Pozicija

2021.03.20 09:00

Ieva Budraitė. Neleiskime išaušti tyliajam pavasariui

Ieva Budraitė2021.03.20 09:00

Sulaukėme 29–osios Žemės dienos, o tai reiškia, kad prabėgo dar vieni metai, per kuriuos galėjome žengti ambicingus žingsnius klimato krizei stabdyti. Deja, sprendimų vis dar per mažai, o klimatas nelaukia.

Prieš pusšimtį metų industrializacija paremtoje JAV visuomenėje mokslininkės knyga sugebėjo padėti pamatus aplinkosauginiam sukilimui, o ekologinės nelaimės privertė Vyriausybę paversti gamtos apsaugą politinio lygmens iššūkiu. Ar galime šiomis istorijomis kaip įkvėpimo šaltiniu pasinaudoti ir šiandien?

Kovo 20–oji visiems gerai žinoma, kaip pavasario lygiadienis, kai dienos ir nakties trukmė susivienodina visuose Žemės rutulio kampeliuose.

Prieš beveik tris dešimtmečius ši diena Lietuvoje buvo pradėta minėti ir kaip Žemės diena, kuria siekiama atkreipti dėmesį į planetai egzistencinę grėsmę keliančias problemas. Tiesa, pasaulyje aplinkosaugos klausimai pradėjo kelti nerimą bent keliais dešimtmečiais anksčiau, o pirmoji Žemės diena buvo paskelbta dar 1970 m.

Tylusis pavasaris

Vienas pirmųjų veiksnių, katalizavusių aplinkosauginių judėjimų pradžią, buvo prieš beveik šešiasdešimt metų amerikiečių biologės Rachel Carson išleista knyga „Tylusis pavasaris“. Šiame darbe mokslininkė pateikė įrodymus apie tuo metu JAV labai plačiai naudotą pesticidą (dichloro–difenil–trichloroetaną, arba DDT) ir jo neigiamą poveikį gyvajai gamtai, ypač paukščiams. Ji argumentavo, kad neatsakingas ir intensyvus šio agresyvaus, kancerogeninių savybių turinčio insekticido naudojimas prives prie pavasarių, kai nebeliks gyvosios gamtos ir stos tyla.

Kadangi iki tol DDT nauda buvo nekvestionuojama, knyga sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą. Nepaisant chemijos pramonės lobistų prieštaravimų ir teiginių, kad R. Carslon mėgina sužlugdyti visą JAV žemės ūkį, 1972 m. Amerikoje DDT naudojimas buvo uždraustas. Vėliau Stokholmo konvencija uždraudė šio chemikalo naudojimą žemės ūkyje ir pasauliniu mastu.

„Tylusis pavasaris“ konstatavo nepatogią tiesą, kad gyvūnijos ir augalijos nuskurdinimas nėra natūralus gamtos reiškinys ar atsitiktinumas, o nenumatytas žmogaus veiklos padarinys.

Ši mintis labai stipriai katalizavo visuomenę ir davė pradžią moderniam aplinkosaugos sąjūdžiui. Imta labiau domėtis pramonės, kurios augimas itin džiugino Antrojo pasaulinio karo pasekmes vis dar jaučiančias valstybes, poveikiu gamtai bei žmonių sveikatai ir pradėta reikalauti vyriausybių ir verslo įmonių atsakomybės.

Ekologinės nelaimės budino visuomenę

Visuomenės nerimą ir susirūpinimą aplinkos apsauga pradėjo sėti ir ekologinės nelaimės. Pavyzdžiui, 1969–ųjų incidentas, kai Ramiajame vandenyne iš naftos terminalo išsiliejo 3 milijonai galonų naftos, suformavusios 56 km ilgio šleifą Kalifornijos pakrantėje, kuris pražudė tūkstančius paukščių, žuvų ir jūros žinduolių.

Ne mažiau reikšmingas įvykis buvo ir Cuyahoga upės gaisras, kai dėl stipraus cheminio užterštumo upė tiesiog užsiliepsnojo (pravažiuojant traukiniui įsiplieskė žiežirba, kuri ir įžiebė ugnį upėje plūduriuojančiose naftos dėmėse). Nors Ohajo istorijos centras nurodo, kad 1969 m. užfiksuotas upės gaisras toli gražu nebuvo pirmasis, ypatingo atgarsio ši istorija sulaukė, kai incidento nuotrauką išspausdino žurnalas „Time“.

