Pozicija

2021.03.06 08:00

Vilija Blinkevičiūtė. Moterims, kurios COVID–19 fronte

Vilija Blinkevičiūtė, Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmoji vicepirmininkė, socialdemokratė2021.03.06 08:00

Šis karas kitoks. Čia pirmose fronto linijose moterys. Joms tenka didžiausias krūvis ir našta. Bet būtent jos labiausiai kenčia nuo pandemijos sukeltų pasekmių – fizinio, psichologinio ir ekonominio smurto.  

Investuoti į moteris, o ne į betoną

Šiemet minėdamas Tarptautinę moters dieną Europos Parlamentas ragina valstybių vadovus atkreipti dėmesį į svarbų moterų vaidmenį COVID–19 krizės metu. Jos, rizikuodamos savo sveikata, dirba net ir visuotinio karantino sąlygomis. Slaugės, gydytojos, socialinės darbuotojos, vaistininkės, parduotuvių kasininkės. Vyrų čia gerokai mažiau.

Jos priverstos nedirbti arba keisti darbo pobūdį, nes apribota viešbučių, kultūros ir maitinimo įstaigų, parduotuvių, kirpyklų ir turizmo veikla, apribotas darbas švietimo, vaikų ugdymo įstaigose. Čia taip pat daugiausiai moterų frontas.

Ir visas šis moterų darbas net iki pandemijos – dažnai už minimalų ar vos didesnį atlyginimą. Deja, bet moterys sudarė ir sudaro didžiausią mažai apmokamų darbuotojų dalį. COVID–19 reiškia dar menkesnes moterų ekonomines galias.

Dar vasarį Europos Parlamentas, kreipdamasis į Europos Komisiją ir valstybes nares, pažymėjo, kad moterų skurdo didėjimas reiškia didesnį visos visuomenės skurdą, nes moterys paprastai yra atsakingos už pagrindinių prekių pirkimą, už namų ūkį.

Ką daryti, kaip palengvinti moterų dalią? Investuoti. Į socialines paslaugas. Tai reiškia investicijas į moteris, nes būtent joms dažniausiai tenka didžioji buities našta, vaikų, neįgaliųjų, sergančių artimųjų priežiūra.

Europos Parlamentas ragina Europos Komisiją ir valstybes nares skirti didesnes investicijas į socialinių paslaugų plėtrą, kurti priežiūros ekonomiką, stiprinti politiką, kuria siekiama suderinti darbą ir priežiūros pareigas.

Valstybės paragintos net ir pandemijos metu užtikrinti galimybę naudotis vaikų, neįgalių žmonių priežiūros paslaugomis, kurios ypač svarbios vienišiems tėvams, neįgalius vaikus auginantiems tėvams ir daugiavaikėms šeimoms.

Ar bus išgirstas neįgalius vaikus auginančių tėvų balsas?

Šie Europos Parlamento raginimai skirti ir Lietuvai.

Praėjusių metų gegužės 25 dieną tuometis socialinės apsaugos ir darbo ministras išleidžia įsakymą dėl laikino atokvėpio paslaugos teikimo vaikams su negalia, suaugusiems asmenims su negalia ir senyvo amžiaus asmenims.

Pažangu: namiškiai, prižiūrintys neįgalius vaikus, sergančius artimuosius, galės gauti paslaugą į namus. Ateis socialinė darbuotoja ir bent kelias valandas per savaitę ar mėnesį (ar panašiai) leis pailsėti, atsikvėpti.

Kai kurios savivaldybės dar pernai suskubo patvirtinti naujos paslaugos teikimo tvarką. Vis dėlto viskas gražu tik popieriuje. Prieš kelias savaites keli šimtai tėvų, auginančių neįgalius vaikus, kreipėsi į ministeriją, kad nesulaukia atokvėpio paslaugos, nors tokia ir priklauso.

Jei trumpai, atsakymas iš valdžios institucijų toks: savivaldybėse trūksta darbuotojų, norinčių ir galinčių teikti šią paslaugą, nėra aiški ir apmokėjimo sistema (?!), svarstysime, susitiksime, diskutuosime, gal po trejų metų sistema veiks.

Pagalbos reikia dabar, todėl neįgalius vaikus auginančios mamos siūlo išeitį: suteikite finansinę paramą, mes slauges, aukles susirasime pačios.

Atsakymas mamoms: tai problemos neišspręs, bet svarstysime, susitiksime, diskutuosime. Toks buvo sekmadieninis reportažas per nacionalinę televiziją.

O reikia juk tiek nedaug valstybės mastu – vos kelių milijonų. Investicijoms į betoną tai nepakenktų.

Kartu su pandemija – ir kylanti smurto banga

Dėl pandemijos, karantino kai kuriose ES šalyse smurto artimoje aplinkoje atvejų didėjo trečdaliu.

Ir pernai, ir šiemet Europos Parlamentas kreipėsi į valstybes nares sukurti saugias ir lanksčias įspėjimo apie smurtą artimoje aplinkoje sistemas, kad moterys galėtų tiesiogiai susisiekti su policija telefonu ar kitais slaptais būdais, taip pat numatyti izoliavimosi išimtis galimoms smurto aukoms. Ar visa tai sukurta? Ar veikia?

Per pandemiją smurto artimoje aplinkoje atvejų skaičius Lietuvoje padidėjo penktadaliu. Vien šių metų sausį mūsų šalyje užregistruoti 5000 pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje, pernai – beveik 60 tūkstančių.

Už šios statistikos – skausmas ir neviltis.

Štai kodėl aš esu už Stambulo konvenciją, kurios vienintelis tikslas yra stabdyti smurtą prieš moteris, padėti joms, kovoti prieš bet kokią diskriminaciją ir prievartą. Nei daugiau, nei mažiau.

Konvencija remiasi 4 pagrindiniais principais: smurto prevencija (ir tai, mano galva, labai svarbu), nukentėjusiųjų apsauga, bausmės smurtautojams neišvengiamumu ir valdžios bendradarbiavimu su visuomene.

Apie Stambulo konvenciją kitaip

Negaliu atsistebėti, kiek daug energijos, laiko ir lėšų skirta melui ir sąmokslo teorijoms pagrįsti. Jei nors menka dalelytė to būtų skirta gelbėti nuo smurto kenčiančias moteris, tūkstančiams moterų jau būtų pavykę pradėti kitokį gyvenimą – be smurto.

Ko verti lyg iš gausybės rago besipilantys niekuo nepagrįsti gąsdinimai dėl šeimos vertybių, kai šimtai moterų Lietuvoje kasdien daužomos it bokso kriaušės? Ar mušti, prievartauti tarp keturių sienų uždarytą moterį yra šeimos vertybė?

Dar girdžiu, kad ta Stambulo konvencija apskritai nereikalinga, nes ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje tiek daug įstatymų, įstaigų gina moteris. Deja. Realus gyvenimas kitoks.

Skaitau ir netikiu savo akimis: Stambulo konvencija abejotina, nes vyrų smurtas nėra galios demonstravimas, nes vyrai neva yra silpnoji lytis – nesiorientuojantys, nepatenkinti savo padėtimi, silpni, todėl ir agresyvūs.

Ir visa tai teigiama metu, kai moterims tenka neproporcingai didelė pandemijos našta? Nei verkti, nei juoktis. Nei ginčytis, nei patylėti.

Mušamai moteriai, ko gero, būtų sunku paaiškinti, kad tave kumščiais tvatija silpnoji lytis ir jam, tai silpnajai lyčiai, reikia skubios pagalbos. Suprask, moterie, ir atleisk. Jam juk depresija, jis juk nepatenkintas savo padėtimi, jis kenčia.

Policija, pasirodo, pirmiausia turėtų klausti smurtautojo, ar jam nereikia pagalbos. O kaip auka?

Stereotipas, vedantis atgal į tamsą

O auka juk, remiantis smurto rėmėjų logika, pati kalta. Pasirūpins savimi, išsilaižys žaizdas. Juk moterys neserga, nepavargsta, nebūna įsitempusios ir savo padėtimi visada patenkintos. Jos juk stiprioji lytis.

Suprantu, kad reikia naikinti smurto, agresijos priežastis, tuomet bus mažiau skaudžių pasekmių. Tai – ilgas procesas. Būtinas švietimas ir prevencija vien jau dėlto, kad auga jaunoji karta.

Taigi, Stambulo konvencijos priešininkai, pirmyn – eikit ir perauklėkit smurtautojus. Sustabdykit jų kumščius. Papasakokit jiems apie šeimos vertybes ir artimo meilę. Apie tikrąją silpnąją lytį ir Stambulo konvencijos žalą. Tikiu, kad jūsų darbas nebus beprasmis. Gal kai kam pavyks ir savo nosimi pajusti smurtautojo silpnumą. Nenusiminkit: jei muša, vadinasi, myli. Čia pagal seną šeiminio gyvenimo tradiciją.

Moterys, neleiskime, kad garsiai rėkiantys tamsuoliai ir smurtautojai vėl apverstų pasaulį aukštyn kojomis. Jų mažuma. Ir jiems, tikiu, nepavyks. Neleiskime, kad auka būtų pati kalta. Tas stereotipas, toks požiūris veda atgal, į tamsą. Į dūminių pirkių laikus.

Su artėjančia Kovo 8–ąja, mielosios. Būkime vieningos. Būkime stiprios. Ir ačiū visoms, kurios COVID–19 fronte.

Ir jau tradiciškai – su Kovo 8–ąja, vyrai. Juk dauguma jūsų išties rūpestingi sutuoktiniai, partneriai, tėvai, sūnūs ir broliai. Moterims reikia tokių.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.