Pozicija

2021.02.23 16:33

Audris Narbutas. Per Stambulo konvenciją – į melo visuomenę

Audris Narbutas, KTU politikos mokslų krypties doktorantas2021.02.23 16:33

Praėjusi savaitė išsiskyrė Stambulo konvencijos kritikų niekinimu, vadinimu plokščiažemiais, o paskirais atvejais ir šių žmonių demokratinių teisių varžymu. Liūdniausia tai, kad tokia retorika ir elgesys atrodo priimtinas daliai mūsų elito. Nemalonu, nes valstybei reikia intelektualiai pajėgaus ir solidaus elito, o jo nykimas ir vulgarėjimas yra labai didelė ir ilgalaikes neigiamas pasekmes turinti problema. 

Vargu ar verta savo straipsnį bei skaitytojų mintis teršti detalesne buvusio VU rektoriaus ir esamo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko pasisakymo apie žviegiančius plokščiažemius Stambulo konvencijos kritikus analize. Tokie pasisakymai daro gėdą ne tik politikui, bet ir iškilioms institucijoms, su kuriomis sietinas A. Žukausko vardas.

Kiek prasmingiau kalbėti apie rašytojos Vaivos Rykštaitės straipsnį Trečioji lytis. Kas visada buvo ir bus?. Nors ir jame nestinga arogancijos, nepagrįstų prielaidų, bet ir kultūros esama ženkliai daugiau. Kadangi V. Rykštaitės straipsniui nesvetimos daugelis klaidų, būdingų daugeliui Stambulo konvencijos šalininkų, galime į straipsnį pažvelgti iš arčiau.

Esminiai klausimai lieka neiškelti

Pati V. Rykštaitė prisipažįsta, kad sąmoningai siekė atsitraukti nuo Stambulo konvencijos temos, bet dėl informacijos gausos to padaryti nepavyko. Taigi jos straipsnis tarytum kreipimasis į visuomenę, kuriuo sakoma, kad pabodo girdėti oponentų kritiką dėl to, kad vyrai, save vadinantys moterimis, turės teisę lankytis moterų tualetuose. Iš dalies su ja esu linkęs sutikti. Yra svarbesnių klausimų už tualetus. Kaip tik tie, kuriuos nuosekliai savo straipsnyje ir praleido rašytoja.

Pirmas klausimas. Jeigu Stambulo konvencijos pagrindinis tikslas yra moterų apsaugojimas nuo smurto, tai kodėl buvo būtina į pačią konvenciją įtraukti būtent tokį lyties apibrėžimą? Stambulo konvencijoje rašoma: „Lytis – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams.“

Kiekvienam, susipažinusiam su derybų menu ir sprendimų priėmimo pagrindais, kuriuos puikiai atskleidžia klasikinis Keld Jensen Derybų vadovas ar George Tsebelis veikale „Veto players. How Political Institutions Work“, ar bent jau besivadovaujančiam sveiku protu yra aišku, kad norint pasiekti susitarimą, yra prasminga vengti susitarimo dalyvius skaldančių ir juo labiau nebūtinų nuostatų.

Jeigu tikrasis Stambulo konvencijos tikslas būtų moterų apsauga, tuomet lyties kaip socialinio konstrukto idėja nebūtų iškilusi konvencijoje arba bent jau būtų leista ją pakeisti biologinės lyties sąvoka. Deja, sąvoka buvo įtraukta, o leidimo ją keisti biologinės lyties sąvoka nesišviečia nė iš tolo. Užtat kaltinimų asmenims, kurie netingi pasiskaityti viešai prieinamą tekstą, apstu.

Antras klausimas. Jeigu visgi moterų apsaugą nuo smurto laikome prioritetu, o taip ir turėtų būti, ir pripažįstame faktą, kad šiandien Stambulo konvencija yra sudaryta būtent taip, kad dalis jos nuostatų skaldo visuomenę, tai kodėl negalime paprasčiausiai nukopijuoti tas dalis Stambulo konvencijos, dėl kurių sutinka didžioji visuomenės dalis, ir priimti jas atskiru įstatymu?

Tarptautinės sutartys nėra nei vienintelė, nei pagrindinė teisėkūros forma parlamentinėje demokratinėje valstybėje. Nėra jokios mistinės jėgos, kuri dėl kažkokių priežasčių neleistų Lietuvai sukurti įstatymo, apsaugančio moteris nuo smurto, bet išvengiančio tų problemų, kurios įkūnytos Stambulo konvencijoje.

Pavyzdžiui, radikalios kairės rašytojos Schulamith Firestone dvasia alsuojančia teiginio, kad „struktūriniu požiūriu smurtas prieš moteris yra smurtas dėl lyties“. Minėtas teiginys nuneigia tokių socialinių problemų kaip narkomanija ar alkoholizmas įtaką smurtui šeimoje ir tvirtina, kad vyrai iš esmės yra smurtautojai. Tai nėra tiesa.

Dar daugiau, priešindamas lytis toks požiūris suduoda smūgį ir taip sunkumus patiriančiai šeimai bei senstančiai ir dėl šios priežasties išmirštančiai Europos Sąjungai. Užuot kalbėję apie tai, koks gėris vyro gyvenime yra moteris ir koks gėris moters gyvenime yra vyras, kalbėję apie lyčių papildomumo principą, mes krypstame į jų priešinimą.

Vargu ar skatindami idėjas, kurios veda į Europos nykimą ir Demografinę žiemą, mes apsaugosime moteris. Drįsčiau sakyti, kad sukelsime realią žalą, nes visuomenės senėjimas jau šiandien leidžia kalbėti apie ateityje lauksiančias socialines ir ekonomines problemas. Senstant visuomenei, kils itin didelės problemos, susijusios su pensijų sistema, sveikatos apsaugos sektoriumi ir kitais klausimais, kurie vyresnio amžiaus moterims svarbūs ne mažiau nei vyrams.

Su šiomis pasekmėmis kviečiu susipažinti peržiūrint dviejų dalių dokumentinį filmą „The New Economic Reality Demographic Winter“. Tie, kurie atmeta mano mintis, galbūt labiau įsiklausys į Čikagos universiteto profesoriaus ir ekonomikos Nobelio premijos laureato Gary Becker bei kitų šviesiausių pasaulio protų argumentus.

Ar tikrai tik kognityvinis disonansas?

V. Rykštaitė Stambulo konvencijos kritikus subtilia forma apkaltina neišsilavinimu ir jo sukeltu kognityviniu disonansu, todėl visas likęs straipsnis iš esmės susiveda į eilę pasakojimų apie praeityje gyvenusius transseksualus, pagardintas prasto skonio patyčiomis iš tikinčiųjų.

Viena tokių istorijų apie Romos imperatorių Elagabalą, troškusį, kad į jį būtų kreipiamasi kaip į moterį, mėgusį dėvėti moteriškus drabužius, perukus ir net ieškojusį chirurginių būdų pasikeisti lytį. Nors tokie antropologiniai išvedžiojimai intriguoja, tačiau mums nepasako nieko naudingo apie tai, kodėl turėtų būti teisinga politinės galios priemonėmis priversti visą visuomenę vyrus, save vadinančius moterimis, ir atvirkščiai, laikyti juos tuo, kuo jie jaučiasi esą, o ne tuo kas yra iš prigimties.

Teisingumo klausimas, kuris ir turėtų būti sprendimo priėmimo kriterijumi ir vėl lieka diskusijos paraštėse. Antropologiniai pasakojimai savaime neįrodo, kad taip elgtis yra teisinga. Iš dalies ir dėl to, kad pats antropologijos mokslas dažniausiai nekelia tokių pretenzijų ir mums yra pristatęs ne vieną įdomią istoriją, kurios neketiname paversti politine darbotvarke.
Pavyzdžiui, Flory Ann Mansor Ginggig iš Indianos universiteto parašė puikų mokslinį straipsnį „I Lost My Head in Borneo“: Tourism and the Refashioning of the Headhunting Narrative in Sabah, Malaysia“, kuriame analizuoja kaip Malaizijoje kadaise paplitęs galvų medžiotojų paprotys, kai vyrai keliaudavo profilaktiškai užmušti ir parnešti kokios nors kitos genties nario galvą, atsispindi šiandieniuose Malaizijos politikos procesuose.

Paprastai kalbant, faktas, kad kažkas istoriškai egzistavo, dar nereiškia, kad tas kažkas savaime yra gėris ir tuo būtina grįsti visus šalies gyventojus paliesiančius fundamentalius sprendimus. Būtent tokiu sprendimu ir taptų genderizmo dogmų įtvirtinimas.

Kadangi genderizmo ideologijoje vyro buvimas moterimi nėra pagrindžiamas niekuo kitu, išskyrus jo asmenine nuomone ir vaizduote, tenka pripažinti, kad mes iš esmės kalbame apie tikėjimo klausimą. Tikėjimo, kuris reikalauja, kad visi žmonės jį priimtų be išlygų.

Būtent todėl šiai ideologijai būdingas visas radikalizmas, kurį savo knygoje Revoliucijos psichologija puikiai aprašė prancūzų psichologas, istorikas ir filosofas Gustav Le Bon. Toks radikalizmas yra grėsmingas, o jeigu dar persipina su politinės galios instrumentais, grėsmė, kad dalis visuomenės grupių taps engiama už tai, kad nesutinka meluoti taip, kaip to iš jų reikalaujama, yra didelė.

Melo visuomenės konstravimas

Stambulo konvencija siekia melo visuomenę kurti dviem būdais. Pirma, meluojama, kad svarbiausias jos tikslas yra moterų apsauga. Jeigu taip būtų išties, tuomet būtų apseita be skaldančių reikalavimų priimti lytį išimtinai kaip socialinį konstruktą, o ne biologinį faktą.

Yra ir kitas melas, susijęs jau ne su dokumento priėmimo motyvais, bet su ilgalaikėmis pasekmėmis visuomenėje. Vargu ar Joną Jonaitį, kuris save laiko Napoleonu Bonapartu, sveikintume su genialia pergale 1805 m. gruodžio 2 d. įvykusiame Austerlico mūšyje. Visgi fizine prasme Napoleonas Bonapartas ir Jonas Jonaitis yra panašesni nei vyras ir moteris.

Nepaisant akivaizdžių faktų, genderizmo ideologija reikalauja, kad jos idėjoms nepritariantys asmenys meluotų vardan šia ideologija besivadovaujančių žmonių malonumo. Taigi hedonizmas tampa svarbesnis už tiesą, o vaizduotė už tikrovę. Prievartiniai reikalavimai meluoti savo esme prasilenkia tiek su žodžio, tiek ir su religijos laisve, nes aštuntasis Dievo įsakymas, kuriuo vadovaujasi tiek judėjai, tiek ir krikščionys, draudžia meluoti. Galiausiai, melas Vakarų civilizacijoje dažniau laikytas negarbingu dalyku nei pasigėrėtinu ir įkvepiančiu.

Tikėjimas ir tikėjimai

Kaip jau minėjau, genderizmas negali būti pagrįstas niekuo kitu kaip tik vaizduote, todėl savo esme tai yra tikėjimas arba kvazi religija. Vakarų pasaulis suprato, kad rietenos dėl tikėjimų yra bergždžios ir pavojingos, todėl iškėlė religijos laisvės idėją. Pradedant 1791 m. gruodžio 15 d. priimta JAV Konstitucijos pirmąja pataisa ir baigiant nūdienos Lietuvos Konstitucijos 26 straipsniu, daugelyje demokratinių šalių įsigaliojo daugiau mažiau ta pati nuostata: žmogus turi teisę priklausyti religinei bendruomenei ir praktikuoti savo tikėjimą, skleisti tikėjimo žinią, tačiau negali prievartą ją primesti kitiems.

Tad kalbant vieno iš garsiausių liberaliosios filosofijos atstovų – sero Isaiah Berlin žodžiais, religijos laisvė apima tiek pozityviąją laisvės sampratą kaip laisvę kažką daryti, tiek negatyviąją laisvės sampratą – būti laisvam nuo kažko. Ji gina tiek tikintįjį, tiek ateistą, tiek ir agnostiką, todėl yra dėkinga skirtingų pažiūrų asmenims.

Deja, su genderizmo ideologija – tikėjimas kuriamas kaip privilegijuotas ir aukštesnis už kitus tikėjimus. Jis reikalauja, kad ne tik jo išpažinėjai, bet ir visi kiti žmonės vyrus laikytų moterimis ir atvirkščiai. Apimdamas visą visuomenę jis tampa super tikėjimu, arba kam patinka labiau – totaliu. Pasirinkimo galvoti, kad moteris yra moteris, net jei bando tą nuneigti, nebėra. Formuojasi tikėjimų nelygybė, kuri grįsta ne tiesos, bet galios santykiais.

Vietoje išvadų

Prieš perskaitydamas Vaivos Rykštaitės straipsnį ketinau susitelkti į kitą prieštaringą Stambulo konvencijos nuostatą – tvirtinimą, kad tariama vyrų galia yra tokia didelė, jog tampa esmine smurto prieš moteris priežastimi.

Deja, rizikuodamas užsitraukti nemalonę, turiu pasakyti, kad socialiai sukonstruotas požiūris, jog vyrai yra stiprioji lytis, yra abejotinas. Dar labiau abejotinos Stambulo konvencijos nuostatos. Smurtas nėra galios forma, dažnu atveju jis kaip tik simbolizuoja moralinę ar kitokią negalią. Pasaulyje nėra jokio vyro, kuris tapo galingu mušdamas moterį, tačiau gausu priklausomybių turinčių, situacijose nesiorientuojančių ir savo padėtimi nepatenkintų, todėl agresyvių veikėjų. Bet tai nėra stiprybė.

Jeigu vyrai išties būtų stipresni už moteris, tai 2020 m. oficialiosios statistikos portale paskelbta 2019 m. statistika nerodytų daugiau nei penkis kartus didesnio vyrų polinkio į savižudybes, o tikėtina gyvenimo trukmė nesiskirtų beveik dešimtmečiu.

Tiesa yra ta, kad tiek vyrai, tiek ir moterys turi savų stiprybių ir silpnybių. Tad saugokime ir mylėkime vieni kitus. Nes tikra artimo meilė yra vienas iš geriausių būdų apsaugoti visą visuomenę.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.