Pozicija

2021.06.27 09:00

Arvydas Grišinas. Socialinės dramos ir politikos ritualai skaitmeninėje eroje

Arvydas Grišinas, Kauno technologijos universitetas2021.06.27 09:00

Ar jums kartais nepasirodo, kad naujienos, kurias skaitote, kuriomis dalinatės „sukasi ratu“, lyg vėl ir vėl pasirodantys serialo sezonai? Kodėl tos pačios temos vis sugrįžta, iš naujo suaktualėja ir audrina mūsų vaizduotę?

Tokių periodiškai atsikartojančių temų pavyzdžių galime sugalvoti gausybę: nuo vis nesibaigiančių švietimo reformų iki sugrįžtančių vaikų rūpybos klausimų. Nuo viešųjų erdvių ir paminklų statymo ar griovimo, iki gamtosaugos ir ekologinių problemų.

Kaip taip nutinka, kad prie šių klausimų mūsų žiniasklaida ir visuomenė vis sugrįžta?

Politinių problemų ciklai

Įsivaizduokite. Ryte atsidarote naujienų portalą ar socialinių medijų puslapį ir ten būtinai aptinkate dar vieną šokiruojančią, piktinančią ar nerimą keliančią žinią jau gerai pažįstama tema. Neramumai Rytuose, neteisybė prieš vaikus, medžius ar gyvūnėlius, dar viena nerimą kelianti žinia apie vienokį ar kitokį įstatymo projektą, grasinantį kurioms nors vertybėms, ar panašiai.

Žinoma, tokiomis naujienomis jūs dalinatės, diskutuojate, reiškiate savo nuomonę. Be jūsų, į tai reaguodami taipogi pasisako aktyvistai, politikai ir oportunistai. Atsiranda tai temai būdingas specialus žodynas, viena visuomenės grupė pavadinama vienokia pravarde, kita – kitokia. Atsiranda pasišventusiųjų tuojau pat sutvarkyti iškilusią problemą, deklaruojamos šventos nuostatos ir reiškiama griežta kritika. Klausimą komentuoja visokiausi ekspertai ir žinovai.

Ilgainiui įvyksta siužeto lūžis, pavyzdžiui, kas nors pagaunamas ir nuteisiamas, arba priimamas koks nors įstatymas, imamasi priemonių suvaldyti krizę ar surandama trūkstama galvosūkio detalė. Galbūt suprantama, kad problemos išspręsti taip greitai nepavyks, tenka burti tyrėjų grupę, svarstomas biudžetas, perskirstomos lėšos. Jūsų dėmesys slopsta, ilgainiui pabosta ta pati tema, atsiranda kitų, aktualesnių naujienų.

Galiausiai klausimas lyg pradingsta iš akiračio dėmesį patraukia kiti dalykai, jūs gyvenate kitomis temomis, iki kol vėl nutinka koks nors įvykis, užkuriantis tos pačios problemos „karuselę“ iš naujo. Tai ir pavadinkime politinių problemų ciklais.

Skirtingi ciklo etapai

Socialiniuose moksluose cikliškiems politinių ir socialinių problemų reiškiniams įvardinti yra prigalvota daugybė pavadinimų: „naujienų bangos“, „naujienų ciklai“, „žinių audros“ ir panašiai. Bene žinomiausią šią temą nagrinėjančią teoriją dar 1976 m. suformulavo JAV ekonomistas Anthony Downs.

Anot jo, šie „dėmesio problemoms ciklai“ (angl. issue–attention cycles) skirstytini į penkias fazes: 1) ikiprobleminę situaciją, kuomet plačioji visuomenė apie klausimą dar nieko nežino; 2) atradimo ir euforiško entuziazmo laikotarpį, kuomet visuomenėje yra aktyviai diskutuojama ir tikimasi klausimą ar problemą greitai išspręsti; 3) sprendimo kainos suvokimą, kuomet paaiškėja ne tik problemos kompleksiškumas, bet ir sprendimams reikalingos išlaidos; 4) palaipsniui nykstantis visuomenės susidomėjimas dėl didelės sprendimo kainos, nuobodulio ar kitų žiniasklaidoje pasirodančių svarbių temų; ir 5) postprobleminis laikotarpis, kuomet arba problema išsprendžiama, arba pamirštama iki kito įvykio, kuris vėl pradeda naują dėmesio šiai problemai ciklą.

Šį modelį Downs sukūrė mėgindamas suprasti, kodėl su ekologija susijusios temos, kurių rimtumą tuo metu buvo tik pradėta įsisąmoninti, JAV visuomenėje yra svarstomos epizodiškai? Kodėl šie labai realūs klausimai staigiai tampa aktualūs, bet ilgainiui netenka populiarumo, o po kurio laiko vėl sugrįžta?

Šiuos autoriaus klausimus čia praplėskime dar vienu – ką tokia politinių problemų žiniasklaida reiškia ir duoda mums kaip visuomenei?

Naujienų ažiotažas ir socialinės dramos

Nors ir pats Downs pažymi, jog tokius gyvavimo ciklus žiniasklaidoje „išgyvena“ ne visos problemos, esama įvairių kompleksinių priežasčių, kaip ir kodėl mūsų dėmesys svarbioms temoms taip banguoja. Tikriausiai nieko nenustebins pasakymas, kad įvairios problemos visuomenę pasiekia žiniasklaidos bei socialinių medijų pagalba.

Jau daugiau nei dešimtmetį tarp mokslininkų kalbama apie vadinamus „mediatizacijos“ procesus, kuomet politikos sritis ima vis labiau vadovautis medijų logika. Vis didesnę reikšmę politiniams procesams įgyja vieša ir net neformali skaitmeninė komunikacija, politikų pasisakymai socialinėse medijose, specialiai žiniasklaidos specifikai vizualiai režisuojami viešieji renginiai ir pan. Nuo įvairių politikų lyg tarp kitko viešinamų asmenukių, iki D. Trumpo „Tviterio politikos“ ir net visiškai neseno P. Gražulio pasišokinėjimo su vyrukais ar Ž. Pavilionio apgavystės atvejo, skaitmeninės medijos diktuoja ne tik viešojo gyvenimo, bet ir politikos logiką.

Nemažai mokslininkų pastebi, jog problemos svarbą ar aktualumą užaštrina pati žiniasklaida. Formuodama tam tikrą pasakojimą, vienokiu ar kitokiu būdu „įrėmindama“, iš vienos konkrečios perspektyvos nušviesdama problemos turinį, žiniasklaida ne tik daro įtaką visuomenei, kuri priima šią problemos formuluotę, bet ir pačiai problemai.

Staiga kai kurios temos, kurios kitu atveju praslystų pro žurnalistų akiratį, imamos sieti su aptariama problema. Diskusijų gausa skatina pasisakyti ir pačius politikus, ekspertus, komentatorius. Vienos žiniasklaidos priemonės ima komentuoti kitų žiniasklaidos priemonių komentarus. Taip sukuriamas naujienų ažiotažas (angl. news hype), vieną ar kitą temą paverčiantis dramatišku įvykiu, visuotinio nerimo ir rūpesčio objektu.

Politinis gyvenimas kaip teatras

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl susidomėjimas konkrečiomis problemomis žiniasklaidoje ima blėsti, yra ganėtinai banali. Tai – nuobodulys. Ypač po tam tikro draminio apogėjaus, politinės problemos tampa nebeįdomios, atsiranda kitų, labiau rūpimų klausimų. Žmogiškai kalbant, tai yra labai suprantama. Tačiau įdomu yra tai, kad tokiu būdu mūsų dėmesys, o, kaip jau ir aptarėme, ir patys politikos procesai tampa pavaldūs ne tikrajai problemos svarbai ar reikšmei, o reginio, medijų, pramogos įtakai. Dėl to kokios nors nuomonių formuotojos nutekintos asmeninės nuotraukos tampa svarbesnės už, pavyzdžiui, vidaus politikos reikalus.

Taigi naujienų tema mums rūpi ne dėl savo objektyvaus svorio, bet dėl draminio krūvio, kurį jam suteikia medijos. Visuomenei pabodus diskutuoti konkrečia tema, žiniasklaida mato mažėjančius dėmesio rodiklius ir ieško kitų naujienų ažiotažui kurti. Tuo tarpu pabodusios problemos vėl laukia naujo ažiotažo, priversiančio visuomenę į jas atkreipti dėmesį.

Veikiausiai neretam šiais laikais norisi ironiškai šypsotis ir sakyti: „tai ir taip aišku, kad visa politika yra didelis šou“. Galbūt taip ir yra. Tačiau ką tai sako apie visuomenę, kuri šiame šou tikslingai dalyvauja? Vietoje saviplakos dėl to, kokioje paviršutiniškoje ar vartotojiškoje aplinkoje mes gyvename, norėtųsi pasiūlyti visai kitą idėją.

Galbūt išties skaitmeninių medijų epochoje mes atsiduriame ne informacinio amžiaus ir objektyvių duomenų pasaulyje, o kaip tik – antikinį teatrą primenančioje situacijoje. Čia ant viešosios „scenos“ vykstantys spektakliai yra svarbūs ne tik kaip realias politines ar socialines problemas sprendžiantys procesai, bet ir kaip priemonės dalyvauti „spektaklyje“, kartu išgyventi, spręsti iš šių problemų kylančias visuomenines įtampas. Taigi ganėtinai panašiai į antikinį teatrą, politinių problemų spektakliai tampa tam tikrais visuotinais ritualais, kuriuose dalyvauja tiek ant scenos esantieji, tiek ir juos stebintieji. Toks procesas sociologo Talcot Parsons pastebėtas jau šeštajame dešimtmetyje, kuomet Didžiosios Britanijos karūnavimo ceremonija buvo pirmą kartą gyvai transliuojama per televiziją.

Šiais laikais toks medijuotas dalyvavimas įtraukia mus draminėmis, išpūstomis ar netiesioginėmis, kitaip sakant – hipermedijuotomis priemonėmis. Mes spaudinėjame reakcijų ženkliukus po naujienų žinutėmis feisbuke, užsidedame vienokius ar kitokius profilio nuotraukų filtrus, mojuojame vėliavomis, apsikabinėjame ženkliukais, dalinamės mums atrodančiu svarbiu turiniu ar kuriame reportažus, kaip paišome vienokias ar kitokias vėliavas požeminėse perėjose.

Tokiu būdu gyvai įsiliejame į šį teatrališką, performatyvų politinį procesą. Nejučia pavirstame šios socialinės dramos, šio politinio spektaklio ar ritualo dalimi, dekoracijomis ir dalyviais tuo pačiu metu.

Medijuotos politinės problemos kaip bendrystės ritualai

Štai čia ir susiduriame su labai keistu atsakymu mūsų išsikeltą klausimą apie politinių problemų ciklų reikšmę visuomenei. Viena vertus, toks cikliškas problemų bangavimas mums leidžia susidurti su klausimais, kurie pranoksta vienos konkrečios problemos, įvykio ar temos turinį. Vis sugrįžtantys ažiotažai dėl paminklų leidžia mums spręsti sudėtingos praeities ir atminties klausimus. Vis iškylančios nuskriaustų vaikų, gyvūnų ar kitų nekaltų aukų istorijos mums leidžia kalbėti savo ir artimųjų pažeidžiamumo temomis. Su Rusijos politiniais žaidimais susiję skandalai tampa erdve pasitikėjimo ar nepasitikėjimo Rytais ar Vakarais reiškimui ir artikuliavimui.

Kita vertus, skaitmeninių medijų pasaulyje tokiu būdu mes tampame ne tik šių socialinių dramų stebėtojais, bet ir kūrėjais, o ta prasme – ir skaitmeninės bendrijos dalyviais. Ši bendrija toli gražu nėra vienalytė, joje gausu susipriešinimų ir paradoksų, bet būtent šių sugrįžtančių politinių ir socialinių temų pagalba ji telkia mus kolektyviniam ir net ritualiniam politiniam procesui.

Kaip keistai beskambėtų, būtent šios atsikartojančios socialinės dramos ir politinės problemos saisto šiaip jau padriką skaitmeninę visuomenę, ją pajungdamos bendram, medijuotam vyksmui, o tokiu būdu ir kuria naująsias šios keistos skaitmeninės politikos realijas.

Šis straipsnis yra Lietuvos mokslų tarybos finansuoto projekto „Politikos problemų gyvavimo ciklai Lietuvos žiniasklaidoje (CYCLE)“ (Nr. S-MIP-20-14) dalis.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt