Pozicija

2021.08.05 10:26

Reda Jureliavičiūtė. Pasaulis aukštyn kojom

Reda Jureliavičiūtė, Asociacijos „Lygiai“ direktorė2021.08.05 10:26

Gerai pamenu Nurą. Prieglobsčio ji prašėsi Slovėnijoje. Skyrėmės mes kaip diena ir naktis (ir tikrai ne todėl, kad aš balta, o ji tamsios odos). Mokiau ją anglų kalbos, nors slovėniškai ji kalbėjo tikrai nedaug. Vis dėlto, bendraujant su Nura man tapo aišku, kad ir nemokant kalbos, bet turint noro, susikalbėti gali pavykti su bet kuo.

Sykį pasiskundžiau, kad esu baisiai alkana, o jai nekilo dvejonių, ką daryti – mane pamaitinti! Nežinau, kokias pajamas gauna prieglobsčio prašantys asmenys Slovėnijoje, tačiau gestas buvo toks gražus, kad man net pasidarė nejauku.

Atsimenu Ali. Labai jaunas vaikinukas, vos perkopęs pilnametystės slenkstį, prieš porą metų atvykęs gyventi į Vokietiją. Mokėsi, savaitgaliais sportavo, o darbo dienomis dar ir dirbo, mat labai norėjo kuo greičiau išlaikyti vairavimo egzaminą ir nusipirkti savo pirmąjį automobilį.

Dar labai gerai pamenu Mahmud, kuris prieglobstį gavo Italijoje, vėliau chemiko darbas jį atvedė į vieną farmacijos kompaniją Vokietijoje. Labai mandagus, išsilavinęs ir smalsus žmogus, kuris su liūdesiu kalbėjo apie Afganistaną ir norą aplankyti savo šeimą, bet toks apsilankymas gimtinėje jam buvo neįmanomas.

Taip pat prisimenu, kaip mokiausi ispanų kalbos kartu su mergina iš Sirijos. Visada pasiruošusi pamokoms, labai stropi ir mėgstanti juoktis. Visad žavėjausiu tokiu jos požiūriu į gyvenimą ir į kasdienius dalykus.

Atsimenu ir persiškų Naujųjų metų šventimą ir savo nuostabą matant, kaip greitai ir efektyviai audinio gabalas virto nešykle, ir maža mergytė, glausdamasi prie mamos, joje jautėsi saugiai.

Visa tai – tik mažos prisiminimų nuotrupos. Tačiau ypač dažnai jos man iškyla dabar, kiekvieną kartą skaitant straipsnius apie pabėgėlius ir komentarus po jais. Man darosi liūdna, gėda ir nyku.

Įvykus nusikaltimui ir sulaikius, o vėliau teisiant įtariamąjį, asmuo yra laikomas nekaltu tol, kol demokratijos sargas – teismas – neišsiaiškina situacijos ir neįrodo priešingai. Nežinau kodėl, tačiau šiandienos situacija su pabėgėliais ir prieglobsčio prašančiais asmenimis yra kitokia – tarytum aukštyn kojom. Jie visi yra laikomi galimais nusikaltėliais ir jų, it raupsuotųjų, nepageidaujama nei kaimynystėje, nei bet kurioje kitoje vietoje Lietuvos teritorijoje.

Jeigu visai neseniai netolerancijos, pykčio ir baimės valdoma visuomenės dalis teisinosi ir dangstėsi „tradicinėmis vertybėmis“ ir jau komiškai skambančia fraze „už šeimą“, tai dabar toji neapykanta ir baimė dar labiau išvešėjo ir įgavo naujų „už tradicijas“ agituojančių formų.

Šiuo metu dažnas komentatorius, neturintis jokio supratimo nei apie pabėgėlius, nei jų situacijas, dažnai ir pats laimės ieškoti išvykęs į užsienį, lieja tulžį po visais su šia tema susijusiais straipsniais. Vieni siūlo didinti, platinti ar aštrinti tvorą, „duoti lazdų“, burtis ir gaudyti su savo dresuotais šunimis, kiti tiesiog išreiškia susirūpinimą, kad greit neliks moterų baltiesiems (suprask, su kuriomis galėtų tuoktis...).

Šie žmonės neturi empatijos ir nesupranta, kad pagalbos teikimas nėra matuojamas per naudą sau. Įtūžusi saujelė žmonių nuo tolerancijos, lygybės ir žmogaus teisių lietuvius gins visaip, kaip tik gali ir moka – kuo šlykštesnėmis replikomis, pandemijos metu organizuojamais protestais ar tvers kelią sunkiąja technika.

Tiesa, Lietuvoje prieglobsčio prašantys baltaodžiai (pvz., baltarusiai, ukrainiečiai) priimami kur kas palankiau nei kitos odos spalvos žmonės. Rasizmo netgi nebandoma maskuoti.

Dar blogiau – jis nėra suvokiamas kaip žalojantis ir neteisingas reiškinys, diferencijuojantis ir kategorizuojantis žmones pagal nuo jų pačių nepriklausančias savybes, pavyzdžiui, odos spalvą. Su tokia žiauria neteisybe susiduria ne vien neseniai Lietuvos–Baltarusijos sieną kirtę asmenys, tačiau ir tie, kurie mūsų šalyje savo gyvenimą kuria ir laimę atrado jau seniau. Ir anksčiau buvę labai pastebimi, dabar jie dar ir akylai stebimi.

Nelogiškos baimės vedami lietuviai baiminasi, kad ką tik į šalį atvykęs, kalbos nemokantis, pažinčių ar universiteto baigimo diplomo neturintis asmuo, pavogs darbus, suvilios visas moteris ir sunaikins lietuvių tautą, todėl reikia suburti visus šitaip galvojančius ir kovoti prieš žmones, prašančius pagalbos. Jie nesusimąsto, kad viskas gali būti atvirkščiai, kad vieninteliai blogiečiai šioje istorijoje yra bjauriais žodžiais besidrabstančios, smurtiniais patarimais besidalinančios, neapykantą skatinančios žmogystos, kurios iš tikrųjų nieko nesaugo ir negina, nes niekas jų nepuola, jos niekam neįdomios ir niekas joms, išskyrus savo pačių kailį, net ir nerūpi.

Deja, esu tikra, kad tokių „gynėjų“ nuo įtikėtos apokalipsės neišgelbės nei šis, nei dar tūkstantis straipsnių ar argumentų. Tačiau taip pat tikiu, kad šių veikėjų pasaulio pabaiga – tai naujos, gražesnės ir tolerantiškesnės Lietuvos pradžia.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.