Pozicija

2021.09.09 11:09

Jurgita Šiugždinienė. Afganistano ateitis skendi pilkame rūke

Jurgita Šiugždinienė, švietimo, mokslo ir sporto ministrė2021.09.09 11:09

Su liūdesiu seku įvykius Afganistane. Esu ten dirbusi ir jaučiu nerimą dėl to, kas laukia šios šalies. Neseniai Talibanas pareikalavo, kad universitetuose studijuojančios moterys dėvėtų nikabus. Nors žada neatimti moterų galimybės dirbti, bet jos galės užimti tik tas pareigas, kurios numatytos šariato įstatymais. 

Afganistane man teko padirbėti prieš gerą dešimtmetį. Dalyvavau keliose misijose po Jungtinių Tautų vėliava. Tai visomis prasmėmis nepamirštama patirtis. Nuolatinis pavojaus jausmas, tvyrantis kiekviename žingsnyje, ir tuo pačiu metu žinojimas, kad kažkur šalia verda normalus gyvenimas.

Dirbome Kabule ir Mazari Šarife (Balcho provincijos sostinė). Gyvenome laikydamiesi griežtų saugumo reikalavimų. Visur nešiodavomės radijo stoteles ir vieni niekur negalėjome išeiti – nei pasivaikščioti, nei į parduotuvę. Tuo metu žinojome, kad nuolat gresia motociklininkų savižudžių išpuoliai.

Mūsų misijų tikslas buvo pasiūlyti Afganistano vyriausybei, kaip stiprinti, o gal greičiau – kurti viešojo valdymo sistemą. Buvome įsipareigoję kartu su afganais parengti veiksmų planą. Jau tuomet viena problema buvo akivaizdi – žmonių ir kompetencijų trūkumas, o greičiau – tiesiog jų badas.

Dauguma afganų, kurie buvo baigę užsienio universitetus ir turėjo daugiau kompetencijų, dirbo tarptautinėse organizacijose – Jungtinėse Tautose, JAV Tarptautinio vystymosi agentūroje, Europos Komisijoje, ambasadose, atstovybėse. Jau tuomet nelabai buvo kam dirbti valdžios sektoriuje ir įgyvendinti planus. Man ta situacija, kai geriausius žmonių išteklius nusiurbia padėti įsikūrusios organizacijos, visada kėlė didžiulį nerimą.

O kas bus dabar, kuomet dauguma šių žmonių, iš esmės visas intelektinis žiedas, išvyko iš šalies? Baugu net pagalvoti, ką tai reiškia šiai valstybei ir jos ateičiai.

Turėjau darbo patirties vakarų Balkanuose, Centrinėje Azijoje, Kaukaze, tačiau Afganistane anksčiau nebuvo tekę dirbti. Daug dalykų kurį laiką stebino, bet teko apsiprasti.

Pavyzdžiui, teko susitaikyti su situacija, kuomet pasisveikinant darbiniuose susitikimuose, moteriai ranka nepaduodama, į moters klausimus tiesiai neatsakoma, atsakant žiūrima į šalia esančius vyrus. Iš pradžių buvo labai sunku ir nesmagu, tačiau teko priprasti.

Nors gatvėse moterys dėvi nikabus ar burkas, tačiau universitetuose galėjai matyti visai kitą vaizdą. Moterys – su aukštakulniais, pasipuošusios ir be galvos apdangalų. Daug studentų kalba angliškai ir diskutuojama įvairiausiomis temomis.

Kabule visada virė nematomas gyvenimas. Nors laisvai vaikščioti užsieniečiams buvo draudžiama, čia veikė ne vienas geras restoranas, kuriame, žinoma, reikėjo laikytis griežtų saugumo reikalavimų. Virtuvė nuostabi. Čia susimaišiusi tadžikų, uzbekų, paštunų maisto gaminimo kultūra.

Dalį laiko praleidome Mazare Šarife. Šis miestas mus pasitiko daugybe baltų balandžių, o moterys Mazare tradiciškai dėvi baltas burkas. Nepamirštamas vaizdas – Žydroji mečetė baltų balandžių ir baltų burkų apsuptyje. Mazari Šarife susitikome su provincijos valdytoju ir kitais pareigūnais. Buvo kiek nejauku kalbėtis karių su automatais apsuptyje, bet susitikimai praėjo sklandžiai, pavyko daug sužinoti.

Mazare Šarife sumaniau nusipirkti kilimą. Nors rankose laikiau pluoštelį JAV dolerių, su manimi nė vienas kilimų pardavėjas nesikalbėjo, tik droviai linkčiojo. Taigi, teko kalbėti per „vertėją“ vyrą. Kolega susiderėjo už mane. Parsivežiau neįtikėtino grožio kilimą, jis ir šiandien puošia mano namus.

Dar daug būtų galima pasakoti apie šį genčių kovų nualintą kraštą ir įvairias patirtis – visiškai kitokias, neįprastas europiečiui. Žinoma, jos tik detalės, iliustruojančios praėjusio dešimtmečio Afganistano gyvenimą. Jau tada jis atrodė sudėtingas, dramatiškas, tačiau buvo gyva viltis, kad pamažu viskas keisis į šviesiąją pusę.

Dabar optimizmo mažai. Baisiausia, kad šio krašto ateitis skendi pilkame rūke, o daugumos žmonių, kurie buvo pasiruošę statyti Afganistaną, ten jau nėra.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.