Pozicija

2021.03.02 11:37

Vytenis Andriukaitis. Kovo 10–ąją pasitinkant – sveikinimai Vytautui Landsbergiui

Vytenis Andriukaitis, Kovo 11-osios Akto signataras2021.03.02 11:37

Daugelis skaitytojų, pamatę šią antraštę, nustebs, kodėl šią dieną reikia pasitikti. Nebent, kad tai – mūsų Antrojo Atgimimo Poeto Justino Marcinkevičiaus gimtadienis. Tai tikra tiesa. Bet juk ne jubiliejinis tai gimtadienis. 

Tuomet gal todėl, kad tai Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijos pradžia? Tačiau įprastos Seimo pavasario sesijos pradžia jau seniai tapusi kasdienybe, niekuo neišsiskiriančia iš kitų Seimo darbo dienų.

Tad Kovo 10–osios pasitikimas jokios intrigos šiemet neatneš. Juk visi pasitinkame Kovo 11–ją, laukiame minėjimo ir renginių, šventinio šurmulio, trispalvių plazdenimo pavasario vėjyje. Laukiame ir kalbų, prisiminimų. O žiniasklaidoje vėl skaitysime apie „šalies vadovų“ pasisakymus.

Imu tuos žodžius į kabutes. Tai taip plačiai paplitęs žodžių junginys, dažnai skambantis kasdienių naujienų kontekstuose. „Trys šalies vadovai aptarė...“, „trys valstybės vadovai pagaliau sutarė“ ir t. t.

Keista, kad mes Lietuvoje net tris vadovus turime ir kartais pasitarimuose juos pamatome. Juk pavartai Lietuvos Respublikos Konstituciją – ir pasidaro viskas labai aišku: „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas“.

Ir, jei pasitarime pas Respublikos prezidentą dalyvauja ministras pirmininkas ir Seimo pirmininkas, tai vis tiek valstybės ar šalies vadovas tame pasitarime yra tik vienas, o ne trys.

Kas kita, jei Respublikos prezidentą aplankytų du buvę valstybės vadovai, pasikeistų nuomonėmis vienu ar kitu klausimu. Jei prie jų prisijungtų ir vienintelis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (LR AT) pirmininkas, tuomet ir tektų atsakyti sau į klausimą, kiek tokiame susitikime buvo valstybės vadovų.

Mat LR AT pirmininkas dažnokai pavadinamas buvusiu „faktiniu valstybės vadovu“. Tad ar du buvę valstybės vadovai, ar trys buvę valstybės vadovai aplankė Respublikos prezidentą? Štai čia ir verta prisiminti tą 1990 m. kovo 10 dieną. Bet apie tai kiek vėliau.

Konstitucinis Teismas yra viską išaiškinęs

Klausimą dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (LR AT) pirmininko pareigų atitikimo valstybės vadovui Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT) labai kruopščiai išnagrinėjo ir nusprendė, jog tokio atitikimo nėra. Bet iki šiol vis yra manančių, kad KT suklydo. Tad jie bando KT nutarimą interpretuoti savaip, priskirdami LR AT pirmininkui „faktinio valstybės vadovo“ pavadinimą.

Buitine prasme kalbant, kaip pavadinsi – taip nepagadinsi. Jei už to nesislepia vis besitęsianti iniciatyva skatinti KT perinterpretuoti savo nutarimą. Juk politizuoti KT nutarimus, jų nevykdant, juos ignoruojant ar savaip traktuojant, dabar darosi vis labiau populiaru. O ir tuo pačiu lengviau tuomet daryti šiam teismui spaudimą, kad gal jis savo iniciatyva revizuotų ankstesnįjį nutarimą.

Juolab, kad ir pats KT, atsitiktinai ar ne, bet kartais tam sudaro prielaidas. Vis besitęsiantis tokios prielaidos pavyzdys yra KT teisėjo įgaliojimų klausimas. Konstitucinė norma yra labai aiški – KT teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai pasibaigia jo įgaliojimų laikas.

Žemesnės konstitucinės galios įstatyme yra išlyga, kad toks teisėjas eina pareigas tol, kol nepaskirtas į jo vietą kitas teisėjas. Suprantama, kad vadovaujantis sveiku protu tokia išlyga žemesniu teisės aktu daroma trumpam laikui. Tačiau ir toks problemos sureguliavimas, mano galva, kelia atitikimo Konstitucijai klausimą. Bet jei tai yra trumpalaikė situacijai, tai dar tiek to. Tačiau tik jau ne dvejiems ar trejiems metams.

Tarkim, Seimas, neskirdamas kito teisėjo, neatlieka savo funkcijos, bet ar neverta tuomet paklausti to KT teisėjo, kurio įgaliojimai seniai baigėsi, kaip jis supranta savo konstitucinę priesaiką? Ar jam nėra garbingiau, vykdant šį vienareikšmį konstitucinį imperatyvą, pačiam nutraukti savo įgaliojimus, priverčiant Seimą atsikvošėti. O jei taip nesielgiama, ar tai nemenkina KT autoriteto ir ar tai nesukelia įtarimų, kad ir čia įžvelgiamas to teisėjo interesas ar ir politinis kontekstas.

Kaip buvo renkamas AT pirmininkas

Bet vis tik grįžkime prie valstybės vadovų problematikos. Ar šalia dviejų buvusių valstybės vadovų tikrai yra dar ir buvęs „faktinis valstybės vadovas“. Į tai gali padėti atsakyti būtent 1990 m. kovo 10 d. 21.00 val. prasidėjęs tuo metu dar LTSR XII šaukimo Aukščiausiosios Tarybos pirmosios sesijos posėdis. Juk tik kovo 11 d. LTSR XII šaukimo AT pavadinimas bus pakeistas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą.

Tam kovo 10 d. posėdžiui pirmininkavo Respublikos rinkimų komisijos pirmininkas. Jame buvo suformuota mandatų patvirtinimo komisija, Aleksandras Abišala pristatė LTSR įstatymo „Dėl LTSR Aukščiausiosios Tarybos reglamento papildymo“ projektą (dėl LTSR AT Pirmininko rinkimo ir atšaukimo procedūros), po jo trumpo svarstymo buvo sudaryta redakcinė komisija ir posėdis iš esmės tuo ir baigėsi.

Kitas posėdis prasidėjo kovo 11 d. 9.00 val. Jame pirmiausia buvo priimtas LTSR AT nutarimas „Dėl LTSR AT deputatų įgaliojimų pripažinimo“, o po to buvo priimtas ir LTSR įstatymas „Dėl LTSR AT reglamento papildymo“. Ir tik tuomet mes, jau turėdami pripažintus mandatus, rinkome LTSR AT Pirmininką.

Kaip ir dera, pretendentui Vytautui Landsbergiui buvo uždavinėjami klausimai. Klausimus galėjo uždavinėti ne tik LTSR AT deputatai, bet ir tuo metu salėje buvę TSRS liaudies deputatai.

Štai į vieno iš jų, Vytauto Čepo, klausimą pretendentas V. Landsbergis atsakė: „Aš tikrai neįsivaizduoju savęs kaip kokio nors vienintelio ar svarbiausio vadovo, kuriam reikalinga visokeriopa kompetencija. Jeigu būčiau išrinktas pirmininku, aš įsivaizduoju kolektyvinę vadovybę, kuri sutelktų visų sričių kompetenciją“.

Į deputato Valerijono Šadreikos klausime išreikštą mintį (cituoju): „Mano nuomone, prezidentą, tai yra Aukščiausios Tarybos pirmininką, turi rinkti tauta“, V. Landsbergis atsakė taip: „Dėl prezidento, arba, kaip jūs pasakėte, Aukščiausios Tarybos pirmininko rinkimų. Tai visiškai ne tas pats. Aš nežinau, kodėl jūs sutapatinote šias dvi sąvokas ir dvi pareigybes. Prezidentas, jeigu taip nutars Aukščiausioji Taryba arba tauta referendumu, gali būti renkamas ir gal bus reikalingas valstybėje. Prezidentas ne valstybėje gali pavirsti apgaulinga figūra. Tokia buvo Sąjūdžio pozicija.“

Tas tiesa, kad Sąjūdis priešinosi dar XI šaukimo LTSR AT iškeltai idėjai kartu su rinkimais į XII šaukimo LTSR AT rengti ir Respublikos prezidento rinkimus, nes bijota, jog dar nesant valstybės, tokia pareigybė galėjo pasitarnauti ir Maskvos spaudimui, jei į ją būtų išrinktas ne Sąjūdžio žmogus. Kitas motyvas buvo Algirdo Brazausko populiarumas, kuriam nedaug kas iš Sąjūdžio galėjo prilygti.

Labai tiksliai tai, kokią pareigybę mes rinkome, pasisakyme dėl balsavimo motyvų išsakė deputatas Liudvikas Narcizas Rasimavičius: „Aš suprantu, kad Lietuva, būtent Lietuva turi šiandien įsisąmoninti, kad mes renkame ne valstybės, ne tautos vadovą. Šiandien mes renkame mūsų parlamento vadovą, kuris ne tik mums vadovaus, bet ir bus mums paklusnus“.

Taigi, vadovaudamiesi kovo mėn. 10 d. pateiktu ir kovo mėn. 11 d. priimtu LTSR AT reglamento papildymu, mes tikrai išrinkome Vytautą Landsbergį LTSR AT pirmininku ir tai patvirtinome, priimdami LTSR AT nutarimą.

Ir tuoj po to, priėmę pagrindinius dokumentus dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo, mes pradėjome realizuoti visą valstybės suverenitetą, suprasdami, kad iki pilno jos pripažinimo bus ilgas kelias.

Kokie buvo AT pirmininko įgaliojimai

Tai pereinamojo laikotarpio teisinei situacijai reguliuoti mes priėmėme ir Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kuriame buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijos: „Aukščiausias Lietuvos Respublikos valstybinės vadžios organas yra Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba“. Ji įgijo labai plačias galias, net turėjo teisę priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją, aiškinti įstatymus, panaikinti Ministrų Tarybos nutarimus.

Kitas labai svarbus organas buvo LR AT Prezidiumas, kuris turėjo galią šaukti naujojo šaukimo AT pirmąją sesiją, suteikti pilietybę, skirti apdovanojimus, teikti malonę, skirti ir atšaukti diplomatus. Jis kolektyviai atliko daug funkcijų, būdingų valstybės vadovui. To negalėjo daryti LR AT pirmininkas.

LR AT pirmininkas nebuvo vienasmenis valstybinės valdžios organas, kaip tai būdinga valstybės vadovui. Jis buvo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovavo Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose. Jis turėjo pirmininkauti LR AT posėdžiams, vadovauti organizaciniams reikalams, pirmininkauti LR AT Prezidiumui, bet ne vadovauti pačiai LR AT. Jo kompetencijoje taip pat buvo ir pareiga vesti derybas ir pasirašyti tarptautines sutartis, pateikiant jas ratifikuoti LR AT.

Tik 1992 m. po to, kai žlugo SSRS ir prasidėjo Lietuvos tarptautinio pripažinimo procesas, Vytautas Landsbergis ir jo šalininkai organizavo referendumą dėl LR Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“, kuriame Respublikos prezidentas buvo apibrėžtas kaip Lietuvos Valstybės vadovas. Bet tokiai įdėjai referendumu Tauta nepritarė.

Tad LR AT pirmininkui teko ir toliau vadovautis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu ir eiti LR AT pirmininko pareigas, taip ir netampant vienasmeniu valdymo organu ir neįgyjant valstybės vadovui reikalingų galių.

Tad kovo mėn. 10 d. pasitinkant, galima sveikinti buvusį LR AT pirmininką su jo labai svarbios politinės karjeros pradžia, mat su LR AT reglamento papildymu ir prasidėjo V. Landsbergio išrinkimas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigybė yra ir daug garbingesnė, ir vienintelė tokia pareigybė nei kažkoks faktinio vadovo titulas. Džiugu, kad ir Konstitucinis Teismas tai savo nutarimu ir išaiškino, ir patvirtino.

Džiaugiuosi, kad tada ir aš vienintelį kartą balsavau už Vytautą Landsbergį, nors vėliau mūsų politiniai keliai išsiskyrė. Tad malonu dar kartą, kovo 10–ją pasitinkant, pasveikinti Vytautą Landsbergį su garbingomis LR AT pirmininko ir Kovo 11–os Akto signataro pareigomis.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.