Pozicija

2021.06.22 10:14

Matthias Sonn. Gilus praeities šulinys

Matthias Sonn, Vokietijos ambasadorius Lietuvoje2021.06.22 10:14

„Gilus yra praeities šulinys“, – atsidūsta vokiečių autorius Thomas Mannas. Tai pirmieji jo magnum opus „Juozapas ir jo broliai“ žodžiai. Toliau jis pasakoja biblinę istoriją. Egzodas, pasakojimas apie Izraelio tautą nelaisvėje.

Th. Mannas šią istoriją rašė prieš 80 metų. Ar žvelgdamas į Ramųjį vandenyną iš savo (gana patogios) tremties Kalifornijoje jis kartais prisimindavo gražius, prarastus savo šeimos atostogų namus Lietuvoje, Kuršių nerijoje? Man sunku įsivaizduoti kitaip. Juk šis politinis pabėgėlis nuo nacių režimo nebūtų atsitiktinai pasirinkęs savo temos – šios temos. Be abejo, jis galvojo apie tai, kas vyko Europoje.

1941 m. birželį nacistinė Vokietija jau buvo užvaldžiusi didžiąją žemyno dalį kaip Biblijoje aprašomas maras. „Burtininkas“, kaip Th. Manną dažnai vadindavo jo gyvenimo metais, geriau nei kas kitas žinojo, ką tai reikš Europos žydams. Jis pats nebuvo žydas, bet turėjo žydę žmoną. Jie pabėgo iš nacistinės Vokietijos dar 1933 m. 1942 m., kai buvo išleistas „Juozapas ir jo broliai“, Šoa jau siautėjo tarp žmonių, bendruomenių ir šalių.

Prieš aštuoniasdešimt metų šią dieną, 1941–ųjų birželio 22 d., nacistinės Vokietijos maras užklupo ir Lietuvą. Tai – siaubinga tiesa, kurią aš, dabartinės demokratinės Vokietijos ambasadorius dabartinėje demokratinėje Lietuvoje, turiu pripažinti. Tai – skausmingas procesas. Toks, kurį Lietuva turi pereiti pati. Tikiuosi, kad galėsiu ją palaikyti ir padrąsinti šiame procese. Reikės drąsos, nes Lietuva žvelgs tiesiai į tų genocido siaubo metų (1941–1944 m.) veidrodį.

Mes, vokiečiai, žinome, kaip sunku tvirtai laikyti praeities veidrodį. Taip pat žinome, kad tai egzistenciškai būtina. Mums, vokiečiams, prireikė keturiasdešimties metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kad patys aiškiai ir betarpiškai suprastume: istorinė atsakomybė visada yra kolektyvinė ir nepavaldi laikui. Pats mūsų tautos tęstinumas – iš prigimties kolektyvinis ir beasmenis – užtikrina istorinės atsakomybės išlikimą. Anuomet, dabar ir visiems laikams.

Neišvengiamai išplaukia, kad nepriklausomai nuo to, kur buvo vykdomos masinės Europos žydų žudynės, ir nepriklausomai nuo to, kiek vietiniai kolaboravo su naciais žudikais, šie žodžiais neapsakomi barbariški veiksmai išlieka nacistinės Vokietijos nusikaltimai. Genocidas buvo pagrindinis šio agresinio karo, kurio varomoji jėga buvo rasistinė ideologija, tikslas. Negali būti jokio kaltės perkėlimo. Vokietijos istorinė atsakomybė už Šoa išlieka. Anuomet, dabar ir visiems laikams.

Ką tuomet tai reiškia Lietuvos istorinei atsakomybei? Ar Vokietijos patirtis čia yra aktuali? Juk galų gale čia yra akivaizdus kontrastas. Vokietija leido naciams įsitvirtinti valdžioje, užimti jos institucijas ir sunaikinti jos, o vėliau ir beveik visos Europos demokratiją. Lietuva, priešingai, pati nepasirinko tapti „kruvinų žemių“, kaip jas pavadino istorikas Thimothy Snyder, dalimi.

Anaiptol: iš tikrųjų tai – kita Vokietijos atsakomybės dalis – būtent nacistinė Vokietija 1939 m. Hitlerio–Stalino paktu perdavė Lietuvą sovietų okupacijai. Jūsų senos ir išdidžios tautos gebėjimas veikti kaip suvereni valstybė su atitinkamomis atsakomybėmis buvo suspenduotas. Lietuva, žinoma, tebeegzistavo kaip tauta, tačiau ji nebegalėjo imtis veiksmų, kad apsaugotų visas savo piliečių gyvybes ir teises.

