Pozicija

2020.12.04 11:45

Stasys Šedbaras. Daugiausiai įstatymų priėmęs Seimas: kuo daugiau, tuo blogiau

Stasys Šedbaras, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, Seimo TS–LKD frakcijos narys2020.12.04 11:45

Lietuvos Respublikos Seimo veiklą teisėkūros srityje aiškiausiai apibrėžia statistiniai duomenys. Kokie bebūtų iškalbingi, mėgstantys keistas replikas buvusios Valstiečių ir žaliųjų partijos vadovaujami koalicijos atstovai, net ir jiems nepavyktų šių duomenų nuneigti.

Produkcija: pustrečio tūkstančio įstatymų

Rekordininkai. Taip galima pavadinti 2016–2020 m. kadencijos Seimą. Ar Lietuvai tie rekordai buvo reikalingi?

Tikrovė yra tokia: vertinant visų Seimo kadencijų nuo 1992 m. darbą, praeitą kadenciją registruota daugiausiai teisės aktų projektų – iš viso 5413. Metuose yra 365 (arba 366) dienos. Per ketverius metus susidarytų apie 1460 dienų. Vadinasi, Seime kas dieną, įskaitant šventes, poilsio dienas, vasaros periodą, buvo priregistruojama vidutiniškai po 3,7 teisės akto.

Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus parengtoje analitinėje apžvalgoje įvardijama, kad tai didžiausi rodikliai, vertinant septynių Seimo kadencijų statistiką.

Rekordas pasiektas taip pat ir tiek dėl priimtų visų teisės aktų, tiek ir dėl priimtų įstatymų: priimta 3440 teisės aktų ir 2572 įstatymai! Daugiausiai nuo 1992–1996 metų kadencijos, kurios metu, palyginkime, buvo priimti 1690 teisės aktai ir 1039 įstatymai. O tada juk dar tebebuvo kuriami atkurtos nepriklausomos valstybės teisiniai pamatai!

Ką sako ši statistika?

Jeigu kalbėtume apie maisto produktų gamybą ar kitą produkciją, tuomet galėtume džiaugtis tokiu produktyvumu. Tačiau Seimo darbe, teisėkūros srityje šie skaičiai rodo prastą, o ne kokybišką darbą, nes įstatymų priėmimo produktyvumas dažniausiai būna atvirkščiai proporcingas jų kokybei.

Projektus teikiančiųjų varžybos

Prieš keletą metų, išanalizavęs tuometinio Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento parengtą studiją „Teisėkūros tendencijos ir rodikliai Europos Sąjungos valstybėse ir Lietuvoje“, kalbėjau, rašiau, nuolat primindavau apie mūsų Seimo darbo spragas: daugybę registruojamų teisės aktų projektų, kurie dar pateikimo stadijoje keliauja į šiukšlių dėžę, o jeigu yra palaiminami, keliauja toliau, į komitetus, klausymus, sugaištamas laikas, o neretas galutinis rezultatas – įstatymas nepriimtas. Kodėl tik toks Seimo darbo efektyvumas?

Atsakymas paprastas: tūkstančiais teikti įstatymų projektus gali leisti sau arba nesuprantantys, kas yra kokybiškas įstatymas, arba norintys imituoti darbą parlamentarai, nutarę labai keistai rinkėjams demonstruoti tai, ką esą sugeba.

Parlamentas nėra bokso ringas, nėra, kaip minėjau, produktų gamintojas. Tad šie būdai įstatymų leidybos procese netinkami ir brandžių demokratijų šalyse netaikomi. Jų parlamentuose dažniausiai priimtų įstatymų skaičiai vienos kadencijos metu būna daug mažesni.

Priminsiu 2015 m. informaciją ir tai, kaip Lietuva atrodo jos kontekste. Britų parlamente per kadenciją įregistruoti 36, Ispanijoje – 33, Italijoje – 52 įstatymų projektai. Nėra net šimto, nekalbant apie tūkstančius.

Visuomenės padidintas dėmesys Seimo darbui yra suprantamas – tai Tautos atstovybė. Tačiau įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, kaip pasakyta mūsų Konstitucijoje, turi ne tik Seimo nariai, bet ir Respublikos prezidentas, Vyriausybė. Taip pat šią teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai: 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.

2016–2020 m. kadencijoje Vyriausybė inicijavo daugiausiai priimtų įstatymų – 66,14 proc., Seimo nariai – 28,38 proc. Seime Vyriausybė registravo 2089 įstatymų projektus, priimti 1701.

Ar Vyriausybėms visuose parlamentuose taip dažnai nepasiseka? Pagal minėtą 2015 m. tyrimą, Danijoje priimami 100 proc. Vyriausybės pateiktų įstatymo projektų, Švedijoje – 99,8 proc., Jungtinėje Karalystėje – 90,8 proc.

Būtinai sėdėti salėje ir nuolat balsuoti

Apie ką kalba šie skaičiai? Apie tai, kad praėjusios Seimo kadencijos parlamentarai tęsė ir dar sustiprino tendenciją: Lietuvos Respublikos Seimas lenktyniauja nežinia su kuo, kaip pateikti kuo daugiau teisės aktų projektų.

Ši tendencija sukūrusi ir mūsų Seimo nario įvaizdį – nuo ryto iki vakaro sėdintis posėdžių salėje ir vis balsuojantis už vis naujus ir naujus teisės aktų projektus, įstatymus. Ir būtinai salėje sėdintis! Nes jei kitur, tai nedirba. Lyg nebūtų parlamentinės kontrolės ir atstovavimo (susitikimo su žmonėmis) funkcijos, ar jos būtų mažiau svarbios už įstatymų leidybą... Lyg visuomet kiekybė būtų kokybė.

Kita vertus, kas galėtų leisti sau tiek daug tuščia eiga darbuotis ir leisti mokesčių mokėtojų pinigus – 2016–2020 m. kadencijos Seime įregistruoti 4211 įstatymų projektų, o priimti – tik 2572 įstatymai. Jeigu vėl palygintume su Danija, tai vienos kadencijos metu parlamente iš 857 įstatymų projektų priimti 852 įstatymai, Kipre – iš 383 projektų priimti 318 įstatymų, Liuksemburge – iš 440 projektų priimti 372 įstatymai (2015 m. studija).

Dar vienas rekordas, kuriuo gali „didžiuotis“ 2026–2020 m. Seimas – tai daugiausiai per posėdį priimtų teisės aktų (vidutiniškai 7,6). Galima įsivaizduoti, kaip per tokį trumpą laiką įmanoma įvertinti ir gerai išdiskutuoti teisės akto turinį.

Nekonstituciškas skubėjimas priimant įstatymus

Skubos tvarka priimtų teisės aktų sumažėjo: 2016–2020 m. kadencijoje jų priimta 700 (20,35 proc. nuo visų priimtų), atitinkamai 2012–2016 m. – 1106 (39,44 proc.). Didelis nuopelnas šiuo atveju priklauso Konstituciniam Teismui, 2019 m. balandžio 16 d. nutarime išaiškinusiam, kad įstatymai ypatingos skubos tvarka gali būti priimami tik išskirtiniais, konstituciškai pagrįstais atvejais, ir taip sustabdžiusiam ypatingos skubos taikymą, kur nereikia.

Konstitucinis Teismas savo nutarime pažymėjo, kad „ypatingos skubos tvarka svarstant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus galėtų būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai.

Kitoks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai galėtų būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos, be kita ko, jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančiais įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimais“.

Naudingas išaiškinimas. Tik vėl pastebėsiu: kas ir kuo galėtų pateisinti tokias parlamentinio darbo klaidas? Juk valstybės valdymas yra atsakingas darbas. Jame neprotinga norėti kuo daugiau, kai tas „daugiau“ tampa „blogiau“.

Lietuvą pasiekė Europos Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui „2020 m. teisinės valstybės principo taikymo ataskaita: Teisinės valstybės padėtis Europos Sąjungoje COM/2020/580“.

Šios ataskaitos 22 psl. pažymėta, kad pernelyg dažnai paspartinta ir skubos tvarka priimami teisės aktai gali kelti klausimų dėl teisinės valstybės.

Komunikate pasakyta, kad visose valstybėse narėse įprasta teisėkūros procedūra suteikia Parlamentui, kaip teisės aktų leidėjui, viršenybę. Tačiau paspartinti teisėkūros procesai ir konsultacijų vengimas yra įprasti teisinės valstybės krizės požymiai.

Venecijos komisija ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) ne kartą pabrėžė, kaip svarbu naudoti parlamentinę procedūrą: išsamius teisėkūros procedūra priimamų aktų ir jų pakeitimų pasiūlymų svarstymus, įskaitant naudingas konsultacijas su suinteresuotaisiais subjektais, ekspertais ir pilietine visuomene, ir dialogą su politine opozicija.

Kai kuriose valstybėse narėse susirūpinimą kėlė parlamentų nuolat paspartinta tvarka priimami teisės aktai arba nepaprastieji vyriausybės potvarkiai, visų pirma jų taikymas vykdant plataus masto reformas <...>.

Komunikate atskirai minimos Lenkija ir Rumunija, tačiau, jeigu Konstitucinis Teismas nebūtų sustabdęs politinio buldozerio, jame galėjo būti paminėta ir Lietuva.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Populiariausi