Reikšmingos įtakos visuomenės sąmoningumui turėjo ir astronautų pradėtos daryti Žemės nuotraukos, paskatinusios supratimą, kad planetos ištekliai yra riboti. Visi šie veiksniai JAV prisidėjo prie sprendimo įkurti Jungtinių Valstijų Aplinkos apsaugos agentūrą.

Tais pačiais metais, kai buvo įkurta ši agentūra, įvyko ir pirmoji aplinkosaugos konferencija. O 20 milijonų žmonių išėję į gatves sugebėjo įtikinti vyriausybes atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas ir imtis veiksmų, sprendžiant jas įstatymų lygiu.

Kūrėsi pirmieji politiniai judėjimai

Ekologiniams iššūkiams pasiekus politinį lygį gimė žaliosios ideologijos poreikis. 1972 m. Australijoje buvo įkurta pirmoji žaliųjų partija pasaulyje. Netrukus tokios politinės jėgos ėmė burtis ir Europoje.

Viena žinomiausių žaliųjų partijų Europoje yra Vokietijos žaliųjų partija. Pirmą kartą ji pateko į Vokietijos Parlamentą dar 1983 m. Jie pirmieji suformavo ir pagrindinius žaliosios ideologijos principus (ekologinė išmintis, socialinis teisingumas, dalyvaujamoji demokratija bei politika be smurto), kuriais iki šiol vadovaujasi daugybė žaliųjų politinių organizacijų visame pasaulyje.

Svarbus Vokietijos žaliųjų tikslas nuo pat įsikūrimo buvo kova prieš nesaugią branduolinę energetiką. Patekusi į parlamentą ši partija ėmėsi veiksmų, kad būtų uždarytos visos atominės jėgainės. 2000 metais Vokietijos valdančioji koalicija, kuriai priklausė žalieji, paskelbė ketinimus atsisakyti branduolinės energetikos, o po kurio laiko buvo sudarytas ir oficialus susitarimas su energetikos bendrovėmis laipsniškai uždaryti 19 šalies atominių elektrinių. Šiuo metu jų uždaryta 17–olika, o 2022 metais turėtų nebeveikti nė viena.

Žaliosios politinės ideologijos vystymuisi Lietuvoje atominė energetika taip pat turėjo daug įtakos. 2011 m. įkurta Lietuvos žaliųjų partija kartu su kitomis politinėmis jėgomis, ekologiniais judėjimais ir visuomeninėmis organizacijomis rinko parašus ir siekė, kad būtų surengtas patariamasis referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine.

2012 m. referendumas įvyko, visuomenė atominės elektrinės statyboms išreiškė nepritarimą. Tai iki šiol laikoma viena reikšmingiausių žaliųjų pergalių Lietuvos istorijoje.

Ambicijų stinga, o klimatas nelaukia

Nuo „Tyliojo pavasario“ išspausdinimo prabėgo daugiau nei pusšimtis metų, apie klimato kaitą ir su ja susijusius reiškinius žinome daugiau nei kada iki šiol, kone reguliariai įvyksta ekologinės katastrofos, bet ambicijų šiuos iššūkius sprendžiant vis dar striuka.

Po „Ekologistikos“ gaisro, „Grigeo“ nuotekų skandalo, Astravo AE paleidimo, kirtimų Labanoro ir kitose giriose, atrodė, kad ne tik visuomenė, bet ir sprendimų priėmėjai pabus ir Lietuvos politinėje darbotvarkėje aplinkosauga pagaliau užims prioritetinę vietą.

Tačiau, ar taip įvyks – tebelieka neaišku. Dabartinės Vyriausybės veiklos programa nuteikia pozityviai, tik ar užteks politinės valios išsikeltiems (ar tiksliau tariant, labiau ES Žaliojo kurso padiktuotiems) sprendimams įgyvendinti? O gal išdrįsime žengti sparčiau nei numato Briuselio tvarkaraštis?

Minėdami Žemės dieną politikai paprastai tik atiduoda pagarbą keliamai Žemės vėliavai, pasako vieną kitą kalbą apie aplinkos apsaugos svarbą, kartais netgi pakviečia į miško sodinimo, inkilų kėlimo ar atliekų rinkimo talkas. Nors tokios iniciatyvos svarbios, žinant, kokia kritinė planetos ekologinė būklė, jų tikrai neužtenka.

COVID–19 krizė parodė, kad prireikus vyriausybės gali veikti greitai ir ryžtingai. Klimato krizė yra ne ką mažesnis iššūkis, tik gal neatrodo toks artimas ir akivaizdus. Vis dėlto sprendimų reikia čia ir dabar, nes skiepų nuo klimato krizės nebus. Kaip ir nebus kitos planetos, tad turime saugoti šią.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt