Pozicija

2020.12.06 09:00

Jonas Ruškus. Globos namais grįstos sistemos moralinis bankrotas. Metas žmogaus teisėms

Jonas Ruškus, VDU profesorius, JT žmogaus teisių ekspertas, Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas2020.12.06 09:00

Žiniasklaida kasdien mirga pranešimais apie masinius COVID-19 protrūkius, įskaitant mirties atvejus globos namuose. Dar įsibėgėjant pirmajai COVID-19 bangai, pavasarį susitikime su prezidentu įspėjau, kad dėl pandemijos ištikusi humanitarinė krizė yra proga iš esmės reformuoti globos sistemą, nes labiausiai pažeidžiami yra globos namų gyventojai, jie labiausiai kentės dėl pandemijos.

Tą dar pavasarį rodė ir globos namų Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje bei Kanadoje atvejai. Juose dėl COVID-19 globos namuose mirė tūkstančiai žmonių, iš vienų globos namų darbuotojai tiesiog pabėgo, palikdami gyventojus vienus, o Italijos žiniasklaida 190 globos namų gyventojų mirtis per mėnesį Milano globos namuose pavadino skerdynėmis. Manoma, kad kone pusė visų mirčių pavasarį Europoje dėl viruso įvyko globos namuose.

Žmogaus teisių organizacijos, Jungtinės Tautos (JT), įvairūs JT žmogaus teisių komitetai, įskaitant Neįgaliųjų teisių komitetą, nuo pat pandemijos pradžios kvietė šalių Vyriausybes saugoti pažeidžiamuosius – turinčius negalią ir vyresnio amžiaus – visuomenės narius, ypač esančius globos namuose, dažniausiai toli nuo labiau apgyvendintų bendruomenių, kurios turėtų prieinamą ir kokybišką sveikatos paslaugų infrastruktūrą.

Globos namai Rytų ir Centrinės Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, įkurdinti atokiose vietovėse, kur sveikatos priežiūros paslaugos yra iš esmės neprieinamos. Žmogaus teisių organizacijos jau seniai ir aiškiai kvietė Vyriausybes keisti iš pagrindų diskriminacinę, o dabar matome, kad ir nesaugią bei pavojingą, globos institucijų sistemą, keičiant ją pagalba bendruomenėje: ten, kur gyvena ir socialines bei sveikatos priežiūros paslaugas gauna visi žmonės.

Žmogaus teisių organizacijos priminė Vyriausybėms apie lygybę ir nediskriminavimą kaip esminį žmogaus teisių principą bei kvietė šalių Vyriausybes užtikrinti šiuos principus negalią turinčių, pagyvenusių žmonių, taip pat ir įkurdintųjų globos institucijose, atžvilgiu.

COVID-19 protrūkis globos namuose Lietuvoje artėjant žiemai pasiekė neregėtas aukštumas. Akivaizdu, kad globos namų izoliavimo politika visiškai nepasiteisino dėl kelių, politikų laiku neatpažintų, priežasčių.

Pirma, socialinis izoliavimas yra priemonė, dėl kurios dar labiau nukentėjo ir taip socialiai izoliuoti, atokiose vietovėse įkurdinti globos namų gyventojai, papildomos izoliavimo priemonės globos namų gyventojus atitolino nuo pasaulio kone visiškai.

Antra, atokiose vietovėse globos namuose įkurdinta nuo keliasdešimt iki 400 žmonių, kurių uždaro gyvenimo sąlygos dėl esamų glaudžių tarpusavio kontaktų ir privatumo stokos yra ypač palankios viruso sklaidai tarp gyventojų ir darbuotojų.

Trečia, globos namuose neteikiamos kokybiškos sveikatos ar medicininės slaugos paslaugos: geriausiu atveju neretai čia teikiama pagalba yra tik bazinė priežiūra.

Ketvirta, globos namai yra palanki terpė prievartai gyventojų atžvilgiu plisti, ką neseniai parodė atskleistas laisvės suvaržymo atvejis Skemų globos namuose. Kitaip tariant, globos namuose dažniausiai mes turime elementarias prieglaudas, dar angliškai vadinamas asylums, kurios, kaip rodo tokias vietas tyrinėjusių mokslininkų (ypač E. Goffman) darbai, pasireiškia kaip nužmoginimo arba žmogaus orumo praradimo vietos dėl socialinės izoliacijos, sprendimo galių praradimo, privatumo stokos ir uždaro glaudaus apgyvendinimo.

COVID-19 pandemija pasaulyje ir Lietuvoje akivaizdžiai atskleidė, kad negalią turinčių ir vyresnio amžiaus žmonių socialinės apsaugos sistema, grįsta globos namais, yra ne tik neefektyvi, bet ir pavojinga. Čia verta prisiminti iki šiol Lietuvoje mažai aktualizuotą Nobelio taikos premijos laureato mąstytojo Amartya Sen veiksnumo (angl. capability) teoriją, pagal kurią žmonių gerbūvis pasiekiamas jiems turint laisvas galimybes pasirinkti tai, kas jiems yra reikalinga ir reikšminga.

A. Sen įžvalgiai parodo socialinės nelygybės ir atskirties esmę. Anot jo, nelygybė ir atskirtis atsiranda dėl galimybių nebuvimo žmonėms pasirinkti jų gerbūviui būtinus ir reikšmingus dalykus, įskaitant švietimo, socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas. Apie tai ir kalba žmogaus teisių organizacijos, iš savo šalies valdžios institucijų reikalaudamos visiems vienodai sudaryti prieinamas galimybes, kad ir negalią turintiems ar vyresnio amžiaus žmonėms būtų užtikrinama socialinė įtrauktis ir visavertis gyvenimas.

Globos namų gyventojai COVID-19 pandemijos metu neturėjo ir neturi jokių galimybių gauti tokių pat sveikatos priežiūros paslaugų kaip likusieji. Iliustratyvūs Lietuvos žiniasklaidoje aprašyti pandemijos protrūkio atvejai Marijampolės ir Blinstrubiškių globos namuose.

Marijampolės globos namų vadovė Viduta Bačkierienė beda pirštu tiesiai į problemos esmę: „Mes juk ne gydytojai, mes teikiam socialines paslaugas, socialiniam darbuotojui sunku pasakyti, kokia seneliui infekcinės ligos forma, kaip ji vystosi. Tačiau matant, kaip keitėsi sveikata, kyla temperatūra, reikėjo gydytojų pagalbos, kvietėm greitąją norėjom išvežti į ligoninę, bet mums sakė nevežti <...> Kreipiausi ir į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, teko man dalyvauti pokalbiuose visur kitur, ir Sveikatos apsaugos ministerijoje, aš tikrai nesupratau, kaip galima neimti senelio, užsikrėtusio tikrai grėsminga liga, kaip galima neimti iš globos namelių, o globos namus paversti infekcine ligonine“, – sako direktorė.

Tuo tarpu noriu viešai padėkoti pasiaukojamai Blinstrubiškių globos namuose dirbantiems socialiniams darbuotojams, kurie kritinėmis humanitarinės krizės sąlygomis vadovavosi aukščiausiomis žmogiškumo ir profesinėmis vertybėmis, nepaliko globos namų gyventojų likimo valiai, aukojo savo laiką ir sveikatą, apsigyveno globos namuose ir taip padėjo bei tebepadeda globos namų gyventojams gyventi kiek įmanoma saugiau.

Mirtini COVID-19 židiniai globos namuose yra pats akivaizdžiausias įrodymas, kad globos namų sistema moraliai bankrutavo, o Lietuvos Vyriausybei reikia priimti esminius sisteminius sprendimus dėl vadinamosios deinstitucionalizacijos.

Ja siekiama globos namuose apgyvendintus negalią turinčius asmenis ir senolius išlaisvinti nuo socialinę atskirtį skatinančių ir gyvybei pavojingų diskriminacinių institucinės globos sąlygų, jiems padėti įsikurti ten, kur gyvena visi žmonės, suteikiant asmeninę pagalbą, pavyzdžiui, integralią pagalbą į namus ir įvairių (sveikatos priežiūros ir kt.) paslaugų prieinamumą.

Europos Sąjunga skiria daug Struktūrinių fondų lėšų integraliai pagalbai į namus ir deinstitucionalizacijai įgyvendinti, tačiau šioje srityje, kaip rodo Oficialios Lietuvos statistikos portalo ir Neįgaliųjų reikalų departamento svetainėje teikiami duomenys, šioje srityje progreso nėra, net priešingai, globos namuose patalpinamų žmonių skaičiai auga.

Nebėra ko laukti! Lietuvos valdžios institucijos, Seimas, Vyriausybė ir savivaldybės privalo imtis ryžtingų sprendimų ir neatidėliotinų priemonių Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų rekomendacijoms įgyvendinti. Žmogaus teisų įgyvendinimas yra valdžios institucijų pareiga. Globos namais grįsta socialinės apsaugos sistema moraliai bankrutavo, metas įgyvendinti žmogaus teises.

Diskusija „Neįgaliųjų teisių konvencijai 10 metų Lietuvoje: ko išmokome?“ – gruodžio 10 d. vyksiančiame Nacionaliniame žmogaus teisių forume, kuris bus tiesiogiai transliuojamas portale LRT.lt.