Kinija spaudžia Lietuvą. Dėl Taivano. O gal ir dėl to, kad Lietuva išstojo iš „17+1“ formato. Pačioje pradžioje sakau, kad tokia reakcija yra didelė Kinijos, o ne Lietuvos klaida. Lietuvoje tuo tarpu turime progą gilesnėms politinėms diskusijoms apie Lietuvos užsienio politikos prioritetus, globalias perspektyvas, vertybiškumo ir pragmatizmo santykius. Tai vis įdomiau ir naudingiau, nei vėl ir vėl diskutuoti apie kokių nors reitingų pasikeitimus keliais procentais.
Visko ir šioje „Kinijos diskusijoje“ pasitaiko: yra sergančių „visažinyste“ šioje temoje ir jie turi vieną trafaretinį vertinimą – „URM berniukai prisižaidė“, nes tokių „ekspertų“ manymu, pats svarbiausias Lietuvos užsienio politikos prioritetas turėtų būti vien tik verslo pelnai.
Anot šių ekspertų, vardan to net ir su artimais ar tolimais diktatoriais yra verta tik nuolankiai draugauti, o jeigu jie dėl ko nors supyksta – tai tiesiog reikia skubiai jų atsiprašyti.
Tokia „lietuviška“ pozicija šiuo metu yra pakankamai garsi ir jos garsai tikrai džiugina Pekino (ir Kremliaus) biurokratus. Akivaizdu, kad Pekinas su Lietuva kariauja ne tik ekonominį, bet ir propagandinį karą. Tokio karo tikslas yra paprastas – kad Lietuvoje skambėtų kiek galima daugiau tokių kapituliacinių nuotaikų, nes, žiūrėk, gal Vyriausybė ims ir neatlaikys. Kuo daugiau tokių nuotaikų Lietuvoje skamba, tuo labiau tai įkvepia Pekino valdžią dar labiau didinti spaudimą Lietuvai.
Kita vertus, pats laikas yra sistemiškiau susidėlioti racionalius argumentus, kodėl Kinijos reakcija į Lietuvos veiksmus yra klaidinga ir kodėl Lietuvos veiksmai yra racionalūs bei toliaregiški.
Nenoriu plėtotis į ilgus apibendrinimus apie „vertybinės politikos“ ilgalaikę pragmatinę naudą. Šio teksto tikslas – argumentuotomis tezėmis paneigti ir atsakyti į šioje „Kinijos diskusijoje“ pradedančius vyrauti trafaretinius argumentus, o taip pat sudėlioti keletą ilgalaikių akcentų, kurie vis ryškiau matosi bent jau Europos Parlamente. Todėl pats tekstas susidės iš atskirų epizodų.
I. Esame maži ir nieko negalime. Mus Kinija užsmaugs!
Tai vienas iš populiaresnių kritikos argumentų. Prie to prisijungia ištisi chorai „ekspertų“, rungtyniaujančių, kas paskelbs didesnę paniką sukeliančių ekonominių prognozių.
Dėl Kinijos spaudimo verslas tikrai patiria problemų. To niekas neneigia. Priešingai, ieškoma būdų, kaip skubiai amortizuoti tokį spaudimą. Vien ką reiškia žinios apie Vyriausybės reguliarius pokalbius su JAV administracijos aukštais pareigūnais ir šių dienų informacija apie atsiveriančias JAV rinkas vis naujiems Lietuvos produktams, net kiaušiniams. Tas pats Taivanas ne tik išperka į Kiniją nebeįleidžiamą Lietuvoje pagamintą alkoholį, bet ir skelbia planus kartu su Lietuvos aukštųjų technologijų pramone imtis puslaidininkių procesorių gamybos – dėl tokių Taivano investicijų rungiasi visa Europa.
Ir pagaliau pats argumentas, kad „esame maži, o Kinija didelė“ neatlaiko elementarios istorinės Kovo 11–osios logikos. Ir tada buvo tokių, kurie skelbė, kad esame maži, o Sovietų Sąjunga yra didelė. Lygiai taip pat buvo daug visiškos ekonominės katastrofos pranašysčių. Ir ką? Jeigu tada būtume pasidavę tokioms apokaliptinėms pranašystėms, tai ir Nepriklausomybės nebūtume išdrįsę atkurti.
Ne pirmą ir ne paskutinį kartą Lietuvos verslas, suinvestavęs į autoritarų valdomas ekonomikas, patiria ne tik lengvų pelnų, bet ir didelių rizikų. Taip buvo su Rusija, taip buvo ir yra su Lukašenkos valdoma Baltarusija, neturi stebinti ir tokios pat situacijos pasikartojimas Kinijos atveju.
Dar gerai atsimename, kaip toks stambus žemės ūkio verslininkas Kaikaris 2014 metais viešai keikė Lietuvos užsienio politiką, kodėl Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuva parėmė Ukrainą. V. Kaikaris teigė, kad nuo to nukentės jo verslas Rusijoje. Ir kad Lietuvos ekonomika, ar bent žemės ūkis tikrai žlugs, nes lietuvišką sviestą galėsime naudoti tik patrankų vamzdžiams sutepti.
Kaip žinome, Rusijos rinkos tikrai užsidarė, ir ne tik lietuviams; teko persiorientuoti; tačiau neteko girdėti, kad tai būtų lėmę kokią nors visos Lietuvos ekonomikos, ar žemės ūkio katastrofą.
II. Lietuvos valdžia liepė eiti į Kinijos rinką, o dabar verslui trukdo
Dar vienas dažnai girdimas kritikos trafaretas: anksčiau valdžia ragino verslą investuoti į Kinijos rinką, užmegzti prekybinius santykius, o dabar Lietuvos valdžia supykdė Kinijos valdžią ir dėl to kenčia Lietuvos verslas.
Taip dėstomuose priekaištuose yra keletas rimtų trūkumų: pirma, kai Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė pradėjo raginti Lietuvos verslą ieškoti galimybių Kinijos rinkose, pati Kinija buvo kitokia, nei dabar ji yra. Akivaizdu, kad tik per pastaruosius keletą metų Kinijos valdžia pasuko žymiai agresyvesnės tiek vidaus, tiek ir išorės politikos link. Uigūrų persekiojimas, Hong–Kong’o demokratijos sutriuškinimas, vis garsesnis kėsinimasis į Taivano demokratiją – visa tai rodo, kad Kinija yra pasiryžusi nebepaisyti nei tarptautinių, nei jos pačios duotų teisinių įsipareigojimų, taip pat ir įgyvendinti „vienos šalies, dviejų sistemų“ principą.
Akivaizdu, kad Xi Jinping sąmoningai atsisako dar Deng Xiaoping suformuotų principų, kuriais remdamasi Kinija atsivėrė ekonominėms reformoms ir Vakarų investicijoms. Tai iš esmės keičia ir Vakarų verslo sąlygas pačioje Kinijoje, ir ateityje šie pokyčiai darysis vis radikalesni. Todėl ir Vakarų verslas, taip pat ir Lietuvos, tam turi jau dabar pradėti ruoštis.
Kinijos šiandieninis ekonominis spaudimas Lietuvai yra nulemtas šios šalies ekonominės ir užsienio politikos pasikeitimų, nes Kinija yra nusprendusi, kad savo ekonominės rinkos galią ji gali nebaudžiama naudoti bet kokiems neteisėtiems veiksmams.
Todėl kritika dėl sąlygų mūsų verslui pablogėjimo Kinijoje turi būti pirmiausia adresuota Kinijos valdžiai, nes jei tokia kritika yra adresuojama tik Lietuvos pusei, tai tokia kritika tampa svarbiu Kinijos propagandinio karo prieš Lietuvą instrumentu.
III. „Vienos Kinijos“ principas. Ar Lietuva ką nors pažeidė?
Vyriausybės kritikai skuba pareikšti ir tai, kad Lietuva su Taivaniečių ekonominės atstovybės atidarymu tariamai pažeidė įsipareigojimus, kuriuos Kinijai dar 1991 metų rugsėjo mėn. bendrame komunikate dėl diplomatinių santykių davė Lietuva. Tai ir populiarus dabartinės Kinijos valdžios argumentas.
Verta atidžiau panagrinėti minėtąjį komunikatą, nes jo tekstas yra tikrai įdomus. Įdomu, kad jį surasti lietuviškuose internetiniuose archyvuose yra sudėtinga (URM jo neskelbia tame puslapyje, kuriame yra skelbiami visi dvišaliai Kinijos ir Lietuvos susitarimai), tačiau jį nesunku atrasti Kinijos ambasados Lietuvoje interneto puslapyje. Paaiškėja, kad Lietuvos vardu šį komunikatą tuo metu pasirašė užsienio reikalų viceministras Valdemaras Katkus, kas pasirašė Kinijos vardu – lieka neaišku. Dar neaiškiau, koks buvo tolesnis teisinis šio komunikato likimas: ar jis buvo ratifikuotas ir koks yra jo statusas šiandien.
Dar įdomesnis yra komunikato tekstas, skirtas Taivanui: „The Government of the Republic of Lithuania recognizes the Government of the People’s Republic of China as the sole legal government of China and Taiwan as an inalienable part of the Chinese territory. The Government of the Republic of Lithuania undertakes the obligation not to establish official relations or engage in official contacts with Taiwan.“
Skaitant komunikatą šiandien būtų verta pastebėti keletą dalykų.
