Pozicija

2021.10.25 15:25

Lukas Tamulynas. Vilnius ir jo merai

Lukas Tamulynas, LSDP Vilniaus miesto skyriaus „Momentum“ grupės pirmininkas2021.10.25 15:25

Per visą nepriklausomybės laikotarpį Vilnius turėjo trylika merų. Trylika miesto galvų su savo vizijomis ir prioritetais. Miestas keitėsi, dažnai skandalingai, ir prie to vienaip ar kitaip prisidėjo tiek unikali Vilniaus miesto padėtis, tiek pasikeitusi Vilniaus vadovo pozicija. Lūžiu, turbūt, reikėtų laikyti 1997–uosius, kai Vilniaus meru tapo jaunas ir veržlus politikas – Rolandas Paksas.

Nejuokauju, R. Paksas kažkada buvo jaunas ir veržlus, o jį vadovauti Vyriausybei labiausiai kvietė Vytautas Landsbergis. Jis, turbūt, ir pirmasis parodė, kokia galinga gali būti nominaliai ketvirtoji pozicija pagal svarbą Lietuvoje.

Tačiau šiame komentare nereikėtų išskirti tik vieno Vilniaus mero. Rolandas Paksas, Juozas Imbrasas, Vilius „Suck my“ Navickas, Artūras „teistas už gerus darbus“ Zuokas ir, galiausiai, turbūt labiausiai nuvylęs Remigijus Šimašius.

Nors nemažai nustebs, kodėl būtent R. Šimašius yra labiausiai nuvylęs, atsakymas paprastas – po A. Zuoko valdymo metų dabartinis Vilniaus miesto meras atrodė kaip galimas gaivaus oro gurkšnis. Pasirodo, jog gurkšnis buvo visai ne gurkšnis, o labiau buvo išmetamųjų dujų debesis, sumaišytas su anksčiau paplitusiu „abonentizmo“ kvapeliu.

R. Šimašius, dar prieš paskelbiant, kad nebesieks trečios kadencijos, darėsi vis labiau panašus į nieko įgyvendinti nesugebantį, vizijos neturintį ir miestą „išparceliuoti“ vystytojams bandanti savo pirmtako kloną su geriau išplėtotais viešaisiais ryšiais. Skelbta, jog kuriamas miestas bus skirtas norintiems džiaugtis, tad kodėl jis tapo tokiu liūdnu?

Miestas liūdnas, nes jo meras nenori būti meru. Nes meras neturi vizijos, tačiau leidžia pinigus viešųjų ryšių projektams, kurie ne tik atrodo neskaidriai, bet yra ir vienas didžiausių greenwashing (kuomet destruktyvus elgesys aplinkos atžvilgiu yra maskuojamas viešaisiais ryšiais ar parodomaisiais veiksmais) pavyzdžių Lietuvoje. Miestas liūdnas, nes turėdamas unikalią poziciją, stiprią valdančiąją daugumą ir panašios sudėties koaliciją Vyriausybėje nesulaukė nė vieno teisės akto, kuris leistų miestui žengti žingsnį pirmyn.

Tačiau turime 25 penkmečio projektus, kurių kaštai nuolatos auga, o kai kur dar net statybų pradžios nematyti: nacionalinis stadionas, Tautos namai, Lazdynų baseinas ir kt. Tuo pat metu prie miesto savivaldybės durų šąla viešojo transporto darbuotojai, prašydami būti išklausyti.

Džiugu gal tik dėl to, kad ankstyvas mero išėjimas įgalins keisti miestą ne tik lozungais ar pjūklais pjaunant senuosius Vilniaus medžius, tačiau realiais darbais. Po ilgokos įžangos ir daugybės priekaištų jaučiu pareigą pasakyti, kokio mero ir jo darbų reikia Vilniui.

1. Planuojamas, vaikštomas ir patiriamas miestas. Vilniaus planavimas jau seniai yra atiduotas į vystytojų rankas. Čia jie yra tie, kurie užsako muziką ir dažniausiai dėl to, kad pas juos yra ir pinigai.

Naujas meras, kartu su visa komanda, turi turėti aiškią viziją, kaip Vilnių padaryti vaikštomu, patogiu ir patiriamu ne tik gyvenantiems miesto centre, tačiau ir tiems, kurie gyvena miegamuosiuose rajonuose. Miestas nėra tik Gedimino prospektas. Tai nebus lengva, tačiau vadovavimas europinei sostinei tokiu niekada ir nepretendavo būti.

2. Žalias ir tvarus miestas. Ilgą laiką visa infrastruktūra buvo kurta automobiliams, bet ne žmonėms. Todėl dabar sunku pasakyti, kad taip nebebus. Naujas miesto meras turės pradėti diskusiją ir paaiškinti pokyčius, juos išsamiai bei iki skausmo išdiskutuoti ir dar skaudžiau įgyvendinti.

Tuo pačiu turės užtikrinti ir brandžių medžių, ir želdynų apsaugą, o tai reiškia ne tik prasukamą naujai sodinamų medelių apykaitos ratą, kai keli šimtai sodinukų jau po metų miršta ir turi būti perkami nauji, o pats meras šypsosi į kamera. To būti nebegali. Pokyčių reikia jau dabar ir kai kurie iš jų nėra nei labai skaudūs, nei labai sudėtingi.

Nebegalime leisti, kad želdynų norma naujai statomų prekybos centrų aikštelėse ir toliau liktų 10 proc., taip sukuriant asfalto dykumas ir tikras karščio salas viduryje miegamųjų rajonų. Jau rytoj savivaldybė gali kelti šią normą savo nuožiūra. Tokių sprendimų yra ne vienas ir ne du. Jiems reikia stuburo ir meilės miestui bei jame gyvenantiems.

3. Municipalinių būstų įstatymas. Vilnius turi imti pavyzdį iš Vienos ir dabar tam yra geras metas. Esant palankiai valdančiajai daugumai Seime, galima sukurti tvarų municipalinių būstų fondą ir jų įstatymą. Tokių atveju Vilniaus (o ir kitų miestų valdžia) gautų tvarų įrankį ne tik reguliuoti miestų būstų kainas, tačiau galimai ilgainiui padidintų gyventojų pajamų mokesčio surinkimą, kadangi nuomojantys būstą iš savivaldybės jame ir registruotųsi.

Taip pat miestas pagaliau atgautų galimybę planuoti miesto rajonus, užtikrinant, kad gyventojai gaus visas reikiamas socialines paslaugas (darželius, mokyklas, ligonines, viešąjį transportą) ir nesukurs papildomų nepatogumų visam miestui. Negalime sau leisti tapti dar vienu Berlynu, kur nuomos kainos tapo tokios nepakeliamos, kad gyventojai balsavo dėl dviejų didžiausių busto nuomos įmonių nacionalizavimo.

4. Funkcinis, veikiantis ir idėjinis Vilnius. Tai Vilnius, kuriame gerai išvystyta viešojo transporto infrastruktūra, o pokyčiai – išdiskutuoti ir pasverti. Turime tęsti diskusijas apie greitą, patogų bei švarų transportą, jei reikės – ir nemokamą.

Tačiau kalbėti reikia pamatuotai, tariantis su ekspertais ir visą tai daryti atvirai. Dviračių takus reikia projektuoti ne žaliųjų erdvių ar pėsčiųjų sąskaita, jie turi būti projektuojami kartu su gatvėmis. Vilnius negali būti vieno ar kelių asmenų politinio prestižo įkaitas, todėl suklydus reikia ne stumti daugiamilijoninės vertės projektus bet kokia kaina, o pripažinti klaidas ir grįžti prie derybų stalo.

Tai tik keturi platūs principai, apie kuriuos taip pat reikėtų diskutuoti ir juos plėsti. Svarbiausia, kad tos diskusijos vyktų, o sprendimai netaptų tiesiog viešųjų ryšių akcijomis, kuriose Vilnius įstrigęs jau gerus 20 metų.

Vilnius turi nešti naudą visiems – tiek Vilniaus gyventojams, tiek kitiems Lietuvos piliečiams. Tačiau tam, kad taptu kelrodžiu jam reikia mero, kuris mylėtų miestą ir miestiečius, o ne viešųjų ryšių ar vystytojų pinigus.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt