Pozicija

2021.02.23 13:11

Andrius Navickas. Dorybės svarbiau nei vertybės

Andrius Navickas, Seimo TS-LKD frakcijos narys2021.02.23 13:11

Kažkada politika gimė kaip kilni alternatyva ginčų sprendimui kumščiais ir ginklais. Senovės graikai tikėjo, kad žmonės, kaip protingos, kalbančios būtybės, gali susitarti ir atrasti visus tenkinančius sprendimus. „Politikuoti“ – didžiajam mąstytojui Aristoteliui reiškė turėti drąsos ir išminties atsispirti egoizmui bei, sprendžiant sudėtingus klausimus, nepamesti iš akių bendrojo gėrio.

O kaip yra dabar? Labai dažnai girdžiu sakant: „nepolitikuok“. Politika yra tapusi egoizmo, savo interesų primetimo kitiems sinonimu.

Be abejo, prie to labiausiai prisidėjome mes, politikai. Esame tuščiažodžiavimo lyderiai. Apkalbos, baimė prisipažinti, kad, sprendžiant kurį nors klausimą, trūksta žinių, kompetencijos, pastangos ne sutarti, bet po žodžiais palaidoti kitą – visa tai turi labai mažai ką bendro su klasikine politikos samprata.

Šiandien pernelyg reiškiame rūpestį dėl politikų vertybių ir per mažai dėmesio skiriame dorybių svarbai. Ką turiu galvoje? Apie vertybes labai lengva kalbėti. Deja, tai niekam neįpareigoja. Dar daugiau, kai politikai pradeda varžytis, kuris yra „vertybiškesnis“, vaizdas ne iš maloniųjų. Tačiau nei Aristotelio, nei šv. Tomo Akviniečio darbuose neatrasite svarstymų apie vertybes, pati „vertybių“ sąvoka yra modernybės produktas. Didieji mąstytojai daug dėmesio skyrė dorybėms ir viešus reikalus sprendžiančio žmogaus charakteriui (vėlgi, jį turėtume suprasti platesne nei mūsų laikais įsivyravusią psichologine prasme).

Tam, kuris imasi tarnauti bendrajam gėriui, reikalinga drąsa, nuosaikumas, išmintis ir teisingumas. Šios keturios nuostatos nėra teoriniai pasirinkimai, bet praktikos vaisius. Nepakanka apie jas kalbėti, būtina jomis gyventi. Deja, ilgainiui dorybes išstūmė vertybės – šiandien sunku atrasti kitą žodį politikoje, kurį kiekvienas prisipučia, tarsi balioną, šventinėmis progomis – dažniausiai kaip dekoraciją.

Politinių dorybių sąvoka yra svarbi, sprendžiant dabartinius radikalizmo iššūkius, kurie glaudžiai susiję su dorybių sukarikatūrinimu. Pavyzdžiui, drąsa kažkodėl imta vadinti įžūlumą ar net agresyvų nesiskaitymą su kitu žmogumi. Nieko keisto, kad ir agora (viešoji erdvė) virto rėkimo varžybomis. Teisingumas taip pat pradėtas suprasti selektyviai – „aš nusipelniau gyventi geriau, o po manęs nors ir tvanas“. Na, o išmintį pakeitė viešieji ryšiai ir atodaira į reitingų pulsavimą.
Tačiau labiausiai buvo iškreiptas nuosaikumo dorybės svarbos suvokimas. „Vertybine“ pozicija paskelbtas bekompromisinis savo pažiūrų įtvirtinimas, visus suskirstant į „saviškius“ ir „juos“ (konkurentus).

Šiandien, kai taip išbujojo radikalizmas, labai sunku žmonėms patikėti, kad būtent nuosaikumas yra dorybė. Tai kartu ir savo ribotumo pripažinimas, ir realistinis požiūris į tikrovę, suvokiant, kad kiekviena kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio ir tikslą pasiekia ne tas, kuris apie jį be paliovos plepa, bet tas, kuris, kad ir nedideliais žingsniais, juda šio tikslo link. Tai pripažinimas, kad negyvename tobulame pasaulyje ir nevalia tikrovės suvesti į schemas, turime siekti bendro gėrio, interesų derinimo, o ne savosios galios įtvirtinimo. Nuosaikumo dorybė sufleruoja, kad pasaulis nėra „nulinės galios žaidimas“, kur vieno pergalė būtinai reiškia kito pralaimėjimą.

„Vertybių“ politika į valstybę žvelgia kaip į uždavinį, kurį reikia išspręsti, lego kaladėles, kurias reikia nuolat perdėlioti, siekiant vis tobulesnių formų. „Dorybių“ politika į valstybę žvelgia veikiau kaip į sodą, kuriame yra daug gražių dalykų, tačiau taip pat yra ir piktžolių bei sudžiuvusių šakų. Sodo puoselėjimas – tai išmintingas nudžiuvusių šakų genėjimas ir gerų augalų tręšimas, o ne nuolatinis sodo perplanavimas, vis persodinant augalus į naujas vietas.

Sodo metafora svarbi ir tuo, kad ji atskleidžia svarbiausią dalyką – pamatas yra vidinė augalų jėga, o sodininkas tik pagalbininkas. Jis tarnauja sodui, o ne nurodinėja, kaip kuriam augalui augti.

Sodo priežiūrai labai svarbi kantrybė ir kūrybiškumas, reaguojant į aplinkos sąlygas. Išmintingas sodininkas neskuba pjauti šakų, kol neįsitikina, jog jos tikrai nebeatsigaus.

Puikiai suprantu, kad šis mano tekstas tėra eskizas, krypties pasiūlymas. Mano įsitikinimu, šiandien didele problema yra ne tai, kad politikai pykstasi dėl atsakymų, tačiau dėl to, jog neretai atodo, kad pamiršome, į kokius klausimus atsakinėjame, bet toliau ginčijamės, nes tarsi povams besipuikuojant savo verybėmis, per mažai praktikuojame dorybes: drąsą, nuosaikumą, teisingumą ir išmintį.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.