitas, arba gildija – kaip savanoriškas mokslininkų susivienijimas bendram darbui, gyvenimui ir savo žinių perdavimui. Tik paskui, jau gerokai vėliau, atsirado poreikis tą veiklą administruoti mažiau išsiblaškiusiems profesionaliems administratoriams. Tačiau universitetas pirmiausia buvo būtent tai – valdžios pripažinta, tačiau savanoriška mokslininkų bendruomenė bendrai intelektualinei veiklai.
Ir tas mokslininkų apsijungimas tebėra universiteto egzistencinis galios centras, o ne administracija ar įstatymu įteisinta teisinė forma. Ta intencija dar išlikusi senuosiuose Europos universitetuose. Kad ir tradicinėje Cambridge’o ir Oxfordo koledžų nomenklatūroje, kuri dalino instituciją į tris luomus: Fellows, arba dėstytojai; students (arba scholars); servants. Sunku tapti administraciniu diktatoriumi, kai esi mokslininkų ir studentų „tarnas“.
Gal ir mums reikėtų tokią nomenklatūrą įtvirtinti? Nes kitaip, bijau, akademinė baudžiava niekada nebus panaikinta.
