Pozicija

2021.06.09 12:25

Vytautas Landsbergis. Smurto epocha

Vytautas Landsbergis, Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas2021.06.09 12:25

XX amžius Europoje – tai smurto ir nežmoniškumo epocha, kurioje žmonės buvo selekcionuojami nelyginant gyvūnijos atmaina, naikinant nusmerktuosius, ideologiškai degraduojamus į mažaverčius ar galimai priešiškus „naujajai tvarkai“.

Ši tvarka brendo ir atėjo jau iš XIX amžiaus, kad ir prisimenant „Komunistų internacionalą“.

„Pasaulį seną išardysim

iš pačių pamatų ir tuo

pasaulį naują pastatysim!“

Kai Lietuvą 1940 m. okupavo ir prarijo Sovietų Sąjunga, maži vaikai vienintelėse valdiškose mokyklose (kitokias uždraudė) turėjo dainuoti tą himną „Pasaulį išardysim“. Jų tarpe buvo jūsų kalbėtojas.

Ardyti totaliai, „iš pamatų“, reiškė pamatinį krikščioniškosios civilizacijos kaip gerojo siekio atsižadėjimą ir naikinimą, skelbiant naujas prievartos religijas. Žinomiausios jų buvo raudona ir ruda.

Rytų ir Vidurio Europoje tokia dvasia prasiveržė Rusijos ir Vokietijos imperijose, šlovinančiose smurtą vardan „pažangos“. Jų ideologijose, ar tai būtų komsocializmas, ar nacionalsocializmas, matome neatsitiktinai daug konceptualaus bendrumo ir identiškų praktikų. Svarbiausia, kad meilės religija turėjo būti išnaikinta. Su ja ir žmoniškumas.

Masiniai nuosprendžiai pagal klasinę arba rasinę gyventojų skirtį – net negyventi! – nužymi milijonų likimus „kruvinosiose žemėse“ (Timothy Snyderio geografija). Programa žemynui su perspektyva į globalią plėtrą.

Komunistai Rusijoje atvirai skelbė, jog mažesnių tautų, lyg ir apskritai tautų, neliks, tik viena „sovietų tauta“. (Pagal sovietų giesmyną būtų „Jedinyj mogučij sovetskij narod“) Dar himnas. „Prasiskyrė net debesys gilūs /...,/ kai visu savo ūgiu pakilus/ atsistojo Tarybų Tauta“.

Nacionalsocialistai Vokietijoje projektavo, jog jų valdoma Europa bus pirmiausiai „išvalyta“ nuo žydų, ir tą selekciją verta jau pradėti. Jei sovietija atsisakys priimti keletą milijonų Europos žydų, nes „mums ir savų gana“ (citata iš diplomatinio staliniečių susirašinėjimo), teprisiima techninę užduotį kolegos vokiečiai. Abiejų fašizmų tarpusavio paktas, kurį teisingiausia vadinti „Maskvos paktu“, nes tai ten jį pasirašė Stalino ir Hitlerio „reichai“, iš anksto dalijosi lyg negyvenamas beasmenes tarpines žemes, kuriose mat „įvyksią“ politinių-teritorinių pokyčių. Tokia buvo laikinų sąjungininkų komunacių (anot britų spaudos) aukštoji veidmainystė, matant jau rytoj užkariausimas žemes ir tautas kaip erdvę ir trąšą. Aišku, nebepuoselėjant nė šešėlio žmoniškumo. Taip žengė pirmyn tariamai „naujasis“, tobulesnis, dehumanizuotas pasaulis.

– Išardysim! Naują pastatysim! – tokia kruvina utopija leido pateisinti bet ką. Anot F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ veikėjo, proletaro Smerdiakovo, „jei Dievo nėra – viskas leistina“.
Karas vijo karą. Apie tai dabar kalbame.

Antrame naujojo arba tęstinio pasaulinio karo etape abi totalitarizmo imperijos susigrūmė tarpusavy. Tautos buvo traiškomos tarp girnų. Žmoniškumas – paniekintas arba atvirkščiai – žmoniškumo nešėjai, artimo gelbėtojai, buvo didysis pasipriešinimas.

Žmonija per juos atsiskleidė, kad ji dar verta gyventi Dievo skirtoje planetoje, nesutikdama virsti darvinistine žmogėdrų gauja. Net vardan kovos prieš kitą žmogėdrų gaują.

Kur čia matomas Lietuvos likimas?

Ar pasirinkti vieną iš dviejų nežmoniškumo stovyklų, – ar priešintis abiem, tikintis išlikti su maža orumo, sąžinės ir žmoniškumo vėliavėle?

Naivuoliai. Mėsmalė, pasivadinusi Istorija, sėmė savo maistą plačiai. O kai kurie buvo linkę priešintis.

Antai sukilimas. Prieš ką? Ir kodėl? Reikia aiškaus matymo.

Jei sakoma, kad prieš bėgantį priešą, tai kažkas negroja.

Jeigu prieš bėgantį draugą – visiška migla. Total mist.

Irena Veisaitė, kurią šiandien pagerbiame, matė tuos virsmus iš arti ir turėtų mums ką pasakyti. Juolab, kad didysis žmonijos egzaminas nebaigtas ir gal tik artėja į branduolinę Armagedono kulminaciją.

J. Stalino proanūkiai ramiai svarsto apie tokią „riboto armagedono“ galimybę. Gal suspėsim, kol dar patvins vandenynai ir pasileis permafrostas – amžinasis įšalas. O, reiktų suspėti! Net 50 milijonų aukų, sakė pirmininkas Mao, – „mums tai pakeliama“.

„Bobos prigimdys“, juolab ramiai svarstė sovietų karvedys J. Žukovas apie didžiulius rusų kareivių nuostolius veržiantis link Vokietijos. Svarbu pirmiems užimti Berlyną!

Ar šiandien kas nors keičiasi?

Skamba fanatikų balsai apie naujas pasaulines istorines „misijas“, apie kerštus ir sąskaitas, kuriuose pergalingai, „kad nebesikartotų“, užgims dar sykį tariamai „naujas“, nors beviltiškai senas pasaulis.

Jis dar galėtų išlikti pagal senąjį atjautos ir meilės receptą arba Įstatymą, bet nepanašu, jog į tai būtų linkęs.

„Uz mana vienų krauja lasų – tava tris gorcus!“ (Tai senas folklorinis dzūkų priežodis apie kai kuriuos charakterius.)

„Akis už akį, o kas tą pamiršo – tam lauk ir antrąją akį!“ (Čia iš sovietmečio, Sibiro katorgininkų posakis.)

„Mes eisim į dangų, o jūs – į pragarą!“, – šiomis dienomis taip sutampa džihadistų balsai Bokoharamijoje ir Eurazijoje (citata iš Kremliaus).

Šie įstatymai suprantamesni.

Turėtų susirinkti visų konfesijų aukštieji kunigai, valdymo ideologai ir branduolinių bei virusologinių karų pramonininkai. Dar tesusirenka nors prieš pat paskutinį skambutį: o gal geriau sutarus apsikabinti, negu išsismaugti? Gal patartų ką Sibiro šamanas?

Klausimai vis paprastesni, tik išgirskim.

Vaiko klausimas suaugusiems: ką mums paliekat?

Žemės klausimas plepėtojų žmonijai: „Išvalgytas kiaušini, kur tavo turinys?“

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.