Pozicija

2021.03.05 14:14

Kubilius, Bruton ir Dzurinda. Klausimai Vokietijai apie ES strategiją Rusijos atžvilgiu

John Bruton, Mikuláš Dzurinda, Andrius Kubilius2021.03.05 14:14

Pastarųjų metų Rusijos politikoje stebima keletas nerimą keliančių tendencijų – rašo „EUobserver“. Jos užsienio politiką geriausiai atspindi Krymo aneksija ir hibridinis karas prieš Ukrainą. 

Dar vienas jai būdingas bruožas – nesiliaujančios Rusijos provokacijos Baltijos jūroje, kibernetinės atakos ir bandymai paveikti rinkimus bei referendumus Vakaruose. Neatsiejamas Rusijos užsienio politikos požymis yra ir jos pastangos susilpninti transatlantinės bendruomenės sanglaudą ir suardyti ES vidinę vienybę.

Rusijos vidaus politikoje jau kurį laiką dominuoja politinio pliuralizmo „prevencija“, bet kokių opozicijos veiklos užuomazgų slopinimas, taip pat žmogaus teisių nepaisymas ir pagarbos joms stoka. Šį aspektą geriausiai įkūnija Aleksejus Navalnas ir jo judėjimas. Priespauda namuose ir agresija užsienyje yra dvi tos pačios Kremliaus monetos pusės.

Mums atrodo, kad Vakarai ir ypač ES vis labiau pralaimi kovą už sąžiningą ir tvarią pasaulio tvarką. ES autoritetas silpsta, ir Europos Sąjungos bei tarptautinė demokratinė bendruomenė vis labiau jaučia neigiamas to pasekmes.

Chrestomatinis šios nesėkmingai susiklosčiusios padėties pavyzdys buvo pastarasis Josepo Borrellio vizitas į Maskvą.

ES praranda autoritetą pirmiausia dėl negebėjimo sutarti dėl vieningos ir veiksmingos pozicijos Kremliaus atžvilgiu. Sankcijų už tarptautinės teisės ar žmogaus teisių pažeidimus nustatymo procesas paprastai užsitęsia, o pačios sankcijos nėra pakankamai veiksmingos.

Rusijai vis dar pavyksta nuslopinti ES ryžtą imtis veiksmų, kai kurioms jos narėms pasiūlant trumpalaikę ekonominę naudą.

ES politika ne tik nesusilpnino Rusijos autokratinio režimo, bet Kremliui net pavyko sustiprinti autoritarinį valdymą ir radikalų populizmą keliose ES šalyse.

Pats laikas pakeisti šias tendencijas.

J. Borrellio vizitas į Maskvą labai aiškiai parodė, kad standartinių politinių derybų, besiremiančių tarptautinės teisės ar žmogaus teisių principais, metodas nėra veiksmingas, siekiant reikšmingo posūkio.
Neveikia ir racionalūs argumentai. Vienintelis veiksmingas būdas, kaip Šaltojo karo laikais, galėtų būti rimtas Vakarų spaudimas Kremliui.

Šiuo metu turime unikalią galimybę tokį spaudimą taikyti.

Ją suteikia link pabaigos artėjantis projektas „Nord Stream 2“.

Mes suprantame, kad šį projektą nutraukti ar sustabdyti gali tik viena iš jame dalyvaujančių šalių. Tai reiškia Vokietija.

Tačiau mes taip pat suprantame, kad projekto sustabdymas ar nutraukimas reikštų didelius ekonominius nuostolius abiem pusėms. Kadangi tai yra dvišalis (Rusijos ir Vokietijos) projektas, turėsiantis svarbių daugiašalių padarinių, platesnė tarptautinė bendruomenė, ypač ES šalys, turėtų pasidalyti patirtų nuostolių kompensavimo Vokietijai naštą.

Helmutas Kohlis mėgdavo sakyti, kad tikėtina, jog Vokietija stipriausia Europos ekonomika tapo dėl to, kad jai daugiausiai naudos atnešė Europos integracija.

Dėl šios priežasties ji taip pat turėtų, kai to reikalauja situacija, sutikti su didžiausiomis nuolaidomis ir labiausiai pasiaukoti iš visų ES šalių.

Paryžiaus pasipriešinimas

Ilgą laiką Prancūzija taip pat prieštaravo dujotiekio tiesimui.

Pagal peržiūrėtą ES Rusijos strategiją, Prancūzija turėtų būti tinkama užimti lyderio poziciją ir vadovauti šalims, kompensuojant nuostolius, kuriuos patirs Vokietiją, nutraukus ar sustabdžius „Nord Stream 2“ tiesimą.

Siūlomos priemonės privalumai akivaizdūs: susilpninamas autoritarinis režimas Rusijoje, paskatinama Rusijos pilietinė visuomenė, sustiprinama pagarba ES ir – paskutinis, bet ne mažiaus svarbus dalykas – reikšmingai paskatinamos pastangos atgaivinti ES ir JAV santykius.

Amerikiečiai pagrįstai tikisi reikšmingesnio ir konkretesnio mūsų, europiečių, indėlio sprendžiant klausimus, kurie taip pat svarbūs ir JAV.

Neabejotina, kad Rusijos elgesys JAV atžvilgiu kaip tik yra vienas iš tokių klausimų. Tiesa, kad JAV sankcijų įvedimas „Nord Stream 2“ dalyvaujančioms įmonėms, sulaukęs abiejų partijų palaikymo Kongrese, gali priversti šias bendroves pasitraukti iš projekto.

Tačiau tai apsunkintų transatlantinių santykių su Joe Bideno administracija atnaujinimą, nes net ir dujotiekio oponentus Europoje glumina tiesioginių JAV sankcijų Europos įmonėms galimybė.

Geriau užkirsti tam kelią, Vokietijos Vyriausybei aiškiai atsisakant politinės paramos „Nord Stream 2“.
Dar vienas svarbus bendrų Europos veiksmų šiuo klausimu poveikis būtų vidinio Europos solidarumo ir vienybės stiprinimas.

Norint stabdyti ar nutraukti „Nord Stream 2“ tiesimą, ES užsienio reikalų ministrams nereikės leistis į ilgas diskusijas, siekiant vieningo balsavimo, neprireiks ir sudėtingų ratifikavimo procedūrų Europos Parlamente ar valstybių narių parlamentuose.

Šiam drąsiam žingsniui reikia vienintelio dalyko – politinės lyderystės.

Kas kitas, jei ne Vokietija turėtų prisiimti šią lyderystę? Ir jei ne dabar, kai vokiečiai savo rankose turi visas galimybes, tai kada?

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.