Pozicija

2021.07.20 16:56

Karolis Dambrauskas. Pabėgėliai, kova su homofobija ir kur dėti pyktį

Karolis Dambrauskas, LSDP narys, „Momentum Kaunas“ judėjimo narys2021.07.20 16:56

Ryte užrakinate savo buto duris ir išeinate į darbą. Lifte susitinkate virš jūsų gyvenantį kaimyną. Kaimynas toks mėgstantis išgert ir pabaliavot. Vakar irgi siautėjo, bet čia – ne jūsų reikalas, jūs nesikišate. Vaikai tik neišsimiegojo prieš mokyklą. Be didelio entuziazmo tariate jam „labas“ ir kelionę tęsiate.

Stotelėje pro paskutines duris įsėdate į 14 troleibusą, tačiau jis pilnas. Ekonomiškais judesiais, netariant nė žodžio ir spraudžiantis pro susigrūdusius ir sunkiai iš vietos pasikrutinančius keleivius, prasiiriate iki priekyje sėdinčio vairuotojo ir tariate „vieną, pilną“. Pasižymite bilietėlį ir atsistojate prie durų, įsikimbate į turėklą ir leidžiate naujai įlipusiems keleiviams jus aplenkti žengiant gilyn į troleibusą.

Pamenate kaip vakar po darbo grįžtant namo troleibuse siautėjo grupė jaunų „pacukų“. Garsiai leido muziką ir šaipėsi iš priešais sėdėjusios „ryžos“ mergaitės. Bet ką gi padarysi su tais paaugliai. Jūs nesikišot, čia – ne jūsų reikalas. O jei dar pasakysi kokį žodį, tai jie tau gali taip atsakyt, kad maža nepasirodys.

Kitoje stotelėje į troleibusą įlipo mergina su vežimėliu. Vežimėlis sunkokas, jūsų akys akimirkai susitinka. Bet jūsų susierzinimas netrunka praeiti, kai pamatote, kad merginai jį užkelti kažkas jau susigrizbo. Kodėl jūs turit padėti? Galiausiai, jauna moteris troleibuse su vežimėliu... kažkas ne taip. Matyt, jauna vaikų prisidarė, vyras pametė tai dabar ir važinėja troleibusais. Tinginė. Bet gerai, kad yra gerų žmonių, kurie padeda jaunom mamom štai tokiose situacijose.

Troleibuse pakabintame ekranėlyje skaitote naujienas: „per pastarąją parą sulaikyta dar 70 pabėgelių“. Mintyse sau tariate: „ko jie čia atsibastė?!“

Pripažinkime, detalės gali skirtis, bet iš esmės tokia istorija ir jos veikėjų elgesys yra labai dažnas mūsų visuomenėje. Bijome bendrauti, bijome įsikišti, kai kas nors blogo vyksta aplinkui, jaučiamės geriau, kai niekas prie mūsų neina su prašymu ištiesti pagalbos ranką. Paprastai tokiu atveju dažnas veikiausiai pagalvoja, jog „man irgi niekas nepadeda“.

Dažnai neigiamą nusistatymą kitokių žmonių (įvairių mažumų, migrantų, socialiai pažeidžiamų asmenų) atžvilgiu reiškiantys žmonės yra kaltinami neapykanta kitiems žmonėms. Ir nors baimė ir neapykanta dažnai eina kartu, visgi tai nėra tas pats. Išvertus iš lotynų kalbos žodis „homofobija“ reiškia žmonių (homo) baimę (phobia).

Liūdna šio rašinio žinia yra ta, kad veikiausiai homofobija tarp mūsų paplitusi daug labiau nei pagalvotume. Dažnas iš mūsų paprasčiausiai bijo bendrauti su kitais žmonėmis. Nereikia net žmonių su negalia, gėjų ar juodaodžių. Dažnas iš mūsų bijo paprasčiausiai pasilabinti su kaimynu arba nepažįstamam keleiviui pasakyti „atsiprašau, gal galėtumėte praleisti iki vairuotojo“. Ką jau kalbėti apie kokių nors viešumoje nederamą elgesį demonstruojančių asmenų sutramdymą. Tam tikra prasme visa tai yra homofobija, t.y. žmonių baimė.

Gera žinia yra ta, jog baimė bendrauti su kitais žmonėmis nereiškia neapykantos. Net jeigu kas nors ir nori šaudyti gėjus ar pabėgelius, niekada tokie norai nėra prisikiriami normaliam elgesiui. Žmonės negimsta turėdami tokių norų, atskirų asmenų galvose jiei susiformuoja gyvenimo eigoje. Tačiau retai kada su homofobija kovojantys protinguoliai pasirūpina paklausti, kodėl tokie norai ir neapykanta grįstos nuostatos žmonių širdyse užgimsta.

Asmeniškai manau, kad dažnai neapykanta kitokiam žmogui, kuriam reikia kokios nors pagalbos, kyla iš susierzinimo. Žmonės yra socialūs gyvūnai. Mūsų išlikimas priklauso nuo bendradarbiavimo su kitais žmonėmis, todėl dažnai instinktyviai siekiame padėti kitiems (nes pasąmoningai suprantame, kad papuolus į bėdą mes irgi sulauktume aplinkinių pagalbos).

Tačiau Lietuvoje dažnas gyvena nuolatinio neužtikrintumo ir streso būsenoje (virš galvos paskola, reikia rūpintis vaikais, savo ir artimųjų sveikata šlubuoja, sutuoktinis geria arba prasilošė, viršvalandžius dirbti reikia, alga kiek padidėja, bet laiko išsimiegoti ir pabūti su šeima beveik nelieka, neduokdie neteksi darbo reiks galvoti kaip mokėti PSD). Pačiam žmogui dažnai reikia pagalbos.

Tačiau ilgainiui nuovargis ir stresas atbukina ir padaro mus per daug nejautriais, kad padėtume kitam. Širdy dažnas gal ir norėtų ištiesti pagalbos ranką, bet pritrūksta tam jėgų ir galiausiai numoja ranka, nes „užtenka ir savo vargų“. Kiekvienas toks numojimas ranka, kelia pyktį. Pirmiausia, dėl to, kad negali padėti. Tačiau greitai šis pyktis virsta pykčiu pačiam pagalbos prašančiajam.

„Kam jis čia atsirado? Kodėl iš manęs reikalaujama padėti, net jei padėti negaliu“ – nebyliai tesiname save tokiu atveju. Tuomet pradedame sakyti pagalbos ieškantiems, kad jie turėtų „nesidemonstruoti“, „nelįsti į akis“ ar „grįžti iš kur atėjo“.

Kuo labiau negalime kitam padėti (ar tik taip manome), tuo labiau nekenčiame. Ne tiek kito žmogaus, kiek situacijos, į kurią mus pastato kito žmogaus pagalbos prašymas. Nekenčiame tokios situacijos, nes arba pasirinksime padėti kitam, investuosime savo jėgas ir emocijas į kitų problemas, nebūdami tikri ar tai kaip nors padės mums, arba pasirinksime nusisukti ir elgsimės prieš savo žmogišką prigimtį. Tuomet veikiausiai būsime apkaltinti homofobija ir nežmonišku elgesiu. Na, o tokie kaltinimai nors ir ne be pagrindo, niekam nepatinka.

Kiekvienas galime rinktis. Galime padėti arba nepadėti. Tačiau tie, kurie padeda ir kuriems nėra svetimas kito skausmas neturėtų skubėti smerkti visų dėl homofobijos. Visuomet lengviausia suversti visą atsakomybę pavieniams asmenims. Valaisi dantis su neekologišku dantų šepeteliu? Dėl tavęs sudegs planeta. Nenori Lietuvoje matyti pabėgelių? Keliausi į pragarą.

Tačiau nėra taip, kad neturėtume ant ko pykti. Kuo daugiau galios keisti padėtį kas nors turi, tuo daugiau atsakomybės toks žmogus neša prieš visuomenę. Neteisingai dainavo Andrius Mamontovas: jei nori keisti pasaulį, pirmiausia reikia keisti ne save, o tuos, kurie yra valdžioje.

Politikai neturi iki paryčių gastroliuojančių kaimynų, į darbą jie nevažiuoja perpildytu viešuoju transportu, jų miego nedrumsčia nerimas kaip reikės atiduoti būsto paskolas ir jų darbdavys retai kada juos išnaudoja darbe. Neteko girdėti, kad dėl prastų darbo sąlygų politikai burtųsi į profsąjungas.

Jie gali padėti paprastiems žmonėms išspręsti tas problemas, kurios nepriklauso nuo paskirų žmonių norų ir jėgų, ir kurios bukina kiekviename iš mūsų esantį natūralų atjautos ir tarpusavio pagalbos instinktą. Tačiau kaip dažnai politikai skatina šiuos geruosius mūsų instinktus?

Žinoma, visuomet bus bjaurių žmonių, visuomet bus nemandagių, egoistiškai nusiteikusių ir žiaurių žmonių, norinčių perkąsti kitiems gerklę. Tačiau politikai neturi pataikauti blogiausioms mūsų savybėms. Jeigu didžioji visuomenės dalis yra įpratusi gyventi savo mizerye, baimėse, susierzinime ir galiausiai neapykantoje, tai politikų darbas nėra „atspindėti“ visuomenės nuomonę.

Politikų pasisakymai, kad pirmiausia reikia rūpintis savimi, kad kitaip atrodantys neturėtų priešinti visuomenės su savo reikalavimais arba politikų pasamprotavimai, kad pabėgėliai kelia grėsmę „mūsų žmonėms“, kad „jiems reikia parodyti, jog Lietuvoje niekas jų nelaukia“ yra pataikavimas blogiausiems mūsų bruožams, tamsiausiams mūsų sielos užkaboriams.

Užuot tarę mums, „padėkite tiems, kas prašo jūsų pagalbos, būkite pakantūs kitiems ir kitokiems, o mes padėsime jums“, užuot suteikę paramą, kai svyruojame išgirdę kito pagalbos prašymą, politikai tik dar labiau skatina mus užsisklęsti, bijoti ir neapkęsti kitų. Kodėl jie renkasi elgtis būtent taip? Ar jie turi kokios nors naudos iš to?

Visgi tiesa, kad visiems pagalbos rankos ištiesti nepavyks. Tačiau jei jau reikia rinktis, kam neištiesti rankos ir kur dėti susikaupusį pyktį. galbūt atsakymas galėtų būti toks: siųsti jį blogiausią mūsų pusę kultivuoti mums padėti siekiantiems politikams. Kas sėja pyktį, lai nuo pykčio ir krenta.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.