Pozicija

2021.11.24 15:52

Andrius Navickas. Kodėl kova su koronaviruso pandemija komplikuota?

Andrius Navickas, Seimo TS–LKD frakcijos narys2021.11.24 15:52

Pirmos garsesnės kalbos apie Kinijoje atsiradusi ir po pasaulį plintantį labai pavojingą virusą išgirdome dar 2019 m. vėlų rudenį. Tačiau pavojaus varpai dėl „netrukus prasidėsiančios pandemijos“ jau aidėjo ne kartą. Buvome gąsdinami kempinlige, Ebolos virusu, juodlige, tačiau visais atvejais iš niūraus gąsdinančių prognozių „debesies“ pandeminis lietus neiškrito.

Gerai prisimenu, kai 2020 m. pradžioje tuometinis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga su ironiška šypsena ramino, kad viskas kontroliuojama, o medicinos įstaigos pilnai pasiruošusios bet kokiems iššūkiams. Netrukus paaiškėjo, jog A. Veryga nelabai žinojo, apie ką kalba.

Kita vertus, tai buvo visiškai nauja situacija ir joje nesusigaudė ne tik Lietuvos politikai. Taip pat galima suprasti ir ministrą, kuris ilgą laiką turėjo viltį, kad koronavirusą galima įveikti su minimaliomis išlaidomis. Jau pandemijai įgavus pagreitį, jis nuoširdžiai įrodinėjo, kad neturime blaškytis ir išlaidauti. Esą, jei prisipirksime medicininės technikos, kuri būtina, gydant sunkius koronaviruso atvejus, ką su ja darysime, kai po kelių mėnesių pandemija pasibaigs?

Taigi pirmoji problema, kovojant su koronavirusu, buvo tai, kad neturėjome jokių tikrų žinių, ko tikėtis, ko bijoti. Dabar jau lengva sakyti, kad pirmasis karantinas buvo perteklinis. Labiausiai skaudu, jog praktiškai sustojo visos medicinos paslaugos. Visiška kvailystė dabar atrodo nutraukta pagalba psichikos sveikatos srityje. Tačiau nepamirškime to, kas vyko Italijoje, iš kur matėme kraupius vaizdus. Taip pat labai mažai ką žinojome apie patį virusą.

Tiesą sakant, jei ir turiu priekaištų A. Verygai, tai ne už pasirinktą griežtą karantiną, bet už tai, kad pernelyg taupyta ir nepasirūpinta svarbiausiomis apsaugos priemonėmis. Taip pat ir už tai, kad pernelyg anksti nuspręsta švęsti pergalę prieš pandemiją. Manau, kad prisimenate padėkos turą po Lietuvą, penkių savaičių A. Verygos atostogas ir valdžios nenorą imtis jokių nepopuliarių, bet būtinų kovos prieš vėl suintensyvėjusią pandemiją priemonių, nes artėjo rinkimai.

2020 m. ruduo ir žiema buvo didžiulės įtampos metas. Pandemija sugrįžo su dar didesniu intensyvumu. Naujasis karantinas nebebuvo toks veiksmingas. Pavasarį vyravusi baimė išsisklaidė, taip pat pradėjo kauptis irzulys ir nepasitenkinimas. Jei pirmojo karantino metu visi tikėjome, kad reikia pakentėti tam tikrą laiką, o paskui vėl viskas bus gerai, tai dabar jau nebebuvo aišku, kas bus toliau.

Išsigelbėjimu turėjo tapti skiepai nuo koronaviruso. Jie atrodė kaip tikras mokslo triumfas. Mokslininkai įrodė, kad, iškilus būtinybei, galima surengti tikrą vakcinų kūrimo Olimpiadą. Tiesa, vakcinų kūrėjų sėkmė, paradoksalu, tapo ir svarbiausiu antivakserių argumentu. Jie iki šiol visas vakcinas nuo koronaviruso vadina eksperimentinėmis ir galimai pavojingomis. Antivakserius labai suaktyvino ir „vakcinų karai“.

Neseniai teko klausytis Rusijos žurnalistų parengtą reportažą, kuriame pasakojama, jog šios šalies specialiosios tarnybos nerimauja, jog tiek išplito vakcinų skeptikai ir tai komplikuoja kovą su pandemija Rusijoje. Tačiau pripažįstama ir tai, kad tos pačios tarnybos prie antivakserių gausėjimo pačios prisidėjo, kai vykdė intensyvią vakarietiškų vakcinų diskreditavimo kampaniją. Buvo sukurta daug „melagienų“. Tikslas – parodyti Sputnik V pranašumą. Tačiau tokios kampanijos padarinys – ji paveikė ne tik vakariečius, bet dar labiau Rusijos žmones, kurie pradėjo bijoti visų vakcinų, taip pat ir Sputnik V.

Vakcinos buvo sukurtos, bet dar reikėjo pagaminti reikiamą jų kiekį. Manau, kad visi pamenate, kai praėjusių metų pradžioje Lietuvoje kilo skandalai, jog atsirado žmonių, kurie pasiskiepijo be eilės. Norinčių pasiskiepyti buvo gerokai daugiau nei vakcinų. Kai pastarųjų gavome pakankamai, Lietuvoje jau siautėjo skiepų kritikai.

Situaciją apsunkino ir tai, kad, kaip pasirodė, koronavirusas turi didžiulį mutacijų potencialą. Skiepai ir izoliacija turėjo pribaigti pandemiją, tačiau ji netrukus atsigavo. Prie to prisidėjo ir tai, kad tarptautiniai skrydžiai, skirtingai nei per pirmąjį karantiną, nebuvo nutraukti, o tai sudarė sąlygas mutacijoms judėti po visą pasaulį. Prasidėjo mutacijų lenktynės su skiepais ir čia mutacijos vis dar laimi. Nes jų pusėje „žaidžia“ tie, kurie paleido sąmokslo teorijų „malūnus“.

Antrasis kovos su pandemija sunkumas – koronaviruso gebėjimas mutuoti, prisitaikant prie to, kas dar visai neseniai atrodė veiksmingas ginklas prieš virusą.

Trečiasis sunkumas – atrasti kovos priemones būtina operatyviai. Todėl ir skiepai buvo kuriami „pagreitintu“ režimu, kas, savo ruožtu, suteikė impulsą jų kritikams. Operatyvumas, kritikų akimis, reiškia skubotumą ir riziką žmonių sveikata.
Atskirai verta pakalbėti apie dvi, socialiniuose moksluose gerai žinomas dilemas, su kuriomis susidūrė bet kuri valdžia, kuriai tenka kovoti su pandemija.

Pirmiausia tai „apskrito kvadrato dilema“. Ar įmanoma, kad ta pati figūra būtų apskritimas ir kvadratas? Ne. Lygiai taip pat neįmanoma suderinti kelių priešingų veiksmų reikalaujančių tikslų. Per pirmąjį karantiną įsitikinome, kaip svarbu, užkertant kelius viruso užkratui, maksimaliai sumažinti socialinius kontaktus. Viena svarbiausių priemonių – nuotoliniu būdu veikianti švietimo sistema. Tačiau po kurio laiko psichiatrai ir psichologai pradėjo siųsti garsius perspėjimo signalus, kad nuotolinis ugdymas, socialinių kontaktų sunykimas turi labai destruktyvų poveikį mokinių sveikatai, ypatingai paaugliams, kuriems bendravimas yra gyvybiškai svarbus poreikis. Taip pat vis daugiau suirzusių žmonių reikalavo leisti kavinių ir barų veiklą, pradėjo erzinti taip pat ir tuščios tribūnos sporto renginiuose.

Ar įmanomas saugus kontaktinis mokymasis, saugūs masiniai renginiai, šurmuliuojančios kavinės pandemijos metu? Nebent visi būtų pasiskiepiję. Tačiau skiepai, nors ir sumažina pavojų, negarantuoja, kad žmogus nesusirgs, ypatingai, jei turi kontaktų su nepasiskiepijusiais žmonėmis. Regis, vienintelė išeitis – absoliuti dauguma žmonių pasiskiepija. Tačiau vienas iš argumentų, jog esą skiepai neveiksmingi, tai, kad pasiskiepiję žmonės taip pat suserga. Tai kam tada skiepytis?

„Karantinas nepasiskiepijusiems“ buvo racionali idėja. Tačiau ji turi ir svarbių trūkumų. Nors buvo būtina perduoti žinią, kad skiepai – tai kelias į laisvę, tačiau šiame „laisvės kontrakte“ mažomis raidėmis buvo parašyta, kad būtina ir toliau saugoti save ir kitus. Tačiau didžioji dalis pasiskiepijusiųjų nusprendė gyventi, tarsi pandemijos nebebūtų.

Šiandien turime pripažinti, kad nė vienai pasaulio valstybei nepavyko patogiai suvaldyti pandemijos. Pavyzdžiu įvardijamoje Švedijoje buvo laikotarpis, kai mirtingumas buvo gerokai aukštesnis nei kitose valstybėse. Jei kuri nors valstybė nuspręsdavo, jog leis visiems piliečiams gyventi laisviau, tai po kurio laiko jai tekdavo griebtis griežtų priemonių.

Dar viena dilema –„važiavimas be bilieto“. Visais laikais atsiranda norinčių naudotis tomis viešomis gėrybėmis, prie kurių pats žmogus niekaip neprisidėjo. Pavyzdžiui, važiuoti be bilieto viešajame transporte, kurio egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek pavyksta surinkti iš bilietų. Nesirūpinti švaria aplinka, nerūšiuoti šiukšlių, net ir puikiai suprantant, kad būtina keisti visuomenės gyvenimo būdą, norint užkirsti kelią klimato kaitai, norint gyventi švaresnėje aplinkoje. Tegu kiti laikosi taisyklių, daro nepatogius dalykus, o aš geriau „simuliuosiu“, nes taip patogiau.

Visi žinome, kad skiepas nėra malonus dalykas. Daugumai iš mūsų, kurie pasiskiepijo, teko kęsti trumpalaikius, bet nemalonius simptomus. Galima net sutikti ir su tuo, kad niekas negali absoliučiai tvirtai atsakyti, kokius padarinius skiepas turės konkrečiam žmogui. Galima tik daryti išvadą iš visų tyrimų ir to, ką matėme, kad nepatogūs skiepai gerokai racionalesnė alternatyva nei liga, kurios padariniai taip pat dar nėra iki galo aiškūs, kuri gali baigtis mirtimi. Ligos galima išvengti, jei griežtai ribosime socialinius kontaktus ar pasieksime „bandos imunitetą“, t.y. kai absoliuti dauguma visuomenės bus pasiskiepiję.

„Važiavimas be bilieto“ šiuo atveju – tai noras pačiam nesiskiepyti, bet gyventi saugioje aplinkoje, pageidautina, „bandos imuniteto“ sąlygomis. Dar vienas „simuliavimo“ būdas – nesiskiepyti, nes nemalonu, bet naudotis testais, už kuriuos moka visa visuomenė, taip pat ir pasiskiepijusi dauguma. Kodėl kažkas turi man apmokėti testą, kuris tik parodo faktinę situaciją, bet nesukuria apsaugos nei man, nei aplinkiniams, jei yra galimybė pasiskiepyti. Beje, taip pat nemokamai?

Aišku, visada galima ieškoti visus tenkinančių sprendimų, tačiau jie turi remtis prielaida, kad mes turime prisiimti savo veiksmų padarinius. Jei baimė ar nenoras skiepytis stipresni nei argumentai už skiepus, tai tada turiu, kol nesibaigs pandemija, laikytis atokiai nuo kitų, arba rinktis nepatogią mokamų testų galimybę, jei nenoriu izoliuotis. Ar tai galima vadinti diskriminacija? Pažvelkime į analogiją. Jei aš noriu išgerti alkoholio vakarėlyje, tai turiu susitaikyti, jog negalėsiu vairuoti automobilio ir reiks arba eiti pėsčiomis, arba kviestis taksi ir už ją susimokėti pakankamai brangiai. Ar tai diskriminacija? Ne, tai elementari atsakomybės už savo veiksmus taisyklė.

Kita vertus, galima suprasti, jog pikta, kad egzistuoja apribojimai, nepatogios taisyklės, Paradoksalu, bet ilgainiui pamirštama, nuo ko jos saugo, ir pradedama piktintis ne pandemija, bet apsaugos priemonėmis. Nepaprastai sena situacija. Žaltys taip pat įteigė Adomui ir Ievai, kad taisyklė Rojuje skirta ne jų gerovei ir apsaugai, bet, norint iš jų pasityčioti. Viskas baigėsi tuo, kad jie nebegalėjo likti Rojuje. Šis elgesio modelis kartojasi per visą istoriją. Nenuostabu, kad jis veikia ir dabar.

Įvardijau priežastis, kurios apsunkina kovą su pandemija Lietuvoje. Tikiu, kad, nepaisant jų, jau kitais metais apie pandemiją galėsime kalbėti būtuoju laiku. Tada ir buvusios baimės atrodys kur kas mažesnės. Na, o šiandien visiems linkiu apmąstyti, ko norime: ar greičiau į veikti pandemiją, ar piktintis, kad nesinori jokių apribojimų? Kuo garsiau piktinamės, tuo ilgiau tęsiasi pandemija.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt