Pozicija

2021.10.11 14:34

Matas Maldeikis. Lietuvos vertybinė užsienio politika – ir įžvalgi, ir atsiperkanti (atsakymas Kęstučiui Girniui)

Matas Maldeikis, Seimo TS–LKD frakcijos narys2021.10.11 14:34

Neseniai pasirodė Kęstučio Girniaus komentaras, kuriame gausu vyraujančių klišių ir net melagienų apie Lietuvos ir Kinijos ekonominius ir politinius santykius. Taigi turime progą dar kartą pažvelgti, kur juda komunistų valdoma Kinija, kokia iš tiesų yra mūsų dvišalių santykių dinamika ir tuo pagrindu įvertinti Lietuvos poziciją dėl Taivano. 

Pradėkim nuo skaičių. Žinoma, keista, jog K. Girniaus straipsnyje vietoje duomenų ir faktų randame tik deklaracijas.

Kinijos investicijos Lietuvoje šiuo metu siekia 7,8 mln. eurų. Taigi matote tikrą skaičių. Žodžiu, Kinijos investicijų Lietuvoje tiesiog nėra. Savo ruožtu Lietuvos verslas Kinijoje investavo penkiskart daugiau — 40 mln. eurų.

Negavusi norėtų Klaipėdos uosto bei geležinkelių Kinija politiniu sprendimu jau seniai užvėrė duris investicijoms Lietuvoje. Kinijos tikslas nėra ir niekada nebuvo verslas. Jos tikslas — geopolitika. Tad tik su atlaidžia šypsena reikia prisiminti dar neseniai skambėjusius kai kurių politikų svaičiojimus apie milijardus, plauksiančius iš Kinijos, ir būsimus laimėjimus, kurie lauks Lietuvos, kai ji taps Naujojo šilko kelio dalimi. Nėra uosto ir geležinkelių, kurie Kinijai būtų buvę svarbūs dėl visų pirma ekonominių, o ne politinių priežasčių, nėra ir bendrų verslo projektų.

Būtent tai, kad dėl nacionalinio saugumo buvo sustabdytos Kinijos investicijos į Lietuvos strateginius projektus, ir sustabdė bet kokius Lietuvos ir Kinijos rimtesnius ekonominius santykius. Ir tai įvyko prieš kelerius metus.

Ganėtinai naivios ir desperatiškos valstiečių vyriausybės ir tuometinio finansų ministro Viliaus Šapokos kalbos apie Lietuvą kaip Kinijos finansinių technologijų centrą Europoje prieštaravo tiek geoekonomikai, tiek geopolitikai. Nors vertinant šiek tiek logiškiau, Lietuvos nacionalinio saugumo interesus ir santykius su NATO kolegomis anas kalbas buvo galima vertinti tik kaip jau iš anksto mirusio kūdikio gimdymą.

Beje, pasaulyje nėra valstybės, kuri būtų laimėjusi dėl Kinijos investicijų, o priešingų pavyzdžių, kai komunistinės Kinijos investicijos virto nepakeliama skolų našta, pilna Pietryčių Azija ir ypač Afrika.

2020 metais lietuviškos kilmės prekių eksportas į Kiniją sudarė 200 mln. eurų (su reeksportu — 300 mln.). Lietuvos eksporto rinkų sąraše tai „garbinga“ 22–oji vieta. Ir tai dvigubai mažiau nei, pavyzdžiui, į Kazachstaną. Tikiuosi nesulaukti to momento, kai Kazachstanas (su visa pagarba šiai šaliai), pritariant vadinamųjų apžvalgininkų chorui, pradės Lietuvai braižyti vidaus ir užsienio politikos kryptis.

Mūsų prekybos deficitas su Kinija šiais metais pirmą kartą viršys milijardą eurų. Smarkiai per daug. Praėjusiais metais importuota prekių už 1,2 mlrd., kurių dauguma yra pigios, skirtos masiniam vartojimui. Mums šiuo atveju aktualių žaliavų ir komponentų pramonei importuojama tik už 300 mln. Pabrėžtina, kad nemaža dalis jų tik perkami Kinijoje, tačiau gaminami Taivane.

Itin svarbus ir kitas skaičius – 40 procentų. Būtent tiek sumažėjo Lietuvos eksportas į Kiniją pirmą šių metų pusmetį. Pabrėžtina, kad šis mažėjimas vyko, kai nebuvo jokių kalbų apie „taivaniečių“ atstovybę Vilniuje.

Jeigu prieš rašydamas savo išvedžiojimus K. Girnius nebūtų patingėjęs išsiaiškinti situacijos, tai būtų suvokęs, jog menkstančios Kinijos investicijos tiesiog rodo bendrą Kinijos politiką užsienio partnerių atžvilgiu. Nors man tai pripažinti gal ir nėra malonu, minėta investicijų menkimo tendencija vyksta tikrai, visų pirma, ne dėl galų gale prasidėjusios principingos vertybinės Lietuvos užsienio politikos.

Vertinant K. Girniaus atvirą melą, kad Lietuva dėl savo pozicijos yra vos ne vienintelė pasaulyje susilaukusi griežtos Kinijos reakcijos, apima svetimos gėdos jausmas. Vien per pastaruosius dešimt metų ekonominio spaudimo ar šantažo priemones Kinija yra taikiusi 152 kartus prieš 27 valstybes.

Prieš Lietuvą spaudimo priemones, siekiant politinių tikslų, Kinija naudojo nuolat – po Dalai Lamos vizito, paramos Honkongui, keliant žmogaus teisių klausimus. Kinija prieš kelerius metus net išdidžiai atmetė neskaičiusi 37–erių Lietuvos parlamentarų iš visų didžiųjų partijų laišką, taip akivaizdžiai pademonstruodama, ką ji išties mano apie Lietuvos nepriklausomybę ir jos demokratinius institutus.

Paminėtinas ir Norvegijos atvejis, kai Nobelio taikos premiją skyrus kinų disidentui Kinija net kelerius metus darė Norvegijai stiproką ekonominį spaudimą. Abejotina, kad tada Norvegijoje atsirado save demokratiškais laikančių komentatorių, kurie atvirai būtų aiškinę, jog nevertėjo kažkam duoti Nobelio premijos, jei dėl to susipyksti su komunistais iš Kinijos.

Australijai, paraginusiai išsiaiškinti tikrąsias COVID–19 priežastis, Kinija pateikė Keturiolikos Australijos „klaidų“ Kinijos atžvilgiu sąrašą ir pareikalavo jas ištaisyti. Buvo nutrauktas daugelio australiškų prekių importas. Šaliai, kurios eksportas į Kiniją sudaro net 48 proc. viso šalies eksporto, tai buvo ypač skaudus smūgis. Tačiau Australijos politikai ir ekspertai puikiai suprato, kad bet koks lankstymasis prieš komunistus ilguoju laikotarpiu reikš šalies suvereniteto klausimą.

Ech, kad mums tokių stiprių apžvalgininkų.

Gaila, jog turime tokių, kurie, atrodo, informacijos semiasi tik Kinijos propagandiniame „Global Times“. Kai kurie K. Girniaus sakiniai tiesiog stulbinančiai sutampa ne tik mintimi, bet net struktūra.

Esminis klausimas, kurio sau taip ir neuždavė K. Girnius, yra paprastas: kodėl net po daugelio metų Lietuvos pastangų, tūpčiojimų, pataikavimo ir net akių užmerkinėjimo prieš Kinijos autoritarizmą ir komunistines ambicijas, ši valstybė Lietuvai taip ir neatsivėrė.

Atsakymas, jeigu nors šiek tiek domiesi ne vien savo virtuvės reikalais, yra paprastas. Kinijai nereikia suverenių žaidėjų, kurie mąsto apie savo interesus ir nuolat prieš ją nekeliaklupsčiauja.

Norint suprasti kokia prekybos dinamika su Kinija mūsų laukia, atsakymo reikia ieškoti ne Vilniuje, Briuselyje ar Vašingtone, o Pekine.

Jau kuris laikas Kinija desperatiškai ieško kelių sumažinti priklausomybę nuo eksporto, kaip ekonomikos augimo įrankio. Kinijai integravusis į tarptautinės prekybos grandines, ji tapo pigios darbo jėgos ir mažos pridėtinės vertės gaminių sinonimu. Tada Pekinas puikiai suprato, jog toks modelis ilgai netemps. Darbo jėgai miestuose brangstant ir atsirandant vis daugiau barjerų tarptautinėje prekyboje, modelis „Pagaminta Kinijoje“ galutinai išsisemia.

Tuo pačiu metu Kinija išgyvena ir sisteminę krizę, kurios priežastys yra neefektyvus lėšų eikvojimas, manipuliacijos rinka, išeikvos milijardinės politiniais tikslais grįstos paskolos korporacijoms ir rinkos žaidėjams, kurios niekada nebus grąžintos.

Be ekonominių iššūkių, aštrėja ir demografiniai. Pigi darbo jėga buvo Kinijos ekonomikos augimo variklis. Buvo. Darbo kaina jau siekia pasaulinį lygį, o produktyvumas vis dar tebėra labai menkas. Dėl sparčios industrializacijos (dėl jos susilaukiama mažiau vaikų) ir ankstesnės vieno vaiko politikos Kinijos visuomenė šiuo metu yra greičiausiai senėjanti šalis pasaulio istorijoje. Gimstamumas šalyje per paskutinius penkerius metus sumažėjo perpus. Kinija pati ant savęs numetė demografinę atominę bombą.

Be darbo jėgos ir vidaus vartojimo (vartojimą užtikrina žmonės iki 40–ties metų), neįmanoma kurti vidaus rinkos.

2020 metais ruošiant 14–ojo penkmečio plano projektą, Kinijos lyderis Xi paskelbė naują ekonominės politikos kryptį, vadinamąją „dvigubos apyvartos“ strategiją. Jos tikslas teikti pirmenybę vidaus rinkai, persiorientuojant nuo pigių prekių prie aukštos pridėtinės vertės eksporto.

Kinijos siekia tapti kuo mažiau priklausoma nuo kitų valstybių ir nuolat pabrėžia, kad savo technologijoms naudodamas importinius bazinius komponentus statai namą ant svetimų pamatų. Būtent todėl Kinijoje vis labiau ribojamas įvairių prekių importas.

Kaltindama Vakarus šaltojo karo mentalitetu ir ekonominiu neapdairumu traukant tiekimo grandines, iš tiesų jas trauko pati Kinija, taip siekdama tapti kiek įmanoma labiau autonomiška.

Ir tokia tendencija, jau dėl politinių priežasčių, tik stiprės.

Lietuvoje taip pat kukliai stengiamasi nepastebėti, kad Kinija yra komunistinė valstybė, vedama ideologijos. Ir čia svarbios istorinės paralelės su Sovietų Sąjunga.

Bolševikams nuvarius Sovietų Sąjungą į bankrotą, Leninui neliko nieko kito kaip grįžti prie kai kurių rinkos ūkio principų ir įvairių nuosavybės formų — paskelbiama Naujoji ekonominė politika (vadinamasis Nepas). Tai padėjo stabilizuoti padėtį.

Kinija šią pamoką išmoko, padariusi tą patį 1972 m., kai po Richardo Nixono vizito prisijungė prie Breton Vudso tarptautinės prekybos sistemos. Šis Nepo momentas leido Kinijai tapti tuo, kuo ji tapo. Tačiau toks liberalizavimasis tebuvo įrankis ilgalaikiam tikslui – komunistinės ideologijos įtvirtinimui šalyje ir jos plitimui užsienyje. Matydama, kurlink juda pasaulio geoekonomika, ypač JAV, Kinijos vadovybė supranta, kad išnaudotos visos plėtros galimybės išorėje.

Tai lemia ir trūkinėjančius ryšius su užsienio partneriais bei politikos radikalėjimą šalies viduje. Tai, kaip Kinijos vyriausybė pasielgė su Jacku Ma ir kitais sėkmingais verslininkas, yra geriausias pavyzdys, kurlink judama, – komunistų partijai nereikia laisvo kapitalistinio veikimo.

Barjerai, su kuriais susiduria mūsų verslas Kinijoje, tik maža dalimi yra susijęs su pagaliau Lietuvoje atsirandančia užsienio politika ir savo interesų identifikavimu. Su dešimteriopai brangstančiomis konteinerių kainomis, stojančiais traukiniais, trūkinėjančių grandinių iššūkiais dėl Kinijos veiksmų susiduria visų šalių verslas. Ir ši tendencija tik stiprės. Kad ir kokia būtų Lietuvos užsienio politika.

Vis dėlto Lietuva tame regione turi alternatyvų. Japonija, Pietų Korėja ar demokratinis ir bendradarbiauti siekiantis Taivanas.

Tikrai Lietuvos nacionalinius interesus geriau atitinka glaudūs ekonominiai ryšiai su 23 mln. gyventojų turinčiu ir itin aukštos pridėtinės vertės prekes gaminančiu Taivanu. Nepamirškime, plotu ir žmonėmis santykinai nedidelis Taivanas yra 16–tas pagal tarptautinės prekybos apimtis pasaulyje. Palyginus tegul ir su milžiniška, bet priešiška autoritarine galia paremta Kinijos rinka, Taivanas tikrai yra nepalyginamai patikimesnis partneris.

Labai nemalonu tai sakyti, bet K. Girniaus studentai vargu ar gauna patikimos, platesnio konteksto informacijos.

Labai noriu tikėti, kad ateityje tapęs šalies politiniu elitu ir lyderiais, Lietuvos jaunimas supras, kad parama demokratinėms vertybėms, tautų apsisprendimo teisei, žmogaus teisėms, įstatymo viršenybė ar teisingesnė pasaulio tvarka nėra klausimas „be reikalo“, kaip ji pateikia K. Girnius.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt