Pozicija

2021.07.28 13:00

Kazys Starkevičius. Pabėgėlius imu, priešų ne

Kazys Starkevičius, Seimo TS–LKD frakcijos narys2021.07.28 13:00

Hibridinis karas vis tiek yra karas. Jį reikia kariauti ir, pageidautina, laimėti. Būna atvejų, kai tokie karai tęsiasi dešimtmečiais. Kuriami įšaldyti konfliktai. Rusija taip metodiškai kariauja su visomis drįsusiomis atsiskirti šalimis. 

Ribentropas ir Molotovas Rusiją paskiepijo agresijai

Kremlius savo išsigalvotai teisingą karą visada kariauja ilgai ir nuosekliai. Sakartvele, prie Baltijos krantų ir Besarabijoje – Moldovoje, kur ką tik teko būti. Net ir Kalnų Karabache, nors ir svetimomis rankomis. Toks jau jo – to Kremliaus – mentalinis kamienas.

Pradedant nuo pradžių – 1939 metų Ribentropo ir Molotovo pakto pagrindu – imta reikšti ultimatumus nuo Suomijos iki Besarabijos. Suomiai buvo vieninteliai, kurie pasipriešino. Skaudėjo, buvo sunku, bet ir šiandien jie turbūt nesigaili. Ir Maskvai ten nesinori daugiau landžioti. Landžiojama kitur ir kitaip.

Suvokime, kad ne Aliaksandras Lukašenka, o būtent Vladimiras Putinas kuria visą šią idiotišką „pabėgėlių“ situaciją Lietuvai. Tai Kremlius kuria įšaldytus konfliktus nuo pat mūsų 1990 metų Kovo 11–osios. Na, jei ne asmeniškai Putinas, tai jo komandas vykdanti institucija, kurios trumpinį žinome: KGB.

Vienas iš variantų, kaip čia pakenkti su Maskva drįsusioms nelikti šalims, sukurti ten neva netyčia atsiradusius „atsiskyrėlius“ – Moldova.

Moldovoje ką tik lankėsi Seimo delegacija stebėdama parlamento rinkimus. Buvau ir aš. Kartu aplankėme ir tokią įdomią teritoriją kaip Padniestrė. Pats ten buvau ir aiškinu.

Padniestrė (rumun. Transnistria, rus. Приднестровье, ukr. Придністров'я) – nepripažinta valstybė – faktiškai Rusijos protektoratas. Oficialiai tai Moldovos dalis prie Ukrainos sienos (daugiausia kairiajame Dniestro krante, likusi Moldova – dešiniajame). Sostinė – Tiraspolis. Nors formaliai laikoma Moldovos dalimi, šalis yra paskelbusi Padniestrės Moldavijos Respublikos nepriklausomybę.

Lygiai tokiu pačiu principu, kaip ir kiti Kremliaus satelitai: Abchazija ir Pietų Osetija Sakartvele, Luhansko ir Donecko „respublikos“ Ukrainoje. Panašiai, kaip kitados ir Rusijos remiamos Armėnijos sukurstytas Kalnų Karabachas, šiaip teisėtai priklausantis Azerbaidžanui.

Lietuva – kaip kaulas gerklėje

Lietuvą nepriklausomybės aušroje suskaldyti nepavyko, nors „Jedinstvos“ komunistai ir rengė perversmą, vylėsi įkurti autonomiją Pietryčių Lietuvoje. Galutinai juos nušlavė po rugpjūčio pučo žlugimo Maskvoje pasikeitusi politinė situacija. Mūsų valstybė nuteisė aneksijos organizatorius, ir gerus porą dešimtmečių atsirasdavo tik pavienių Kremliaus garbintojų.

Pastaruoju metu Rusijos ideologai kasdien randa progą pareikšti savo nepasitenkinimą Lietuvos politika. Žurnalistai, skandalingi politikai išsako mintis, kurios atitinka vyriausiojo teroro vykdytojo Putino valią. Galiausiai ir jis pats, prieš keletą dienų grasindamas Ukrainai savo pseudoistoriniame straipsnyje, pasiuntė piktą užuominą ir mums.

Nieko naujo? O šis tas naujo yra. Tikras hibridinis karas pasienyje su Baltarusija, kurio režisierius ir yra piktasis Kremliaus nykštukas. Proto ir savarankiškumo netekęs Lukašenka tik dispečeris vykdant jo valią. Vidurio Rytai, Afrika – šito pasirodė per maža šturmuojant valstybės sieną. Naujausioje neteisėtų migrantų grupėje – ir Rusijos piliečiai iš Čečėnijos ir Dagestano. Jie itin įžūliai pasipriešino pasienio pareigūnams, mėgino bėgti, slėptis. Jiems tikrai nereikia jokio politinio prieglobsčio…

O ko reikia? Jei „tranzito“ toliau į vakarus – viena kalba. O jei slapto „nutūpimo“ Lietuvoje, buriant priešiškas valstybei jėgas?

Susiduriame su organizuotu mūsų atsparumo, išmintingumo, drąsos išbandymu. Vyriausybė imasi visų priemonių, talkina Europos Sąjungos pajėgos. Tačiau kiek atspari ir išmintinga mūsų visuomenė?

Radikalai jau trimituoja, kad dėl šito antpuolio esame kalti, nepuolę nuolaidžiauti lėktuvo grobikui ir represijų kaltininkui. Kur savigarba, broliai lietuviai? Ar ir jums, kaip Lukašenkai, sumokėta už piktą skalijimą?

Pabėgėlius priimu

Į Lietuvą tyčia, organizuotai vežami žmonės, kurie, dažnu atveju, niekuo dėti. Tiesiog karo ar skurdo aukos, nors yra ir kitokių veikėjų – svarbu filtruoti.

Man dažnai užduodamas klausimas – ar priimtumei į savo ūkį dirbti arabą arba afrikietį? Ir mano dažnai netikėtas atsakymas: TAIP. Mano velioniai tėvai sovietų ir nacių okupacijų laikais padėjo žmonėms. Sovietiniai karo belaisviai – rusai – buvo vokiečių okupantų atvežti darbams. Buvo įdarbinti, maitinami, apnakvyndinti. Kaip reikalavo okupacinė administracija.

Nacių režimas, kurio nei teisinu, nei gerbiu, nepersekiojo tėvų už tai, kad tie rusai ėmė ir pabėgo. Kur nubėgo – kas ten bežino. Faktas paprastas – okupacinė administracija pretenzijų neturėjo.

Taigi, atvirai sakau: imčiau į darbą ir arabą, ir afrikietį. Tik yra viena paprasta sąlyga – nei aš, nei kitas darbdavys jokia prasme ir jokiu dydžiu neatsako už tokio darbuotojo savarankiškus veiksmus.

Atskirkime pabėgėlį nuo „pabėgėlio“. Jeigu, kai kurie jų, priešiškų režimų skatinami ir hibridiniu karu prisidengdami puola mus, tai ar mes turėtume pasiduoti ir nieko nedaryti? Nemanau, priešintis – mūsų pareiga.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.