Tačiau ta siaubinga istorija negali tapti priežastimi, dėl kurios Lietuva neturėtų tiesiai pažvelgti į tai, kas čia anuomet įvyko. Ir ji pradėjo tai daryti – iš tiesų, istorikai jau dabar pateikia daugybę skirtingų naratyvų apie minėtą laikotarpį. Tai gali kelti nuostabą, turint omenyje, kad faktai yra itin gerai ištirti ir užfiksuoti dokumentuose. Galbūt turėtume prisiminti, kad istorikai, kaip ir visi kiti, yra traumų subjektai – ir, kaip ir ne istorikai, ne visi jie turi intelektualinio sąžiningumo ir moralinės stiprybės pažvelgti į 1941–1944 m. baisumus.

Istorija iš didžiosios raidės „I“ Lietuvoje nėra objektyvesnė ar moksliškesnė nei bet kur kitur. Ji negali būti tokia. Tačiau ji gali ir turi būti pagrįsta faktais ir intelektualiai sąžininga. „Kalbu kaip istorikas“ negali būti vartojama tokia prasme kaip: „Aš turiu akademinę kvalifikaciją neigti tai, kas neginčijama, iškraipyti tai, kas akivaizdu, ir nutylėti tai, kas reikšminga.“

Jei 1941 m. birželį Lietuva buvo ne savo likimo šeimininkė, o didžiulių išorinių veiksnių auka, kodėl šiandieninei Lietuvai turėtų rūpėti tai, kas įvyko? Ką tai reiškia dabartinei Lietuvai – moderniai, demokratinei Lietuvai? Nepriklausomai, laisvai, europietiškai ir transatlantinei Lietuvai?

Jei Lietuva 1941 m. birželį negalėjo veikti kaip suvereni valstybė, ar istorinė atsakomybė tampa tik individualių atsakomybių rinkiniu? Ar kiekvienas to meto lietuvis, atsakingas už tai, kaip elgėsi su savo kaimynais žydais lietuviais, savo bendrapiliečiais, savo tautiečiais? Ar kiekvienas šių dienų anūkas su nerimu svarsto apie savo senelio vaidmenį? Ar visa tai yra individualus neginčijamai siaubingų faktų interpretavimo klausimas?

O gal egzistuoja kažkas panašaus į istorinį šalies tęstinumą net ir ten, kur valstybinė santvarka, tautos valdžia yra laikinai neveiksni ar net visiškai užgniaužta? Ar šalis, kuri nori būti suprantama kaip tokia, gali rinktis savo istoriją? Ar ji turi prisiimti atsakomybę už visumą – praeitį, dabartį ir ateitį?

Nebandau pasakyti, kad istorinei atsakomybei reikia vieningo, „oficialaus“ naratyvo – kaip sovietinės istorinės doktrinos, nuo kurios Jūs išsivadavote vos prieš trisdešimt metų. Tačiau istorinei atsakomybei reikia sąžiningumo ir rūpestingumo – ilgo, ieškančio žvilgsnio į veidrodį.

Įvardyčiau dvi svarbias priežastis, kodėl Lietuvai reikia pereiti šį skausmingą procesą. Pirma, būtina užtikrinti, kad nieko panašaus daugiau nepasikartotų. Netolerancija, siauras nacionalizmas, peraugantis į žiaurumą ir dar blogiau – tai visada įmanoma žmonijoje. Turime budriai stebėti bet kokius ankstyvuosius to požymius. Štai kodėl mane nudžiugino tai, kaip greitai mano Vyriausybė sureagavo į neseniai įvykusį gėdingą incidentą tarp čia, Lietuvoje, dislokuotų vokiečių karių. Visas būrys buvo nedelsiant atšauktas, o tie, kurie bus pripažinti kaltais dėl antisemitinio elgesio, seksualinio priekabiavimo ar kitų nusikaltimų, bus nubausti. Jiems nebus leista kenkti dabartinės Vokietijos kariuomenės reputacijai. Mūsų uniformos garbę po 1939–1945 m. buvo taip sunku atkurti.

Antra, istorinis sąžiningumas yra atsparios modernios valstybės kūrimo dalis, netgi patriotinė pareiga. Šalis, kuri nežiūri savo istorinei atsakomybei tiesiai į akis, yra lengvai pažeidžiama dezinformacijos. Šiame regione nė viena šalis negali sau leisti būti silpna šiuo aspektu. Stipri Lietuva yra ta, kuri pademonstravo drąsą ir sąžiningumą pažvelgti į visą savo istoriją.

Vokietijos partnerystę su modernia Lietuva šiandien iliustruoja tai, kas man iki šiol atrodo beveik neįtikėtina: Vokietijos kariai čia, Lietuvoje, dirba išvien su Lietuvos ir mūsų NATO partnerių kariais ir yra laukiami. Taip pat tikiuosi, kad galėsime padėti Lietuvai būti stipriai ir kitoje plotmėje: akistatoje su savo istorija, lygiai taip pat, kaip mes remiame jus užtikrinant saugią ateitį.

Šis komentaras parengtas remiantis kalba, skaityta prof. Irenos Veisaitės atminimui dedikuojamoje konferencijoje „Skaldanti praeitis: SSRS – Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje“. Konferencija vyko birželio 4-5 dienomis Vilniaus miesto Rotušėje.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.