Pirma, kaip nebūtų teisiškai vertinami to meto Lietuvos Vyriausybės komunikate duoti įsipareigojimai Kinijos valdžiai, tarp tų įsipareigojimų nėra jokio Lietuvos įsipareigojimo, kuris šiandien draustų Lietuvai Taivano ekonominių interesų atstovybę vadinti taip, kaip Lietuva norės ir kaip susitars su Taivano atstovais. Nes remiantis oficialių tarptautinių santykių jurisdikcija, Taivano ekonominės atstovybės atidarymas nėra nei oficialūs Lietuvos santykiai, nei oficialūs kontaktai su Taivanu.
Antra, per metus, prabėgusius nuo 1991 metų, daug kas pasikeitė ir Kinijos bei Taivano santykiuose: buvo „1992 Consensus“ dėl būsimų santykių tarp Kinijos ir Taivano, kurio nepripažįsta dabartinė demokratinė Taivano valdžia; ilgą laiką po 1991–ųjų Taivanas save laikė vieninteliu legitimiu visos Kinijos teritorijos valdytoju; buvo laikas, kai ir Taivanas siekė, kad jo atstovybės būtų vadinamos Taipėjaus vardu, nes tai turėjo pabrėžti tą faktą, kad Taivano valdžia tik laikinai nevaldo visos Kinijos teritorijos.
Tačiau šiuo metu Taivane vis labiau įsitvirtina nepriklausomo taivaniečių identiteto ir suvereniteto paradigma, ir ji turi visą teisę egzistuoti ir šį iššūkį turės spręsti visas pasaulis, ne tik autoritarinė Kinija.
Įdomu, kad 1991–ųjų Komunikate Lietuva pasirašė, šių dienų akimis žiūrint, įdomų įsipareigojimą: pripažinti „Taiwan as an inalienable part of the Chinese territory“. Verta atkreipti dėmesį į žodžius, kad Taivanas yra „inalienable part of Chinese teritory“. „Chinese teritory“ galima išversti ir kaip žodžius, kurie sako, kad tai yra kinų teritorija, kas savo prasme skiriasi nuo žodžių „Kinijos teritorija“.
Verta pastebėti, kad JAV 1972 metais su Kinija pasirašė komunikatą, kuriame sutiko su principu, kad „Taivanas yra Kinijos dalis“. Galima spėti, kad Lietuva 1991–aisiais pasirašė po išmintingesniais žodžiais, nes yra visiškai akivaizdu, kad Taivano gyventojų dauguma yra kinai, ir jie tokiais išliks net ir tada, kai Taivanas kada nors bus pripažintas ir nepriklausoma valstybe.
Tai, kad pastaruoju metu dabartinė Kinijos valdžia tapo agresyvesne Taivano atžvilgiu, yra didelė Kinijos klaida, kuri nieko bendro neturi nei su Lietuvos oficialiais įsipareigojimais Kinijai, nei su Lietuvos sprendimu atidaryti Taivaniečių ekonominę atstovybę Lietuvoje, nei su atstovybės pavadinimu. Šiandien Kinija pyksta ir keršija ir toms šalims, kurios priekaištauja Kinijai dėl žmogaus teisių pažeidimų Hong Konge, dėl uigūrų tautinės mažumos naikinimo, ar toms, kurios pasikviečia Dalai Lamą aplankyti juos.
Lietuva niekaip nepažeidžia savo duotų įsipareigojimų Kinijai ir dar daugiau – turi visą teisę priekaištauti Kinijai, kad pastaraisiais metais pastaroji šiurkščiai sulaužė savo duotus „Vienos Kinijos, dviejų sistemų“ pagrindu paremtus Kinijos tarptautinius įsipareigojimus gerbti Hong Kong’o demokratinę savivaldą.
IV. Ar pavadinimas yra klaida? Ar buvo suderintas?
Kinija demonstruoja, kad ji labai supyko ir keršija dėl to, kad Lietuva sutiko su tuo, jog atstovybė bus pavadinta „Taivaniečių atstovybės“ vardu. Dalis lietuvių taip pat pyksta ant Lietuvos valdžios, kodėl reikėjo dėl vieno žodžio susipykti su Kinija.
Galima spėti, kad ne pats pavadinimas sukėlė tokią karštą ir klaidingą Kinijos reakciją, o tai, kad dabartinė Lietuvos valdžia nuo pat savo veiklos pradžios pademonstravo, jog gali imtis tokių tarptautinių iniciatyvų, kurias Kinija iki šiol visame pasaulyje užgniauždavo savo milžiniškos rinkos svoriu. Kinija nutarė, kad yra būtina ypatingai griežtai nubausti Lietuvą tam, kad būtų sustabdytas „domino efektas“, tai yra, kad neatsirastų kitų, norinčių sekti Lietuvos pavyzdžiu.
Tačiau Kinija nesuskaičiavo, kad Lietuvos verslo interesai Kinijos rinkose iki šiol nėra kažkokios ypatingos apimties ir taip pat neapskaičiavo, kad Kinijos pastarųjų metų agresyvus elgesys tiek Kinijos viduje, tiek kaimynystėje, tiek globaliame pasaulyje kelia vis daugiau susirūpinimo pasaulio demokratijoms, pradedant nuo Jungtinių Valstijų Kongreso, baigiant mažesnėmis ES valstybėmis, tokiomis kaip Čekija, Slovakija ar Lietuva, kurios neturi savo gigantiškų „Volkswagenų“, įklimpusių Kinijos rinkose.
Todėl neadekvatus Kinijos spaudimas ir kerštas Lietuvai vietoje to, kad sustabdytų kitus nuo pagundų sekti Lietuvos pavyzdžiu, sukuria solidarumo su Lietuva domino efektą. Ir solidarumo su Taivanu efektą.
Akivaizdu, kad Taivanas siekia savo vardo tarptautinio įtvirtinimo. Taivanas tikisi bent teisės į pavadinimą. Bent tiek, kol Kinija grasina jėga spręsti Taivano nepriklausomybės klausimą. Gal sugrįš kada nors toks metas, kai ir Kinijoje atsiras daugiau išminties, suprantant, kad jėga nieko nepavyks išspręsti. O iki tol simbolinė parama Taivanui, bent ekonominės atstovybės pavadinime, yra tai, ką ne tik Lietuva, bet ir kitos ES valstybės Taivanui gali ir turi moralinę pareigą suteikti.
Ypač, kad 2021 metais Europos Parlamentas ne tik paskelbė, kad dėl Kinijos agresyvios politikos sustabdo ES–Kinijos investicijų sutarties ratifikavimą, bet ir specialiame EP raporte dėl ES ir Taivano santykių paragino ES pasirašyti investicijų sutartį su Taivanu ir taip pat paragino ES šalis nares savo santykius su Taivanu pakelti į aukštesnį lygį (tai yra keisti atstovybių pavadinimus iš „Taipėjaus“ į „Taivano“). Galima priminti, kad tame pačiame raporte Europos Parlamentas išreiškė paramą Lietuvai, dėl santykių su Taivanu patiriančiai Kinijos spaudimą.
Verta pastebėti ir tai, kad 2021 m. spalio 27 d. savo interviu Lietuvos žurnalistams Lietuvos prezidentas išsakė nedviprasmišką paramą Vyriausybės planui atidaryti Taivaniečių atstovybę Vilniuje, pavadintą Taivano vardu. „G. Nausėda taip pat pažymėjo, kad Kinija neturėtų irzliai reaguoti į Lietuvos iniciatyvą įsteigti verslo atstovybę Taivano pavadinimu.“
V. Kam mums tas Taivanas?
Kai kas kelia tokį natūralų, lietuviškai egoistinį klausimą: Taivanas yra toli nuo Lietuvos, ką mes neturime kuo rūpintis arčiau Lietuvos, kam mums tie Taivano reikalai?
Taip kelti klausimus galima tik tuo atveju, jeigu būtų nesuprantama, kad partnerystė su Taivanu, vienu iš pasaulinių aukštųjų technologinių lyderių, gali duoti žymiai daugiau praktinės ekonominės naudos, nei visi ligšioliniai bandymai gauti kokios nors naudos iš santykių su Kinija. Bet dar svarbiau yra tai, kad taip klausimą kelti būtų galima tik tada, jeigu Lietuva galėtų sau leisti tokią prabangą ir visiškai nekreipti dėmesio į tai, kaip per artimiausius dešimtmečius, iki pat šio šimtmečio pabaigos vystysis globalūs reikalai, pagrindiniai tektoniniai susidūrimai ir negalvoti apie tai, kaip Lietuvą turėtų save projektuoti tokių susidūrimų atžvilgiu.
Nėra sunku prognozuoti, kad esminių susidūrimų bus keletas: vienas iš jų vyks netoli mūsų – dėl Ukrainos, o kitas šiek tiek toliau – dėl Taivano. Silpstantis autoritarinis Kremlius iki paskutiniųjų trukdys Ukrainai tapti sėkminga valstybe; stiprėjanti Kinija savo globalią galią visų pirma projektuos į Taivaną.
Šie susidūrimai lems arba demokratinę, arba autoritarinę globalią lyderystę.
Demokratijoms pralaimėjus viename susidūrime, jos, greičiausiai, pralaimėtų ir kitame. Demokratinė lyderystė yra neįsivaizduojama be Jungtinių Valstijų gebėjimo tokią lyderystę realizuoti. Ji yra būtina ir Ukrainoje, ir Taivane. Ateis metas, kai ir Europos Sąjunga turės prisiimti savo atsakomybės naštą abiejuose frontuose. Lietuva, užimdama aiškią poziciją jau šiandien, gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį, žadindama ir budindama europietišką koaliciją abiem atsiveriantiems frontams.
Ir tai yra jau artimiausio laikotarpio iššūkiai. Apie tai galima spręsti ir pagal labai sparčiai besikeičiančias nuotaikas Europos Parlamente. Jeigu 2019 metais, iš karto po Europos Parlamento rinkimų, plenarinėse parlamento diskusijose jautėsi europiečių atsipalaidavęs požiūris tiek į Kinijos vidaus reikalus, tiek į kaistančius JAV ir Kinijos santykius, tai užteko poros metų vis agresyvėjančio Kinijos elgesio, kad Europos Parlamentas priimtų jau minėtus sprendimus tiek dėl investicijų sutarties su Kinija sustabdymo, tiek dėl santykių su Taivanu stiprinimo.
Pasaulis 21 amžiaus antroje pusėje bus visai kitoks, nei mes įpratę matyti. Saugumo iššūkiai bus nebeapriboti kaimynystėmis ar kontinentais. Kinija, tapdama pasaulio ekonomine galybe, pretenduos ir į geopolitinę lyderystę. Tai gali būti ir agresyvi autokratinė lyderystė, kai tuo tarpu paskutinius 300 metų globalią geopolitinę lyderystę realizavo demokratijos: pradžioje Didžioji Britanija, vėliau Jungtinės Valstijos.
Taivano demokratijos likimas bus ženklas, kaip atrodys pasaulis baigiantis 21 amžiui. O Taivano likimas pradedamas spręsti šiandien: arba demokratijos, įskaitant ir Lietuvą, pasiduoda neteisėtam Kinijos spaudimui, arba Kinija išmoksta pirmą pamoką, kad brutalios jėgos demonstravimas netinka būsimai globaliai lyderystei.
VI. Ar tikrai „dangus griūva“? Panika, kaip hibridinio karo tikslas
Kinija nori nubausti Lietuvą ir tokiu būdu priversti ją atsisakyti paramos Taivanui. Tikslas ir priemonės yra akivaizdžios – ekonominės sankcijos ne tik Lietuvos įmonėms, bet ir globalioms įmonėms, veikiančioms Lietuvoje, draudžiant prekes ar jų sudedamąsias dalis, pagamintas Lietuvoje, įvežti į Kiniją. Tačiau šios ekonominės sankcijos Kinijai yra reikalingos tam, kad būtų pasiektas pirmiausia psichologinis efektas – kad Lietuvoje vis labiau kaistų panikos nuotaikos ir, kad tokiomis nuotaikomis remiantis, didėtų politinis spaudimas Vyriausybei.
Tai yra klasikinis hibridinis karas, kuriame propaganda ir dezinformacija, siekiant psichologinio panikos efekto, yra svarbesnė nei tokiam efektui sukelti naudojamos pačios neteisėtos ekonominės sankcijos.
Kinijai, kuri elementariai šantažuoja Lietuvą, nėra geresnės žinios už tą, kad Lietuvoje yra daug panikos dėl Kinijos ekonominio karo prieš Lietuvą. Nes Pekine jie tai vertina kaip įrodymą, kad šantažas veikia. Ir kuo daugiau ir garsiau iš Lietuvos girdėsis kinkadrebiško verksmo, kad Kinija jau mus pasmaugė, tuo daugiau įkvėpimo Pekinas turės didinti Lietuvai spaudimą.
Kaip atlaikyti sankcijų sukeliamus ekonominius sunkumus ar nuostolius, kaip padėti verslui rasti naujas rinkas ir naujas tiekimo grandines – pakankamai gerai žinoma. Galima ginčytis ir diskutuoti, ar Vyriausybei pavyksta efektyviai šias problemas spręsti, ar pakankamai padeda partneriai, ypač JAV, Taivanas, Europos Sąjunga, ar Lietuvos piliečius pasiekia informacija apie tokią paramą, tačiau akivaizdu, kad Lietuvos verslas ne pirmą kartą yra „išmetamas“ iš autoritarinių valdžių valdomų rinkų ir jau ne vieną kartą yra įrodęs, kad pakankamai efektyviai atranda būdų, kaip persiorientuoti ir persitvarkyti.
Tačiau akivaizdu, kad tiek Maskva, tiek Pekinas tokiuose hibridiniuose karuose prieš Lietuvą naudoja ne tik neteisėtų ekonominių sankcijų instrumentus, bet sutelkia ir didelius tiek finansinius, tiek ir politinius resursus į tokio hibridinio karo propagandinius ir psichologinius frontus.
Lietuva ne pirmą ir, greičiausiai, ne paskutinį kartą patiria ne tik neteisėtą ekonominį, bet ir su juo susijusį grubų propagandinį bei dezinformacinį karą. Naujiena gal tik ta, kad šį kartą tai organizuoja Kinijos valdžia. Apie tai, kaip tai darydavo Kremlius, yra parašyta ne viena knyga ar straipsnis. Gerai prisimename Kremliaus dezinformacines kovas prieš amerikiečių investicijas į „Mažeikių Naftą“; Kremliaus propagandą prieš Visagino AE; „Gazprom“, prarandančio tiekimo monopolį Lietuvoje, gąsdinimus, kad Lietuva tuoj pat pražus. Tokių Kremliaus hibridinių karų prieš Lietuvą apžvalgą pats esu kažkada parengęs.
Iš lietuviškos patirties galime padaryti vieną svarbią išvadą, kad visuomenei tokį propagandinį karą atlaikyti kartais būna sunkiau nei tikras ekonominio karo pasekmes. Nes tie, kurie tokį propagandinį karą pradeda, jie žino, kad gandai, emociniai gąsdinimai visuomenėje greičiau ir įtikinamiau plinta, nei patikrintos žinios apie tokiame ekonominiame kare iš tikrųjų patirtus nuostolius. Ir greičiau, nei kokie nors racionalūs valdžios argumentai. Ir dar efektyviau hibridinis karas sekasi, jeigu tuos gandus platina ne kokios nors Pekino institucijos, bet patys lietuviai ir dar savo žiniasklaidoje. Tam labai padeda ir kokios nors tarptautinės publikacijos, dešimtys kartų retransliuotos Lietuvoje, niekam nepasirūpinant patikrinti pradinės informacijos.
Verta pastebėti, kad lietuviška patirtis rodo, jog panikos sukėlimo reikaluose kiekviename tokiame hibridiniame kare prieš Lietuvą ypatingą vaidmenį suvaidina kas nors iš lietuviško verslo. Lietuvos verslininkai, kaip ir bet kurie kiti Lietuvos piliečiai yra laisvi kalbėti tai, kas jiems rūpi, kritikuoti valdžią, reikalauti, kad valdžia keistų savo politiką, tačiau ir politikai turi teisę daryti išvadas iš pasikartojančių verslo veikimo ar reakcijos būdų.
Jau rašiau apie 2014 metais nuskambėjusią verslininko V. Kaikario retoriką, smerkiančią Lietuvos paramą Ukrainai. Šiandien labai garsiai į visas puses skambius pareiškimus skelbia Sigitas Besagirskas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos (VPVA) prezidentas, kurio gausios apokaliptinės pranašystės išsiskiria bendrame fone: anot Besagirsko, lietuviams beliks tik važiuoti į Norvegiją skinti braškių, nes Kinijos karas prieš Lietuvą privers užsidaryti net 70–90 proc. pramonės įmonių Lietuvoje, o dar ir investicijos į Lietuvą nebeis, nes taip, anot Besagirsko, kalba visas Briuselis.
Visiškai akivaizdu, kad tokie S.Besagirsko teiginiai yra visiškai „išlaužti iš piršto“, neturi nieko bendro nei su šiandienine realybe, nei su perspektyva, bet panikos sukėlimui jie yra tinkami. Ir labai džiugina Pekiną. Lygiai kaip ir V. Kaikario teiginiai 2014 metais džiugino Kremlių. Kaip parodė gyvenimas, skelbti panikai nebuvo pagrindo 2014 metais, nėra tokio pagrindo ir dabar.
Būtų gerai, jeigu tokios panikos nuotaikos Lietuvoje gimtų tik kaip lietuviško tradicinio įpratimo panikuoti išraiška. Žinomas apžvalgininkas R .Terleckas savo tekste „Pasikvieskime Dalai Lamą“, cituodamas lietuvišką pasaką „Dangus griūva“, ne tik taikliai pašiepė dabartinį kinkadrebystės priepuolį, bet teksto pavadinime dar ir pasiūlė Lietuvai pasikviesti Dalai Lamą.
Lietuvai tikrai reikia skiepų nuo panikos priepuolių, nes šia lietuviška silpnybe labai efektyviai naudojasi tie, kurie prieš Lietuvą pradeda hibridinius propagandinius karus.
VII. Hibridinio karo instrumentai: patirtis Rusijoje, Baltarusijoje, Kinijoje
Lietuvos VSD, daugelyje savo kasmetinių ataskaitų apie grėsmes Lietuvos saugumui, yra ne vieną kartą aprašęs, kaip Kremlius išnaudodavo Lietuvos verslą, kuris turėjo ar turi verslo interesų Rusijoje, tam, kad tokį verslą paverstų spaudimo politinei valdžiai Vilniuje instrumentu. Būtume naivūs, jeigu galvotume, kad Pekino valdžia to paties nedaro su tuo lietuvišku verslu, kuris yra susijęs su Kinijos ekonomika.
Apie Kinijos tokio pobūdžio veiklą teko daug išgirsti, kai neseniai lankantis Taivane pastarojo valdžia ir jos ekspertai nuosekliai pasakojo, kaip Pekino valdžia išnaudoja Taivano verslą, kuris yra gausiai investavęs į Kinijos ekonomiką ir taip pat sulaukia Pekino šantažo ir spaudimo daryti įtaką Taivano politinei valdžiai. Taivano demokratinė valdžia yra išmokusi nuo to gintis, o viena iš priemonių yra prieš keletą metų priimtas Antiinfiltracijos įstatymas („Anti–Infiltration Law“), kuris buvo inicijuotas po to, kai Taivano valdžia pamatė, kad Kinijos pastangos daryti įtaką demokratiniams procesams Taivane peržengia bet kokias ribas. Yra mums ko pasimokyti iš Taivano, taip pat ir to, kaip atremti Pekino ekonominius karus ar propagandos atakas.
Vakarų demokratijos turės išmokti ir gintis, ir kur reikia duoti atkirtį autoritariniams režimams. Net ir tuo atveju, kai autoritariniai režimai savo tikslams bando išnaudoti tą demokratinių valstybių verslą, kuris siekdamas pelnų, investuoja į tokias „autoritarines ekonomikas“, o po to tampa tokių autoritarinių režimų tiesioginio ar netiesioginio spaudimo demokratijoms įrankiu.
Nes Kinija, kaip ir kiti autoritariniai režimai, imasi tokius demokratinių šalių verslus, investuojančius į Kinijos ar Rusijos ekonomiką, labai šiurkščiai spausti, kad šie darytų įtaką savo šalių politinėms valdžioms tam, kad pastarosios nekritikuotų Kinijos, Rusijos ar Baltarusijos autoritarinių režimų. Vokietijos valdžia nedrįsta garsiau kritikuoti Pekino, nes Pekinas yra pasiruošęs iš karto įjungti visas „Volkswagen“ ir kitų panašių vokiškų kompanijų, investavusių į Kinijos ekonomiką, lobistines galias Berlyne. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad Berlynas yra pajėgus nustatyti visos ES politiką Kinijos atžvilgiu.
Ir Europoje ima pūsti vis stipresni „vertybinės“ politikos vėjai. Vien tik verslo pelnų logika Europos Sąjungos užsienio politikoje ima vaidinti mažesnį nei iki šiol vaidmenį. Verta prisiminti vien tai, kad Europos Parlamentas šiais metais dėl žmogaus teisių nepriimtinos padėties Kinijoje sustabdė ES–Kinijos sutarties dėl investicijų (CAI) ratifikavimą, kurios patvirtinimo ypač karštai siekė Vokietijos valdžia.
O Lietuvoje ir verslui, ir valdžiai teks pagaliau pasidaryti išvadas iš bent trijų labai panašių skausmingų pamokų: investicijos ir prekyba su autoritarinės valdžios (Rusija, Baltarusija, Kinija) valdoma ekonomika yra labai rizikinga ir verslui, ir valstybės politikai.
Išvada, kurią galima pasidaryti, yra tik viena – tokių rizikingų rinkų reikia paprasčiausiai vengti. Ir tokių investicijų riziką teks vertinti taip pat atsakingai, kaip yra vertinamos rizikos, susietos su Kinijos ar Rusijos investicijomis.
VIII. Kinijos klaida: investicijoms rizikinga šalis
Kai kas tvirtina, kad Lietuva padarė klaidą paremdama Taivaną ar suteikdama galimybę atstovybę pavadinti Taivaniečių vardu. Nes dabar Kinija keršija Lietuvai tam, kad kitos šalys nedrįstų sekti Lietuvos pavyzdžiu.
Tokia Kinijos reakcija yra didelė Kinijos klaida. Nes pasaulis keičiasi ir pati Kinija per paskutinį dešimtmetį reikšmingai pasikeitė, todėl ir požiūris į Kiniją nebėra toks pozityvus, koks buvo prieš gerą dešimtmetį. Net ir Europos Sąjungoje.
Todėl Kinijos spaudimas Lietuvai ne tik nesustabdo „domino efekto“, bet ir priešingai – sukelia stiprų solidarumo su Lietuva „domino efektą“. Jungtinės Valstijos, Taivanas akivaizdžiai demonstruoja, kad yra ekonominių priemonių, kaip padėti Lietuvai atlaikyti Kinijos spaudimą.
Europos Sąjunga, kaip atsaką į Kinijos neteisėtą ekonominį karą prieš Lietuvą, imasi svarstyti naują Anti–Coercion Instrument („Instrumentą, skirtą kovai su ekonomine prievarta“), kuris ateityje sudarys galimybes efektyviai gintis nuo tokių ar panašių Kinijos veiksmų.
Kinijos bandymai taikyti neteisėtas sankcijas ne tik tiesiogiai Lietuvos verslui, turinčiam ekonominių interesų Kinijoje, bet ir Lietuvoje veikiančioms stambioms ES šalių įmonėms yra testas jau nebe Lietuvai, o Europos Sąjungos vadovybei, nes tokie Kinijos veiksmai šiurkščiausiu būdu pažeidžia pamatinį Europos Sąjungos Vieningos Rinkos principą.
Lietuva, nors ir patirdama nuostolių bei laikinų sunkumų, atlaikys Kinijos tiek ekonominį spaudimą, tiek ir hibridinį propagandinį karą.
Tuo tarpu Kinija, tęsdama savo neteisėtą ir klaidingą ekonominį karą prieš Lietuvą ir ne tik prieš Lietuvą, rizikuoja tuo, kad demokratiniame pasaulyje vis labiau įsitvirtins nuostata, kad investuoti į Kinijos ekonomiką yra rizikinga, nes bet kada galima sulaukti autoritarinės Kinijos valdžios nenuspėjamų veiksmų prieš vienos ar kitos šalies verslą.
Stebint, kaip per pastarąjį dešimtmetį sparčiai blogėjo Kinijos tarptautinis įvaizdis, nenustebsiu jeigu tokioms tendencijoms tęsiantis, šio dešimtmečio pabaigoje Kinija bus vadinama „risky for investment country“. O demokratinės šalys ims kurti mechanizmus ne tik kaip vertinti riziką keliančias Kinijos investicijas į tokių šalių ekonomikas, bet ir kaip vertinti savo verslo investicijų į Kiniją galimas sukelti rizikas, kai toks verslas vėliau tampa autoritarinės Kinijos valdžios šantažo instrumentu, nukreiptu prieš pačią demokratinę valstybę.
IX. Kiek kainuoja investicijos į valstybės moralinį kapitalą?
Žinome, kiek kainuoja investicijos į kokią nors naują gamyklą Lietuvoje. Tai būna oficialiai bei garsiai skelbiama ir tuo visi nuoširdžiai džiaugiamės. Tokios investicijos – tai ir naujos technologijos, ir naujos darbo vietos, ir didesni atlyginimai.
Visi taip pat gerai suprantame, kad dar saugiau ir geriau gyventume, jeigu kaimynystėje turėtume demokratijas ir galėtume ne tik saugiai sugyventi, bet ir plėtoti bendrus verslus, investuoti, nerizikuodami, kad koks nors diktatorius vėl ieškos būdų kaip nubausti mūsų verslą.
Deja, bet kol kas gyvename tokioje kaimynystėje, kuri vis dar nėra demokratiška. Todėl demokratijos plėtra į Rytus nuo mūsų yra mūsų pats svarbiausias geopolitinis tikslas, kurį pasiekus galėtume tikėtis labai daug praktinės naudos. Valstybė būtų visiškai neprotinga ir nepraktiška, jeigu neinvestuotų į tokio ilgalaikio tikslo pasiekimą.
Atrodytų, tokia praktinė logika turėtų būti visiems gerai suprantama. Tačiau investicijos į demokratijos plėtrą skiriasi nuo investicijų į darbo vietas tuo, kad pastarųjų nauda pasimato iš karto, tuo tarpu investicijų į demokratiją nauda pasimato tik po ilgesnio laikotarpio. Tačiau šių investicijų nauda yra ilgalaikė ir pamatinė.
Norint pasiekti tokios naudos, reikia išmokti investuoti ne tik į darbo vietas, bet ir į valstybės moralinį kapitalą. Nes toks kapitalas yra būtinas, norint suburti vertingas geopolitines koalicijas, kurios padėtų siekti demokratijos plėtros mūsų regione.
Kažkada Lietuva išleido dešimtis milijonų, kurdama savo „drąsios šalies“ įvaizdžio strategijas. Tos strategijos nebuvo labai efektyvios, nes nebuvo konkrečių valstybės veiksmų, kuriuos būtų galima pavadinti „drąsiais“.
Dabar tokie veiksmai yra. Investicijos į valstybės moralinį kapitalą tikrai atsipirks.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
