Pozicija

2021.03.06 10:00

Domas Griškevičius. Kodėl (ne)reikia tiesioginių merų rinkimų?

Domas Griškevičius, Mišrios Seimo narių grupės narys2021.03.06 10:00

Valdančioji konservatorių frakcija inicijuoja visų rinkimų sistemų peržiūrą. Teigiama, kad reikia peržiūrėti Seimo ir Savivaldos rinkimų įstatymą. Nors pirminiame pranešime apie konkrečius pasiūlymus nėra kalbama daug, akivaizdu, kad palaikoma idėja keisti dabartinę LR Seimo mišrią rinkimų sistemą į proporcinę (pagal partijų sąrašus.) Keliamas tiesioginių merų rinkimų teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai klausimas. 

2019 metais 46 Seimo nariai kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo kai kurie straipsniai neperžengia savivaldos atstovaujamosios institucijos kompetencijos ribų, neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsniui. Apeliuojama, kad minimame Konstitucijos straipsnyje savivaldos teisė laiduojama ir įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas, o merai jame apskritai neminimi.

Kreipimosi iniciatoriai (daugiausia tuometinės Seimo opozicijos atstovai) abejoja, ar nepakeitus Konstitucijos, gali savivaldos sistemoje atsirasti dar viena pakankamai savarankiška institucija (tiesiogiai renkamas meras), kurio sudaryme (išrinkime) savivaldybės taryba nedalyvauja. Konstitucinis Teismas šį klausimą nagrinės dar šiais metais.

Primenu, kad tiesioginiai merų rinkimai įteisinti 2014 metais birželio 26 d., pakeitus eilę Vietos savivaldos įstatymo straipsnių. Viena iš pagrindinių priežasčių, priimant šią naujovę, buvo tikslas atliepti piliečių lūkesčius dėl noro ir siekio miestų ir rajonų merus rinkti tiesiogiai. Taip pat buvo tikimasi, kad tokiu būdu bus padidintas rinkėjų aktyvumas savivaldos rinkimuose, kurie paprastai pritraukdavo mažą rinkėjų aktyvumą.

VRK (Vyriausioji rinkimų komisija) duomenimis, Lietuvoje 2007 metais savivaldos rinkimuose sudalyvavo viso labo 41.3 proc. rinkėjų nuo visų balso teisę turinčių. Įvedus tiesioginius mero rinkimus, 2015 m. rinkėjų aktyvumas šoktelėjo iki 47.17 proc. 2019 m. jis dar paaugo ir pasiekė 47.80 proc.

Pavyzdžiui, Šiauliuose aktyvumas 2007 m. tesudarė viso labo 34.56 proc. rinkėjų aktyvumo, o jau 2019 m. siekė 43.68 proc. Klaipėdos mieste, kuriame rinkėjų aktyvumas eilę savivaldos rinkimų buvo mažiausias, 2007 m. rinkimai prie balsadėžių sukvietė tik 30.56 proc. rinkėjų, o 2019 m. jau 38.88 proc.

Panašu, kad tiesioginių merų rinkimų šalininkams pavyko įgyvendinti vieną iš pagrindinių užduočių – padidinti savivaldos rinkimų aktyvumą.

Kitas svarbus tiesioginių merų rinkimų aspektas – stabilumas. Akivaizdu (nors buvo kelios išimtys ir Šiaulių mieste praėjusią kadenciją), kad savivaldybėse ženkliai sumažėjo įvairių perversmų ir turbulencijų. Vilniaus miesto savivaldybės 2007–2011 m. kadencijos metu sostinei spėjo vadovauti 3 merai (J. Imbrasas, V. Navickas, R. Alekna). Tame pačiame Vilniuje kadencija anksčiau per Lietuvą nuvilnijo Tarybos nario V. Drėmos „dingimo“ istorija renkant merą A. Zuoką.

Savo politinės karjeros pradžioje teko dirbti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sekretoriumi ir iš arti matyti, kaip Taryboje renkamas meras gali patirti nuolatinį spaudimą iš partijos ar koalicijos partnerių ir balsuoti „teisingai“. Kitu atveju jau kitame Tarybos posėdyje būtų girdimi pasiūlymai merą atleisti.

Dauguma rinkimų rezultatų atskleidžia, jog paprastai laimėjęs mero rinkimus partijos ar komiteto lyderis surenka didžiausią palaikymą ir Tarybos rinkimuose, tad situacijos, kai meras nėra Tarybos daugumoje, yra labai retos ir labiau primena išimtį nei taisyklę. O net ir tais atvejais, kada būta įtampų, savivalda dirbo pakankamai sklandžiai, nes tiesiogiai rinkto mero institutas tampa politinio stabilumo garantu.

Tiesioginius mero rinkimus kritikuojantys asmenys atkerta, kad meru gali būti išrinktas nekompetentingas žmogus ir kad Taryba, kuri renka merą iš Tarybos narių, yra savotiškas filtras. Bet ar iš tiesų? Primenu, kad liūdnai pagarsėjęs Kauno miesto meras V. Šustauskas nebuvo tiesiogiai rinktas meras, jį išrinko Kauno miesto Taryba.

Kitas Seimo narių priekaištas, kad merai gali tapti „karaliukais“, bet juk rinkimų istorija rodo, kad merų kaita vyksta net ir esant tiesioginiams merų rinkimams. Kita vertus, pamirštama, jog kai kuriems merams taikomas „karaliukų“ (ilgai užimantiems šias pareigas) titulas juk dažnai buvo iškovotas dar iki tiesioginių merų rinkimų.

Tad gal savotiškas sprendimas galėtų būti kadencijų ribojimas, klausia kai kurie Seimo nariai? Galbūt, bet tokiu atveju siūlau pradėti nuo savęs ir kad kadencijų apribojimas prasidėtų nuo Seimo narių.

Kol, vaizdžiai kalbant, laukiame Konstitucinės dvasios apsireiškimo ir atsakymo ar tiesioginiai merų rinkimai neprieštarauja Konstitucijai, primenu, kad vykdant įvairias apklausas šiuos mišrius rinkimus palaiko daugiau kaip 75 proc. Lietuvos piliečių.

Pastarosiomis dienomis vykdžiau gyventojų apklausą Polltix platformoje ir klausiau dėl Seimo rinkimų sistemos. Kurią rinkimų sistemą jie palaikytų – dabartinę mišrią (pusė Seimo renkamas pagal partijų sąrašus, kiti per vienmandates), proporcinę (visi būtų renkami tik pagal partijų sąrašus) ar vienmandačių (visi būtų renkami tik vienmandatėse apygardose)?

Tendencijos labai aiškios. Net 62 proc. apklausoje sudalyvavusių asmenų rinktųsi vienmandačių rinkimus, 19 proc. liktų prie mišrios rinkimų sistemos ir tik 10 proc. pasisako už proporcinę (pagal partijų sąrašus) rinkimų sistemą. Likę neturėjo nuomonės.

Jei atvirai, rezultatai nenustebino. Pasitikėjimas partijomis nesiekia 6 proc., tad ar gali būti kitaip? Lietuvoje žmonės nori rinkti ne sąrašus, o konkrečius žmones, nes tokiu būdu gali labiau reikalauti iš politikų asmeninės atsakomybės. Tikiu, kad tiesioginiai merų rinkimai privalo išlikti.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.