Pozicija

2021.02.23 13:56

Vaidas Augūnas. Sakartvelas: demokratijos laidotuvės?

Vaidas Augūnas, TS-LKD frakcijos Vilniaus r. taryboje narys2021.02.23 13:56

Įsigilinę į COVID–19 keliamus sunkumus ir ribojimus, nemaža dalis lietuvių tikriausiai neatkreipė dėmesio į įvykius, kurie pastaruoju metu vyksta Sakartvele. O veltui. Viena iš pavyzdinių Rytų partnerystės šalių vis giliau grimzta į autoritarizmo liūną, greitai ir sėkmingai praeityje atliktos reformos praktiškai sunaikintos, šalyje atsirado politinių kalinių, o vis svarbesnį vaidmenį joje vaidina Rusija.

Nuoširdžių pastangų dešimtmečiai ir milijardai dolerių investicijų, kuriuos skyrė Sakartvelo bičiuliai, gali būti prarasti amžiams, o pati šalis rizikuoja paskęsti susipriešinimo ar net pilietinio karo (kurio nesena patirtis dar gyva) ugnyje.

Pirmiausia, dera priminti esminius dabartinės politinės situacijos ypatumus. Po dvi kadencijas šalį valdžiusio prezidento M. Saakašvilio atsistatydinimo ir taikaus valdžios perdavimo Rusijoje turtus uždirbusio milijardieriaus B. Ivanišvilio kontroliuojamam „Gruzijos svajonės“ (GS) judėjimui, šalyje prasidėjo valdžios telkimas naujosios partijos (ir visų pirma – B. Ivanišvilio) rankose. Anksčiau šaliai vadovavusio Jungtinio nacionalinio judėjimo (JNJ) šalininkai neteko darbų, buvo įkalinti arba priversti emigruoti. Per keletą metų GS (o tiksliau – B. Ivanišvilis) įsigalėjo visuose visų valdžių (įskaitant teisminę) lygiuose ir 2016 m. rinkimuose vėl dominavo visų pirma administracinio resurso dėka.

Praeitų metų pabaigoje vykusių rinkimų metu buvo fiksuojama dar daugiau pažeidimų ir tik jų dėka GS iškovojo daugumą parlamente. Atsakydamos į pažeidimus ir diskriminaciją, visos kitos į parlamentą patekusios politinės partijos atsisakė pripažinti jų rezultatus ir atsisakė iškovotų mandatų. Nepaisydama to, GS dauguma nepripažino šio apsisprendimo ir balsavimu atmetė mandatų anuliavimą.

Nepaisant represijų, keliamų bylų ir net fizinės prievartos prieš JNJ šalininkus, M. Saakašvilio judėjimas išliko gyvybingas ir populiarus. Reaguojant į rezonansinius įvykius, JNJ į gatves pavykdavo išvesti dešimtis tūkstančių rėmėjų.

Vienas iš tokių įvykių buvo 2019 m. Tbilisyje įvykęs Ortodoksų forumas, kurio metu Rusijos Dūmos narys, komunistas Sergejus Gavrilovas nutarė sakyti savo kalbą iš Sakartvelo parlamento pirmininko kėdės, dėl ko sukėlė didžiulį su Rusija kariavusios tautos nepasitenkinimą. Per po minėto incidento sekusias demonstracijas ir neramumus, kurias guminėmis kulkomis išvaikė riaušių policija, buvo sužeista 240 žmonių, o dabartiniam JNJ vadovui Nikanorui Melijai bei keliems kitiems JNJ parlamentarams buvo atimti mandatai, o jie patys gavo lygtines bausmes.

Po 2020 m. rinkimų ir opozicinių partijų mandatų atsisakymo, Sakartvelo teismai nelauktai „prisiminė“ N. Melijos „nuodėmes“ ir atnaujino bylas jam bei keliems kitiems politikams bei žurnalistams – pavyzdžiui, Irakliui Okruašviliui bei MTAVARI (buvusi Rustavi–2) televizijos vadovui Nikai Gvaramijai.

Praėjus daugiau nei 18 mėnesių po ankstesnio nuosprendžio jie pareikalavo sumokėti didesnį užstatą, o šiam nesutikus pareiškė, jog N. Melija privalo būti suimtas. Susirinkęs parlamentas balsavimu panaikino JNJ lyderio deputato imunitetą nepaisydamas to, jog minėtas politikas yra neprisiekęs – atvirkščiai, mandato yra atsisakęs. Daug nelaukiant, iš įvairių Gruzijos vietovių (Gorio, Rustavio, Tbilisio) į sostinę buvo sutraukti specialieji daliniai, kurie pasiruošė suimti JNJ lyderį.

Visų Sakartvelo politinių partijų lyderiai nedelsdami susirinko JNJ būstinėje ir pareiškė neleisiantys įvykti politiniam susidorojimui. Suprasdamas, jog šturmo ir prievartos išvengti nepavyks, Sakartvelo ministras pirmininkas Giorgi Gakharija pareiškė atsistatydinantis.

Svarbiausias argumentas – tokie veiksmai supriešins visuomenę ir sukels nereikalingą įtampą. Tai, jog premjeras, kuriam paklūsta visos jau į sostinę sutrauktos pajėgos, nesutinka su sprendimu suimti N. Meliją gali reikšti tik viena – šį sprendimą priėmė kažkas svarbesnis už jį. Kadangi formaliai tokių pareigūnų nėra (prezidento postas Gruzijoje yra daugiau simbolinio pobūdžio), galima daryti vienareikšmę išvadą – tai neformalus Sakartvelo va(l)dovas B. Ivanišvilis.

Minėta situacija dar kartą parodė, kam iš tikrųjų priklauso valdžia Sakartvele. Prireikė tik pusantros dienos, kad palyginti nepriklausomai mąstantį G. Gakhariją pakeistų klusnus tikrojo šalies vadovo valios vykdytojas, agresyvia retorika ir priešininkų niekinimu pasižymintis Iraklis Garibašvilis.

Beje, pastarasis, vos tik paskirtas, spėjo įrodyti, jog toks apibūdinimas yra tikslus ir anaiptol nediplomatiškai įvertino Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio tarpininkavimo misiją.

Pašalinus G. Gakhariją, kliūčių N. Melijos areštui neliko. Šimtai specialiųjų pajėgų karių naktį iš pirmadienio į antradienį šturmavo JNJ būstinę ir suėmė „nusikaltėlį“, o taip pat kelis JNJ ir kitų partijų rėmėjus, susirinkusius jį apginti. Likusieji, įskaitant kitų opozicinių partijų lyderius, buvo išvaikyti panaudojant ašarines dujas, būta ir sužeistųjų.

Įdomu tai, jog vienintelė apie incidentą pranešusi televizija buvo nepriklausoma MTAVARI – visose kitose ši žinia bent keletą valandų skelbiama nebuvo. Kiek vėliau naujasis premjeras paskelbė apie įvykdytą „operaciją“ oficialiai ir nurodė, jog šie veiksmai buvo ne kas kita kaip įrodymas, kad Sakartvelas – teisinė valstybė.

Deja, jam antrinančių tikrai nebuvo daug – tik jau aptartasis Rusijos Dūmos narys S. Gavrilovas (dėl kurio kilo 2019 m. neramumai) pasidžiaugė, kad Sakartvelas tapo stipria valstybe ir išreiškė viltį, jog, pasibaigus pandemijai, Sakartvelo ir Rusijos parlamentai užmegs tiesioginius santykius.

Gi dauguma šalyje reziduojančių diplomatų pasmerkė jėgos struktūrų veiksmus ar bent jau išreiškė susirūpinimą, negatyvūs signalai sklinda ir iš Vakarų valstybių sostinių.

Kas laukia Sakartvelo dabar? Neabejotina, jog, visų pirma, protesto demonstracijos, kurios, tikėtina, bus vaikomos jėga. Po to, neabejotinai politizuotas N. Melijos teismo procesas, kuriame šiam gresia iki devynerių metų įkalinimas. Jeigu bus nuteistas, jis nebus pirmasis ir tikriausiai ne paskutinis opozicijos politikas nuteistas dabartinės Sakartvelo vadovybės.

Nors viešųjų renginių organizavimas apsunkintas COVID–19 epidemijos, o epidemijos argumentas neabejotinai bus naudojamas valdžios struktūrų, protestai gali būti tikrai skaitlingi. Pilietinio karo, tikiuosi, bus išvengta, nors per pastaruosius tris dešimtmečius jis praktiškai vyko tris kartus, tačiau ta milžiniška žala, kuri buvo padaryti Sakartvelui šiuo trumparegišku (o gal atvirkščiai – gerai suplanuotu?) žingsniu, Sakartvelui ir visiems jo draugams brangiai kainuos ilgus metus.

Demokratijos erozija Sakartvele prasidėjo ir gali būti, jog kaip tik ši naktis yra tas lūžio taškas, po kurio bus praeitas tas baltarusizacijos taškas, po kurio kelio atgal nebėra...

Vakarų, tarp jų ir Lietuvos, aiški ir nedviprasmiška politika yra be galo svarbi Sakartvelo vidaus krizės sprendime. Šalyje susiklosčius dabartinei situacijai akivaizdu, jog nebepakanka Twiterio žinučių, kuriose užsienio šalių vadovai skelbia remiantys Sakartvelo integraciją į ES ir NATO.

Atėjo laikas suprasti, jog jeigu situacija toliau vystysis dabartine linkme, jau po kelių metų (ar net mėnesių) nebeliks jokios prasmės kartoti šių tuščių postulatų. Dabar šalyje kovoja vienpartinės (o gal ir vienasmenės) sistemos ir pliuralizmo šalininkai. Tai, kad absoliučiai VISOS Sakartvelo politinės partijos patvirtina, kad jas siekiama sunaikinti ir įvesti diktatūrą, negali būti atsitiktinumas ar sutapimas. Tai rimta ir svarbu.

Dvidešimt metų teikę įvairiapusę paramą Tbilisiui ir jo demokratizavimui, šiuo metu kaip niekada rizikuojame likti prie suskilusios geldos. Jeigu Rusijos remiamai (o gal ir kontroliuojamai) „Gruzijos svajonei“ pavyks sunaikinti M. Saakašvilio Jungtinį nacionalinį judėjimą, o kitas partijas paversti kontroliuojamomis marionetėmis, Sakartvelas nesunkiai taps panašus į Baltarusiją.

Kartodami tuščius žodžius apie draugystę ir integraciją į euroatlantines struktūras, tikraisiais veiksmais GS vadovai ją tolins, taip artindami Sakartvelą prie Rusijos. O tai blogiausia Lietuvos investicija į laisvą ir nepriklausomą Sakartvelą, kokia tik gali būti...

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.