Pozicija

2021.02.24 16:45

Rasa Baškienė. Apie teisę kalbėti ir laimę išgirsti

Rasa Baškienė, Vilniaus miesto tarybos narė2021.02.24 16:45

Prieš kelis mėnesius, jau beįsivažiuojant karantinui, Vilniaus centre pasirodė nedidelė žmonių grupelė, protestavusi prieš privalomą kaukių dėvėjimą viešose vietose. Netrukus prie piketuotojų atskubėjo bent keli policijos ekipažai, iš kurių pasipylę pareigūnai porą piketuotojų sulaikė.

Gal ir teisingai viskas vyko – gi protestuojama buvo be leidimo, tačiau nustebino itin žaibiška reakcija ir neadekvatus policininkų skaičius prieš vos keletą žmonelių, atėjusių išreikšti savo pilietinę nuomonę.

Tikrai nesu nei plokščiažemininkė, nei „kepeniško“ imuniteto puoselėtoja, nei nesankcionuotų akcijų gerbėja, vienok tas epizodas sukėlė minčių. Ar turi teisę į nuomonės raišką pilietis, kurio įsitikinimai neatitinka „generalinės linijos“? Ar jis turi teisę pasisakyti ir būti išgirstas be paniekos pliūpsnių iš „teisingai mąstančios daugumos“? Ar puolantys kitokią nuomonę yra pasirengę konstruktyviai diskusijai, pasitelkiant argumentus, o ne įžeidinėjimus „ad hominem“?

Prisipažinsiu, dugną pramušė, paskatinę praleisti progą patylėti, bent keletas paskutiniųjų dienų įvykių. Šviežiausias – tarp jaunimo populiaraus kunigo Algirdo Toliato iškoneveikimas už nuomonę Stambulo konvencijos ir rengiamo Partnerystės įstatymo klausimais.

„Tamsa“, „vimdo“, „menkystų pasaulėlis“ ir kitokiais epitetais švaistėsi vietinės žvaigždutės, kurios kažin ar yra perskaičiusios bent puslapį tos garsiosios konvencijos, ar susipažinę nuo pradžios iki pabaigos su numatomo įstatymo projektu.

Atsakydamas į tokius pasąmonės srautus, kunigas A. Toliatas, mandagus ir šviesus žmogus, feisbuke užrašė tokius žodžius: „Kartais kovotojai už žodžio laisvę ir pasaulį be smurto gali už laisvą žodį tavo pasaulį sutrypti į miltus. Keista. O gal ir ne. Juk šiandien ne Vasario 16...“

Apie norą užčiaupti ir pjudymą už nuomonę jau seniai prabilo Vakarų intelektualai, pastebėję, kad kairioji agresyvi dauguma užvaldo universitetus. Dėl šių laikų srovių neatitinkančios pasaulėžiūros visame pasaulyje garsūs mokslininkai puolami socialiniuose tinkluose, atleidžiami iš darbo, izoliuojami.

Su tokiomis apraiškomis man teko susidurti ir Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdyje, kurio metu buvo tvirtinama Šeimos ir vaiko gerovės komisijos sudėtis. Tomui Vytautui Raskevičiui, tuomečiam tarybos Laisvės frakcijos nariui, užkliuvo viena kandidatė, beje, dėl savo kompetencijos surinkusi daugiausia komisijos narių palaikymo balsų. Kodėl? Nes neįtiko vertybinės pozicijos. Klausimo svarstyme buvo pasiūlyta daryti pauzę, paliekant galimybę tokiai kandidatūrai, kuri „atspindėtų ir įgalintų įvairias šeimas ir jų įvairovę“. Tarybos dauguma – bent jau ta, kuri laiko save demokratine – tuomet nusprendė nepersekioti žmonių dėl jų vertybinių nuostatų, bet precedentas tokiems vertinimams jau buvo padarytas.

Tą patį Tomą Vytautą Raskevičių, dabar jau Seimo narį, iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų nori išversti 365 tūkstančiai parašus surinkusių piliečių. Motyvas – aktyvi pirmininko veikla, rengiant lyčiai neutralios partnerystės įstatymą. Ir vėl einama buldozeriu prieš Seimo nario teisę užsiimti veikla, kurią jis deklaravo balotiruodamasis.

Tas pats vyko ir su Petru Gražuliu, kurį pašalinti iš Seimo Kultūros komiteto pareikalavo 700 menininkų. Na, nepatinka tas „Už Lietuvą Petras“ su savo spektakliais ir nepagarba moterims, bet, ačiū Dievui, mūsų teisinėje valstybėje ta simpatija ar antipatija kol kas dar nėra tapusios argumentu išversti žmogų iš pareigų.

Čia vis rašiau apie teisę kalbėti, betgi turime argumentų ir apie teisę išgirsti. Apie artimo meilę ir intelektualinio krikščioniško šnekėjimo svarbą kalbanti europarlamentarė Aušra Maldeikienė savo interviu Bernardinai.lt nevyniodama į vatą trenkia: „Ideologija, didžiosios politinio mąstymo erdvės, neturi jokio ryšio su mokykliniu literatūros kursu. Ir tik klaikiai savo tautos ir jos kelio nekenčiantis žmogus gali manyti, kad priversi vaiką mylėti gimtinę privertęs ji prabėgom susipažinti su visokiomis – dažnai lėkštomis – kančių prie kokių nors Laptevų istorijomis.“

Gal čia ji apie Rūtos Šepetys knygą? O gal – apie Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros?“ Skaičiusiems interviu kaip ir buvo aišku, kad politikė kalbėjo apie literatūros, skirtos vaikams, kokybę, bet vis tiek kažkaip paliko neskanu ir liūdna.

Liežuviui einant pirma proto į kairę ir į dešinę (gal vardan skandalų?) savo nuomonę taškantis politikas ne vieną gali ir užgauti, bet mes laimime galimybę suprasti, ką išrenkame į valdžios olimpus.

„– O kodėl tu visados išsižiojęs? – Šaukiu aš tautą...“ (Juozas Erlickas)

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.