Pozicija

2021.10.27 09:24

Arvydas Guogis, Adomas Vincas Rakšnys. Apie socialdemokratų europinę sėkmę ir Lietuvos atvejį

doc. Adomas Vincas Rakšnys, prof. Arvydas Guogis, Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo institutas2021.10.27 09:24

Šį rudenį eilėje Europos šalių, tokių, kaip Vokietija, Norvegija, Portugalija, Italija, parlamentiniuose ar vietiniuose rinkimuose laimėjo socialdemokratų partijos. Tai rodo padidėjusius gyventojų lūkesčius sprendžiant socialinės gerovės reikalus valstybiniame arba savivaldybių lygmenyje.

Nors ne visuomet partijų pavadinimai ir programos atitinka realią jų veiklą, o tai yra daugiau ar mažiau būdinga tiek Vakarų, tiek ir Rytų Europos socialdemokratų partijoms, gyventojai iš socialdemokratų partijų daugiausiai tikisi socialinės apsaugos tobulinimo pablogėjusiomis COVID–19 pandemijos sąlygomis.

Tačiau negalima teigti, kad daugelyje Europos šalių prie valdžios vairo tebesančios dešiniosios partijos irgi netaiko valstybinio reguliavimo priemonių pajamų apsaugos ir socialinės apsaugos srityse. Dabar visos taiko. Ir ne iš gero gyvenimo.

Problemiška, kad socialinės politikos formavime ir įgyvendinime stokojama strateginės perspektyvos ir nuoseklaus dialogo. Dažnai simboliniai sprendimai didinti paramą pačioms pažeidžiamiausioms grupėms priimami naujų rinkimų kontekste. Politinės partijos vengia laikytis nuoseklios politikos, orientuotos į mažiausias pajamas gaunančių gyventojų gyvenimo kokybės gerinimą. Šią tendenciją reikėtų vertinti labai kritiškai, nes marginalizuotos ir socialiai pažeidžiamos grupės, jausdamos, kad jos nėra tinkamai atstovaujamos, vėliau tampa marginalinių politinių veikėjų instrumentu, siekiant juos mobilizuoti ir išreikšti nepasitenkinimą, pykti ir agresiją „dabartine valdžia“, jos priimamais sprendimais.

Vadinasi, nederėtų stebėtis, kad siekiant visuomenės įsitraukimo globalios COVID-19 pandemijos kontekste, susiduriame su pasipriešinimu, chaoso teorijų sklaida ir įvairiomis neapykantos išraiškos formomis, kurios sąlygoja įvairius vidinius neramumus.

Susidaro įspūdis, kad vengiant sistemiškai, o ne fragmentiškai spręsti socialinės politikos problemas, visuomenėje kaupiasi pyktis, kuris pasireiškia įvairiais recidyvistiniais veiksmais, kaip pvz. apsaugos darbuotojo užpuolimas ginklu viename prekybos centre, atsisakymas vakcinuotis, nes „mes ir taip mirsim“, psichologiniu smurtu vieno iš ministro šeimos atžvilgiu, nesankcionuotais mitingais su kartuvių parodija ir kitais veiksmais.

Psichologinė visuomenės būklė juda neigiama linkme ypač tada, kai matome, kad politiniu prioritetu tampa ne vidinės socialinės politikos problemos, bet užsienio politikos kontekstas ir Lietuvos įvaizdis, kai viešosios lėšos skiriamos infrastruktūros ir maitinimo tobulinimui užsienio neteisėtiems migrantams, kurie kartais siūlomo maisto ir iš viso atsisako. Laimės ekonomika ir gerovės valstybės sąvokos tampa politinių kalbų elementais, tačiau būtina imtis konkrečių veiksmų šiuos tikslus įgyvendinant praktikoje.

Pastaruoju metu Lietuvoje į pirmą vietą partijų populiarumo sąraše išėjo Lietuvos socialdemokratų partija. Aišku, jos populiarumo augimas yra labai susijęs su naujosios pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės autoritetu. Bet vien dėl jo aukštai potencialių rinkėjų akyse neišsilaikysi.

Jeigu LSDP neatsisuks į labiau vargstančiųjų Lietuvos gyventojų pusę, tai ji praras savo atspirties tašką elektorato pasiskirstyme. Ir čia turime omenyje ne tik marginalines grupes, bet ir didelę aukštai kvalifikuotų darbuotojų dalį – tiek esamą, tiek buvusią (jau dalyvavusią darbo rinkoje, o dabar išėjusią į pensiją). Tai liečia pirmiausia tą viešojo sektoriaus specialistų dalį, kuri nesugeba senatvėje gauti net ir vidutinės pensijos šalyje (kaip, pvz. gydytoja, ar restauratorė su 30–35 metų darbo stažu).

„Neteisingi“, maži tokių darbuotojų atlyginimai praeityje, egzistuojančioje socialinio draudimo sistemoje dabartyje suponuoja jų „neteisingas“, mažas pensijas. Politiniame kontekste simboliniai sprendimai retai palyginami su infliacijos rodikliais, kurie Lietuvoje 2021 metais buvo didesni nei 5 procentai.

Ir čia niekas nepasiginčys apie tokių darbuotojų kvalifikacijos trūkumą – tiesiog akivaizdu, kad jų atlyginimai tiek dabartiniu metu, tiek ir praeityje buvo ir tebėra nekonkurencingi.

Dabartinė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė žada pensijų reformą didinant mažas pensijas, bet ar tikrai sugebės jas rimčiau padidinti?

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt