Pozicija

2021.11.23 16:37

Mindaugas Skritulskas. Sostų varžytuvės – konstitucinė norma. O karai?

Mindaugas Skritulskas, Seimo TS–LKD frakcijos narys2021.11.23 16:37

Premjero ir jį remiančio Seimo nesutarimai, kartais peraugantys į konfrontaciją su šalies prezidentu – jokia naujiena. Įtampų tarp šių valdžios institucijų buvo apstu be išimties tiek visų Seimo kadencijų, tiek prezidentų valdymo metu. Ką ten įtampų – buvo net apkalta prezidentui Rolandui Paksui, buvo ir pareikštas prezidento Valdo Adamkaus nepasitikėjimas premjeru Gediminu Vagnoriumi, kuris, po trumpo pasipriešinimo, baigėsi jo kritimu. Vadinasi, šių institucijų konfrontacija yra tam tikras dėsningumas, kurį lemia ne vien vadovų charakterių būdai ar simpatijos/antipatijos reiškimo ypatumai. 

Verta prisiminti, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo labai daug principinių nesutarimų dėl valstybės valdymo formos. Dalis tuometinių Aukščiausios Tarybos deputatų Lietuvą matė kaip parlamentinę respubliką, kiti labiau linko prie prezidentinės valdymo formos (buvo net parengtas toks projektas), kurios esmė – tiesiogiai renkamas prezidentas kartu būtų ir Vyriausybės vadovas, kaip, pavyzdžiui, JAV.

Siekiant nelikti aklavietėje, buvo rastas kompromisinis variantas – Konstitucijoje įtvirtinant tiesiogiai renkamą prezidento instituciją, suteikiant jam dalį vykdomosios valdžios galių, daugiausia užsienio politikos srityse, skiriant aukščiausius pareigūnus teisėsaugos srityje, į teismų institucijas, bei, žinoma, sudarant Vyriausybę. Įstatymo leidybos procese prezidentui suteikta teisė ne tik inicijuoti įstatymus, bet ir vetuoti Seimo įstatymus, t.y. daryti įtaką teisėkūroje.

Konstitucija prezidentui numatė savotiško Seimo galių stabdytojo funkcijas, idant pastarasis netaptų vieninteliu politinio svorio centru, linkusiu piknaudžiauti savo galia. Kita vertus, stabdis – ne greičio pedalas. Prezidentas, nors formaliai yra vykdomoji institucija, realiai neįgyvendina vidaus politikos, jis gali, pasitelkdamas viešuosius ryšius, tik imituoti šią veiklą, tarkime, šaukti įvairias patariamąsias tarybas, viešai nurodyti užduotis ir pan. Jis gali Vyriausybei iškelti tikslus, pavyzdžiui, iki tam tikro laiko paskiepyti 70 procentų visuomenės, bet sykiu už tai likti neatsakingas.

Paradoksalu, bet čaižyti botagu Vyriausybę – nepralaimimas žaidimas. Prezidento priekaištai Vyriausybei dažnu atveju kels prezidento reitingą, nes bet kurią Vyriausybę palaiko tik apie ketvirtadalis visuomenės. Taigi, prezidentas, norėdamas būti labiau matomas ir reikšmingas, negali eiti iš paskos Vyriausybei, bet turi su ja nuolat varžytis, netgi konfrontuoti.

Susirūpinimas dėl problemų, permetant atsakomybę Vyriausybei, yra tik viena veiklos sričių, skirta labiau viešiesiems ryšiams, populiarumo ir aukšto reitingo palaikymui. Kas kita yra prezidento institucijos įtaka įstatymo leidybos procese, pasitelkiant veto su įstatymų pataisų pasiūlymais. Vengiant veto įveikimo pasekmių, neretai šie pasiūlymai priimami vardan kompromiso, tačiau nebūtinai atspindi realią Seimo valią.

Posakis – valdžios turi, kiek gali pasiimti – dažnu atveju vyksta nematomam lauke. Ambasadorių, teisėjų, vyriausiojo prokuroro, teisėjų, specialiųjų tarnybų vadovų kandidatūrų teikimas, derinimas, skyrimas – tai yra gana nelengvas, subtilus procesas, per kurį įtvirtinama prezidento faktinė galia.

Bet kurio Lietuvos piliečio asmeninis gyvenimas gali būti sekamas, jam nežinant, net devynių tarnybų. Lietuvoje dešimčių tūkstančių gyventojų telefoninių pokalbių pasiklausoma, sekamas jų paštas, kiti svarbūs duomenys. Tai didžiausias skaičius ES. Lyginant su Vokietija, atitinkamai vertinant gyventojų skaičių, šį rodiklį viršijame kone 10 kartų.

Tiek kartų daugiau turime potencialių nusikaltėlių? Žinoma, kad ne. Vyksta totalus politikų, teisėjų, advokatų, valstybės tarnautojų, lobistų, kitų įtakingų asmenų sekimas. Vėliau kompromituojanti informacija galimai panaudojama siekiant karjeros ar ją sužlugdant. Neatmestina, kad surinkta informacija naudojama ir galios pusiausvyros kovose, kurios yra užprogramuotos mūsų kompromisinėje Konstitucijoje.

Lietuvos valdymo forma yra gana specifinė. Europoje tradiciškai vyrauja daugiausia parlamentinės valdymo formos. Tokių parlamentų stabdžių funkcija atlieka žiniasklaida, visuomeninės organizacijos, jų lyderiai bei pati visuomenė, ypač per rinkimus. Pusiau prezidentinės valdymo formos be Lietuvos yra tik Portugalijoje, Rumunijoje, de facto Lenkijoje ir Prancūzijoje.

Tiesa, Prancūzijoje įdomu tai, kad, jei prezidentas yra tos pačios partijos, kaip Vyriausybės vadovas, atsakingas už užsienio politiką tampa prezidentas, o už vidaus – Vyriausybės vadovas. Jei jie yra skirtingų partijų – už užsienio politiką būna atsakingi kartu, derindami funkcijas. Lietuvos prezidento ypatybė yra kiek kitokia – jis nepriklauso jokiai partijai ir veikia kaip savarankiška figūra. Be to, Lietuva yra priskiriama premjeriniam – prezidentiniam tokios valdymo formos porūšiui, kas reiškia, kad ji yra artimesnė parlamentiniam valdymui, nes Vyriausybė yra labiau priklausoma nuo parlamento daugumos. Ką tai reiškia? Konstitucija leidžia atsirasti dviem politinės galios poliams – vienoje pusėje Seimo dauguma su Vyriausybe, kitoje prezidentas.

Natūralu, kad šiame kontekste neretai girdime abejones, ar prezidento institucija išvis reikalinga ir naudinga valstybės valdymui – bent tokia, kaip dabar, tiesiogiai renkama visuotiniu balsavimu, su gana ribotomis galiomis. Kalbama, kad reikėtų arba tas galias išplėsti, arba sumenkinti rinkimo būdą, kad šis atitiktų galias.

Šioji valdančioji koalicija norėjo net formalizuoti šias diskusijas galimos platesnės rinkimų reformos kontekste, tačiau tai baigėsi be apčiuopiamų rezultatų. Viena iš pagrindinių priežasčių – dabartinio prezidento baimės, kad tai gali būti nukreipta tiesiogiai į jį. Bet kokiu atveju, šioms diskusijos, atrodo, nėra lemta atgimti, bent jau artimiausioje apžvelgiamoje ateityje.

Taigi, kalbant apie dabartinę politinę tikrovę, svarbiausias klausimas – kiek prezidento Gitano Nausėdos ir Vyriausybės konkurencija bus dalykinė ir nekenks valstybės interesams. O tai ir labiausiai priklauso nuo konkrečių asmenybių, pirmiausia prezidento charakterio savybių, jo politinės patirties.

Prezidento G. Nausėdos nenoras ieškoti kompromiso dėl Lietuvos atstovavimo, siekiant praktinės naudos Europos Vadovų Taryboje (EVT), gana atviras atskirų, prieštaringai vertinamų visuomenės grupių: šeimų maršo, antivakserių palaikymas bei sykiu priekaištai Vyriausybei dėl vakcinavimo žlugdymo – liudija tai, kad prezidentui visgi asmeninės galios įvirtinimas bei populiarumo reitingai be konkurencijos yra pirmoje vietoje. Galiausiai, kokios santarvės link veda koketavimas su publika, kuri siūlo karti Seimo narius, išvaikyti Seimą (vėliau net imasi veiksmų apmėtant akmenimis jį saugojančius pareigūnus), nepaklusti įstatymams?

Makiaveliškas principas: mano priešo priešas – mano draugas, tinka kovoje su politiniais priešais, bet vargu bau, ar sprendžiant opiausius ir gyvybiškai svarbiausius valstybės klausimus. Prezidento Gitano Nausėdos veiksmai sprendžiant migrantų krizę bei su ja susijusios strateginės užsienio politikos pozicijos keitimas nederinant su Vyriausybe, nėra koks nors nenuoseklus veiksmas, kuriuo reikėtų stebėtis. Vėlgi – politinės galios, lyderystės demonstravimas sprendžiant užsienio reikalus (kaip ir dėl EVT) bei noras įtikti tai visuomenės grupei, kuri it jauką yra prarijusi Rusijos primestą naratyvą: su kaimynais, kad ir kokie jie yra, reikia draugauti, rodos, ima viršų.

Galios įtvirtinimas, populiarumo vaikymasis tarp tam tikros visuomenės dalies yra svarbesnis už strateginius valstybės tikslus paminant ilgalaikius šalies ir jos kaimynės Lenkijos interesus? Vyksta nepaskelbtas karas. Hibridinis karas. Ar vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas reguliariai šaukia Valstybės gynybos tarybą? Kitus koordinacinius pasitarimus šiuo klausimu? Ne. Lyg (ne) siunčia sms žinutę URM ministrui bei viešai per televiziją siūlo jam, reikalui esant, paskambinti.

Būtent šioji groteskiška istorija, visą Lietuvos valstybę stumianti į pajuokos objekto poziciją ir savos visuomenės, ir tarptautinių partnerių akyse, aiškiausiai signalizuoja, kokias apgailėtinas ir kenksmingas formas gali įgauti šioji, Konstitucijoje užprogramuota konkurencija.

Tau tarpu Lenkija galėtų būti pavyzdys, kuomet sunkumų akistatoje užkasami bet kokie nesutarimų kirviai, net ideologiškai skirtingų partijų, ir veikiama išvien vardan valstybės interesų. Vadinasi, lemia ne vien konstitucija, bet ir politiko asmeninės savybės, suvokimas bei atsakomybė dėl savo valstybės.

Bet ką daryti, kai pastarųjų savybių pritrūksta?

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt