Pozicija

2021.02.08 12:22

Andrzej Duda. Vidurio Europa kaip siekių bendruomenė

Andrzej Duda, Lenkijos prezidentas2021.02.08 12:22

Įžengiame į naująjį 21 amžiaus dešimtmetį. Netikrumo dešimtmetį, ypač dėl pasaulinės pandemijos ir jos ekonominių padarinių, bet tuo pačiu ir vilties metą. Civilizaciją ir ekonomikas atstatyti šansų suteikiantį dešimtmetį, skatinantį kurti geresnį nei lig šiol, teisingesnį, ekologiškesnį, tvarios plėtros principų besilaikantį pasaulį. Žvelgdami į ateitį, ieškome dinamiškų, teigiamų pokyčių centrais būsiančių erdvių. Esu tikras, kad Europos ir pasaulio mastu tokia vieta taps Vidurio Europa.

Vidurio Europa arba Vidurio ir Rytų Europa (šios sąvokos dažnai keičia viena kitą) yra reikšmingas regioninis darinys, geografinės, politinės ir ekonominės bei ideologinės ir kultūrinės dimensijų apibrėžta likimo bendruomenė. Kalbėdami apie jos vietą žemėlapyje, suvoktume teritoriją tarp Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų arba (pernelyg supaprastintai) tarp Vokietijos ir Rusijos.

Tačiau visų pirma esame bendrosios atminties erdvė. Išgyvenome panašią istorinę patirtį, ypač dramatiškame 20 a. Patyrėme dviejų mus gniaužusių ir persekiojusių totalitarizmų – rudojo ir raudonojo – blogį, savo ruožtu didžiuojamės ankstesnių šimtmečių puikiais, šlovingais išgyvenimais, kaip antai 15–17 amž. laikotarpiu, vadinamąją „Jogailaičių dinastijos Europą“, vėliau Daugelio tautų Žečpospolita, kai didžiojoje šios erdvės dalyje pavyko sukurti savanorišką politinę sąjungą – dabartinės Europos Sąjungos pirmtakę, suteikusią draugiškus namus daugeliui kultūrų ir religijų, besivadovavusią teisės viršenybės, parlamentarizmo ir demokratijos principais.

Šios tiek geros, tiek blogos patirčių pamokos keliamos į ateitį kaip visuotinis perspėjimas, beigi kaip įkvėpimas veikti bendram labui, mūsų regiono ir visos integruotos Europos gerovei.

Taip pat svarbu apibūdinti Vidurio Europą vertybių požiūriu. Daugiau nei tūkstantį metų priklausydami vakariniam civilizacijos ratui, stovime ant tų pačių ideologinių pagrindų. Milanas Kundera įtaigiai vaizdavo Vidurio Europą, pavadindamas ją „pagrobtais Vakarais“, tai yra Vakarų kultūros bendruomenės dalimi, kuri prieš savo valią patyrė sovietų – imperinį, autoritarinį, racionaliai valdyti nepajėgų – dominavimą.

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad mūsų atsidavimas Europos kultūrą sukūrusioms vertybėms neliko be atspindžio. Galbūt geriau nei kiti žinome didelę kainą, kurią reikia mokėti už jų gynimą. Suvokiame, kad būtina ugdyti ir derinti laisvę su atsakomybe, teises su pareigomis, individualizmą su solidarumu, kritišką požiūrį, naujoves ir modernizaciją su paveldo ir mūsų tapatybę apibrėžiančių tradicijų puoselėjimu.

Prieš 1989–ųjų istorinį proveržį Timothy Garton Ash rašė, kad Vidurio Europos idėja išplėšia Vakarų pasaulį iš Šaltojo karo mąstymo įpročių, meta iššūkį nusistovėjusioms nuostatoms ir prioritetams, tačiau mainais turi pasiūlyti naujovių.

Atrodo, ši nuomonė gaji ir šiandien, kai Vidurio Europos šalių dalyvavimas ES ir NATO tapo svarbia, nusistovėjusia euroatlantinės bendrijos dalimi, o dėl stiprios ekonominės plėtros mūsų regionas padarė reikšmingą civilizacinį šuolį. Šiandien Vidurio Europos idėja tebepasižymi dinamiškumu ir teigiamu turiniu. Jei turėčiau trumpai apibūdinti šiuolaikinę Vidurio Europą, įskaitant didžiausią šio regiono šalį Lenkiją, sakyčiau: sėkmės bendruomenė ir tuo pačiu siekių bendruomenė.

Vidurio Europa yra puikus pavyzdys, kokia galinga, kūrybinė jėga yra laisvė. Laisvė, kurios seserys yra: ekonominė laisvė, verslumas, savivalda. Jos atveria erdvę drąsiems užmojams ir siekiams įgyvendinti. Kartu su laisve ateina plėtra. Nuo komunizmo žlugimo praėję trys dešimtmečiai ir Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo inicijuotas proveržis mūsų regione – tai pasakojimas apie didžiulę ekonominę sėkmę, socialinę ir civilizacijos pažangą – pasaulio istorijoje per tokį trumpą laiką retai stebimą atvejį. Lenkija ir visa Vidurio Europa yra įspūdingas laisvės suteikiamų galimybių liudijimas.

Galime įkvėpti dėl teigiamų efektų, kurie atsiranda per bendradarbiavimą, bendrų iniciatyvų ir projektų kūrimą. Būtent dėl jų Vidurio Europa nustojo, kaip tai vyko mums nepalankiu metu, būti periferine erdve tarp Vakarų ir Rytų, tarp imperijos galių, o vietoj to tapo daugybės ryšių sujungta, savo interesus suvokianti ir Europos reikalų eigai įtaką darančia struktūra. Mums pavyko emancipuoti Vidurio ir Rytų Europą, esame politinių ir civilizacinių procesų subjektai.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tris svarbius Vidurio Europos bendradarbiavimo formatus, kurie yra ne tik regioninės bet ir ES, euroatlantinio bei pasaulinio masto svarbos. Pirmasis yra ilgiausią patirtį turinti Vyšegrado grupė, vienijanti Lenkiją, Čekiją, Slovakiją ir Vengriją. 1991 m. inicijuota kaip politinio dialogo ir pastangų įstoti į NATO ir ES koordinavimo platforma, ji pasirodė esanti verta funkcionuoti ir pasiekus šiuos strateginius tikslus. Šiandien tai vienas iš svarbiausių veiksnių Vidurio Europos regioniniam bendradarbiavimui ir sutarimui Europos klausimais aktyvinti.

Antrasis formatas yra „Bukarešto devintukas“. Šiai struktūrai priklauso NATO rytinio flango šalys: Lenkija, Rumunija, Lietuva, Latvija, Estija, Vengrija, Slovakija, Čekija ir Bulgarija. Ji buvo įsteigta 2015 m. Bukarešte, kur pasirašėme bendrą deklaraciją dėl pastangų suvienijimo ir reikiamo „tvirto, patikimo ir tvaraus karinio buvimo“ regione užtikrinimo. „B9“ iš esmės yra atsakas į agresyvią Rusijos politiką, į kaimyninės Ukrainos sienų ir teritorinio vientisumo pažeidimus, kurie kelia grėsmę regioniniam ir euroatlantinės bendrijos saugumui. Neketiname pasyviai to stebėti.

Trečiasis bendradarbiavimo formatas yra 2015 m. manęs ir Kroatijos prezidentės Kolindos Grabar–Kitarović pasiūlyta Trijų jūrų iniciatyva, kuriai priklauso Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūros regionų šalys: Austrija, Bulgarija, Kroatija, Čekijos Respublika, Estija, Lietuva, Latvija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Tikslas yra bendrai investuoti į infrastruktūrą, transportą, energetiką ir naujas technologijas, kurios paskatins mūsų valstybių plėtrą ir prisidės prie Europos Sąjungos sanglaudos.

Žvelgdami į ES ekonominių ryšių žemėlapį, matome reikšmingą horizontalųjį judumą Vakarų – Rytų kryptimis, kuri yra pranašesnis už vertikalųjį judumą Šiaurės – Pietų kryptimis. Kalbama ne tik apie žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo srautus, bet ir apie infrastruktūros tinklą: greitkelius, geležinkelius, transporto centrus, vamzdynus, elektros ir informacijos linijas.

Struktūrinės svarbos šiai Europos daliai suteikiantis Trijų jūrų iniciatyvos projektas, turi užbaigti trūkstamus „pastolius“, kurių dėka bus sustiprinta mūsų regiono ir visos ES integracija. Be ES vidaus kapitalo, Amerikos, Kinijos ir kitų pasaulio regionų investuotojų dalyvavimas Trijų jūrų iniciatyvoje suteikia sveiką naudos diversifikavimą ir tarpusavio priklausomybę.

Tokie yra Vidurio Europos, kaip aktyvizmo, sėkmės ir ambicingų siekių bendruomenės, šios dienos įvaizdis ir ateities vizija. Nužengėme ilgą ir sėkmingą kelią. Nuo regiono, kuris ilgą laiką beveik neegzistavo svarbiausių pasaulio scenos veikėjų sąmonėje („Lenkijoje reiškia niekur“, kaip 19 a. pabaigoje teigė Alfredas Jarry), iki regiono, kuris tapo viena dinamiškiausiai besivystančių pasaulio erdvių ir siekia vieno civilizacijos centrų kategorijos. Vidurio Europa – nomen omen? Kviečiame dalyvauti šiame įspūdingame nuotykyje.

Tekstas publikuojamas kartu su mėnesiniu nuomonių leidiniu „Wszystko Co Najważniejsze“ (Viskas, kas svarbiausia) su Varšuvos vertybinių popierių birža vykdomame projekte „Dekada Europy Centralnej“ (Vidurio Europos dekada).

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.