Pozicija

2021.04.08 15:45

Robertas Šarknickas. Nužudyti kūną galima, anoks čia darbas, bet dvasią – sunkiai

Robertas Šarknickas, Seimo LVŽS frakcijos narys, Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas2021.04.08 15:45

Liko nedaug, labai nedaug iki to gražaus gegužės mėnesio, kai žydės obelys legendinėje per daugiau nei trisdešimt metų išpuoselėtoje Antano ir Jono Juškų etninės kultūros sodyboje, kai iš sodybos reikės išsikraustyti gerbiamiems kultūros paveldo puoselėtojams, muziejininkams Arūnui ir Vidai Sniečkams, kurie savo iniciatyva ir rankomis ne vieną dešimtmetį atstatinėjo sodybą bei rinko eksponatus. 

Tam, kad sodyba taptų žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, reikėjo kompetentingų ir atsidavusių žmonių. Tada Lietuvai, Vilkijos kraštui labai pasisekė, kai per vos negriūnančios sodybos slenkstį peržengė žingeidus ir Lietuvos vertybių puoselėtojas, paveldosaugininkas Arūnas Sniečkus. Kažkada jis buvo jėga išmestas iš karo muziejaus, kai savo vaikiškomis rankomis palietė eksponatą – kalaviją. Jau tada, anot Arūno, paauglio mintyse kirbėjo mintis, kad jei taps kažkada muziejininku, visiems vaikams ir lankytojams leis liesti eksponatus ir pajusti istoriją. Taip ir atsirado gyvasis muziejus – Antano ir Jono Juškų etninės kultūros sodyba.

Išskirtinė bei istorinė Lietuvoje Juškų sodyba yra ne tik prižiūrima, bet kartu joje vyksta ir edukacinės programos, ne tik vietinės ar respublikinės, bet ir tarptautinės reikšmės. Sodyba yra unikali tuo, kad ji yra gyva dieną ir naktį. Kitą tokią etnografinę sodybą Lietuvoje sunkiai ir berastumėme.

Užsienyje tokių gyvųjų muziejų yra ne vienas, kadangi tai yra valstybės tradicijų ir istorijos tęstinumas, galimybė prisiliesti prie praeities ir valstybės ištakų, kas dabar labiausiai ir traukia jaunimą bei turistus.

Deja, prieš kelis metus buvo bandyta visa tai sumenkinti ar net blogiau – iškraustyti visą širdį sodybai atidavusius muziejininkus. Kauno rajono savivaldybė yra kategoriška – reikia iškraustyti ir taškas, nesvarbu, kas buvo praeityje ir kas yra dabartyje.

Taip, tai sunku logiškai suvokti, kad gyvos ir prikeltos sodybos savivaldybei nebereikia, kad nebelieka padėkos leisti susenti – su dabartimi, su patirtimi, su gyva istorija, su dabartimi. Kokią reikia turėti širdį, kad to nemylėtum, kokią reikia turėti širdį, kad taip elgtumeis su šiuo išskirtiniu muziejumi. Kodėl jo negalima paversti unikaliu reiškiniu ir turėti atmintį ateičiai, kodėl negalima džiaugtis, kad yra tokie žmonės kaip Sniečkai, kurie ateityje tik dar labiau praturtins legendinės sodybos istoriją.

Kodėl esu šios Antano ir Jono Juškų sodybos gerbėjas, kodėl mane motyvuoja apie tai kalbėti vėl? Todėl, kad ši sodyba yra unikali ne tik dėl pačios savo tikros istorijos, bet todėl, kad ji yra gyvasis muziejus, kur istoriją gali patirti realiu laiku, kuriame atkuriamos to laikmečio sąlygos, todėl, kad joje apsilankęs gali pajusti, kas yra Lietuva.

Šioje sodyboje tuomet dar lankėsi ir valstybės pamatus kūrė tokios asmenybės: Vydūnas, A. Žmuidzinavičius, J. Basanavičius, M. Valančius, M. Putinas, S. Nėris, K. Jaunius, T. Vaižgantas, vėliau – garsus saksofonininkas P. Vyšniauskas, kuris unikaliame sodybos kamine darė įrašus. Galima vardinti daug, net iki dabartinių asmenybių. Tai yra priežastis, kodėl Antano ir Jono Juškų sodyba turi gyvuoti tokia, kokia ji yra dabar – gyva, kartu su savo muziejininkais Arūnu ir Vida, kurie gyvenimą atidavė kultūrai, istorijos dvasiai gyvendami šioje išpuoselėtoje Lietuvai sodyboje.

Pražilo mūsų Arūnas, bet greičiau ne nuo amžiaus, o, tikėtina, nuo didelio streso ir nepagarbos iš vietinės valdžios. Paskutiniais metais teko sodybos puoselėtojams patirti įvairių užuominų iš politikų, o dabar jau ir iškeldinimo. Kalbantis su šiomis garbingomis asmenybėmis, dažnai girdžiu kaip dreba pražilusio Arūno balsas. Labai sujaudino, kai buvome susitikę prieš keletą metų gyvai, prisėdęs prie švento stalo nesusivaldęs pravirko, kad yra išprašomas iš šių namų.

Ar taip turi būti dėkojama, klausiu vietinės Kauno rajono valdžios? Užsitarnavę didelės meilės iš Lietuvos žmonių, žmonės turi ieškotis kito būsto, kurie visą širdį ir pinigus skyrė sodybai. Už kokius pinigus eiti ir kur eiti, į gatvę. Nėra baisiau, kai šitaip yra pasielgiama su garbingais žmonėmis, kurie yra įvertinti daugybe padėkų, padovanojimų bei ne vieno sukurto dokumentinio filmo apie Arūną ir Vidą Sniečkus.
Nužudyti kūną galima, anoks čia darbas, bet dvasią – sunkiai. Visgi, pasirodo, kad irgi įmanoma, taikant psichologinius ėjimus, primetant, pritaikant, apeinant žmogiškuosius faktorius.

Ši sodyba yra unikali, kad iki dabar sodyboje gyvenantys ir gyvojo muziejaus statusą palaikantys auksinių rankų puoselėtojai savo unikalumu, patirtimi pritraukia žmones ir garsina šio muziejaus vardą, primindami ir parodydami, kokie mes buvome ir kokie mes esame dabar.

Savo ir Lietuvos meno kultūros žmonių vardu Kauno rajono savivaldybės administracijos prašau šios Antano ir Jono Juškų etninės kultūros sodybos puoselėtojams Arūnui ir Vidai Sniečkams leisti neribotam laikui gyventi sodyboje–muziejuje ir vykdyti darbo veiklą, kaip buvo iki šiol – palaikyti ir kurti gyvojo muziejaus statusą. Be jų, šis muziejus nebeturės savo išskirtinumo, nes praras visas savo pagrindines vertybes.

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros sodybos puoselėtojai – muziejininkai Arūnas ir Vida Sniečkai – savo atsidavimu dirba ir gyvena iki šiol. Ši pora visą tą laiką gyveno be įmantrių patogumų, per gyvenimą neuždirbo jokio turto, kadangi visą gyvenimą ir paskyrė sodybos puoselėjimui, istorijai, Lietuvai, mums.

Todėl visiškai nesuprantama, kodėl po trisdešimt sodybai pašvęstų metų muziejininkai turi būti iškeldinti į socialinį būstą. Įstatymas trisdešimt metų netrukdė vykdyti veiklą, tačiau dabar trukdo vietos valdžia, kuriai žūtbūt prireikė muziejaus. Prašome žmogiško ir istorinio supratingumo, leidžiant Arūnui ir Vidai Sniečkams toliau tęsti gyvosios istorijos veiklą, kuri su lietuviškomis tradicijomis vyksta ne tik dieną, bet ir iki sutemų. Svarbiausia, kad tokių sodybų Lietuvoje nėra – tai yra išskirtinis atvejis, kokio Lietuvoje nebeturime ir nebeturėsime.

Tuo tarpu Lietuvai laikas tobulinti Muziejų įstatymą, kad būsimoms legendoms, kurių tikrai bus suskaičiuojama tik ant kelių pirštų, nenutiktų kaip Sniečkams. Užsienyje yra gerbiamos ir saugomos, net globojamos asmenybės, o pas mus tokiais atvejais reikia net įstatymo.

O kodėl reikia? Nes kartais, jei ne dažnai, trūksta bendro žmogiškumo, įvertinimo ir supratimo. Taip, įstatymai visiems turi būti vienodi, bet manau ir tikiu, kad ne šiuo atveju, nes tai retas ir vienintelis toks atvejis Lietuvoje, kai turime gyvą sodybą su talentingomis asmenybėmis. Kartais būna gyvenime ir kitaip, kartais tautos dvasia yra aukščiau nei įstatymas.

Atkreipiu dėmesį, kad sodyba yra viena iš gražiausių vietų Lietuvoje, Vilkijos krašte. Kad įsitikintumėte, kurie nebuvote, būtinai nuvažiuokite. Vietos bendruomenėje sklando visokie gandai, kad vieta kažkam labai rūpi. O ir turėtų rūpėti, nes tokių vietų Lietuvoje nėra labai daug.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.