Pozicija

2020.11.20 10:48

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Jos protestuoja ne mano vardu. Atsakymas Š. Černiauskui ir kt.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Laisvos visuomenės instituto valdybos narė, teisininkė2020.11.20 10:48

Tai bent įvertinimas! Pagalvojau, perskaičiusi straipsnio antraštę: „Su Nausėdienės pavarde siejama organizacija prisidėjo prie Lenkiją įaudrinusio sprendimo dėl abortų“. Autorių grupė atliko tarptautinį žurnalistinį tyrimą ir papasakojo, kaip Laisvos visuomenės instituto (LVI) įtaka iš mažytės Lietuvos driekiasi į kitus kraštus, paveikdama net žymiai didesnes valstybes. Ech... užsisvajojau... Jei taip reikšmingai prisidedame prie „žmogaus teisių padėties“ pokyčių Lenkijoje, tai ir JAV nebetoli. Drebėk Kinija – ateisim ir pas jus!

Įvykiai straipsnio pasirodymo metu, jame paminėtos faktų nuotrupos ir aukščiausius žurnalistinio „objektyvumo“ standartus atitinkantys vertinimai padeda skaitytojui susidaryti įspūdį apie galingą įtakos grandinę tarp Lenkijos ir Lietuvos: pirmoji ponia D. Nausėdienė „priglaudė“ konferenciją apie krizinį nėštumą, kurią organizavo LVI, kuris pasirašė „ilgą teisinį dokumentą“, kuris buvo adresuotas Lenkijos Konstituciniam tribunolui, kuris priėmė sprendimą, kuris apribojo abortus apsigimimo atvejais, ko seniai siekė „ilgą teisinį dokumentą“ rengusi organizaciją Ordo Iuris, kurios steigėją į Aukščiausiąjį teismą paskyrė Lenkijos prezidentas A.Dūda, kuris šiomis dienomis susitiko su Lietuvos prezidentu G. Nausėda, kuris yra D. Nausėdienės vyras, kuri „priglaudė“ LVI konferenciją...

Taip pat skaitykite

Kad būtų dar baisiau, straipsnyje užsiminta, jog tą „ilgą teisinį dokumentą“ be LVI pasirašė „margas būrys užsienio organizacijų“, o iš jų – viena traktuojama neigiamai, kita nevienareikšmiškai vertinama, trečia kažką baisaus pasakė Afrikoje ir t.t...

Supratot ką nors? Ne tai svarbu. Svarbu, kad skaitant nugara pagaugais nueitų. Kad pajaustumėt, koks baisus sąmokslas, koks galingas tinklas, kaip LVI prisidėjo prie žmogaus teisių ribojimo Lenkijoje, aišku – tuoj apribos ir Lietuvoje.

O už straipsnį juk buvo sumokėta (publikacija finansuojama IJ4EU lėšomis – LRT.lt). Galėjo gi autorių komanda labiau pasistengti, perskaityti „ilgą teisinį dokumentą“, pasigilintį į abortų reguliavimą tarptautinėje teisėje ir Lenkijoje. Kadangi autoriams to padaryti nepavyko, teks už juos padirbėt ir trumpai aprašyti, kaip yra iš tiesų.

Teisės į abortą nėra

Keliamas triukšmas dėl žmogaus teisių ribojimo Lenkijoje, bet parodykite konkrečiai, kuri teisė ribojama? Teisės į abortą nėra nei tarptautinėje teisėje, nei Europos teisėje, nei Lenkijos nacionalinėje teisėje. Visose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose randame teisę į gyvybę, bet mūsų valstybės nėra niekaip įsipareigojusios garantuoti „teisės į abortą“.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija palieka laisvę pačioms valstybėms apsispręsti, kaip reguliuoti aborto klausimą ir kokį teisinį statusą suteikti žmogaus vaisiui. Pvz., 2004 m. liepos 8 d. sprendime byloje Vo prieš Prancūziją Nr. 53924/00 EŽTT pripažino, kad nesant tarp Europos valstybių konsensuso, atsakymas į klausimą, nuo kada žmogaus gyvybė turi būti saugoma, yra paliekamas pačių valstybių nuožiūrai. EŽTT taip pat pažymėjo, jog „žmogaus embriono/vaisiaus priklausomybė žmonių giminei gali būti laikoma sutarimu tarp valstybių ir žmogaus orumo vardan gali būti reikalinga apsaugos“.

Taigi Lenkijos kaltinti žmogaus teisių pažeidimais neišeina. Nors tiesa, kad abortų reguliavimas Lenkijoje yra vienas griežčiausių pasaulyje, tačiau tai yra tos šalies vidaus reikalas. Anot EŽTT, šis sprendimas priklauso nuo šalyje vyraujančių etinių vertinimų ir nacionalinių tradicijų skirtumų.

Pasirašydamas „ilgą teisinį dokumentą“, LVI palaikė gyvybei iki gimimo palankią iniciatyvą Lenkijos teisinės sistemos kontekste. Ir tai neturi nieko bendro su D. Nausėdienės globota konferencija apie pagalbą moterims krizinio nėštumo situacijoje.

Lietuvai yra būdingas visiškai kitoks aborto reguliavimas, kitos tradicijos ir etinės nuostatos. Todėl čia vyksta iš esmė kitokios iniciatyvos, atliepiančios mūsų šalies socialinę, kultūrinę ir teisinę situaciją. O tuo pačiu – Seime registruotus bei Sveikatos apsaugos ministerijoje rengiamus krizinio nėštumo klausimams skirtus teisės aktų projektus. Todėl įspūdingoji antraštė bei straipsnyje paišomos sąsajos, liaudiškai tariant, kaba ant snarglių.

Tribunolas siekė apginti Dauno sindromą turinčius kūdikius

Kaip rašo situaciją Lenkijoje analizavęs Ramūnas Aušrotas, oficialiais statistikos duomenimis du iš penkių abortų dėl vaisiaus apsigimimo buvo susiję su nėštumu, kai moteris laukėsi Dauno sindromą turinčio kūdikio. Ištobulėjusi prenatalinė diagnostika leidžia gana anksti nustatyti Dauno sindromo atvejus. Tokių vaikų praktiškai nebegimsta Islandijoje ir Danijoje, kur abortuojama atitinkamai 99 ir 98 proc.

Sveikatos politiką, leidžiančią masiškai nutraukinėti nėštumą dėl Dauno sindromo, galima vertinti kaip šiuolaikinę eugenikos formą. Ji pažeidžia JTO Neįgaliųjų teisių konvenciją, kuri numato asmens nediskriminavimo dėl neįgalumo principą ir pripažįsta visų asmenų vienodą orumą bei lygias teises.

Dar 1993 m. Lenkijoje priimtas įstatymas saugo negimusio vaiko gyvybę. Jis leidžia abortą tik tais atvejais, kai 1) nėštumas kelia grėsmę moters sveikatai ir gyvybei arba 2) yra didelė rimto ir nepagydomo vaisiaus apsigimimo ar ligos tikimybė, arba 3) kai nėštumas yra neteisėto veiksmo (išprievartavimo ar incesto) pasekmė. Konstitucinio Tribunolo sprendimas apribojo tik tuos atvejus, kai abortas atliekamas dėl eugeninių priežasčių, susijusių su vaisiaus apsigimimu, bet neliečia kitų pagrindų (moters sveikatos, išprievartavimo ir kt.).

Nors visas Lenkijos Konstitucinio Tribunolo sprendimas dar nėra paskelbtas, iš rezoliucinės jo dalies matyti, kad jis laiko nėštumo nutraukimo sąlygų įstatymą prieštaraujantį Lenkijos Konstitucijai ta apimtimi, kiek jis legalizuoja neteisėtą eugeninę praktiką negimusio vaiko atžvilgiu ir nesuteikia jam žmogaus orumą atitinkančios apsaugos ir pagarbos („legalizują praktyki eugeniczne w stosunku do dziecka jeszcze nieurodzonego, odmawiając mu tym samym poszanowania i ochrony godności człowieka‘).

Tribunolo nuomone, įstatymas negali padaryti negimusio asmens apsaugos, priklausomos nuo jo sveikatos būklės ir jį tokiu būdu diskriminuoti („uzależniają ochronę prawa do życia dziecka jeszcze nieurodzonego od jego stanu zdrowia, co stanowi zakazaną bezpośrednią dyskryminację“) bei leisti nutraukti nėštumą be pakankamo kito gėrio apsaugos pagrindimo („przerywanie ciąży bez dostatecznego usprawiedliwienia koniecznością ochrony innej wartości“).

Taigi skandalingasis sprendimas siekia apriboti aborto praktiką Lenkijoje tiek, kiek ji yra nutaikyta į Dauno sindromą turinčių kūdikių eliminavimą iš visuomenės. Taip, daugelio valstybių akimis tai itin griežtas sprendimas. Bet logiškas šalyje, kurios teisė saugo negimusių vaikų gyvybę. Kodėl kai kurie iš jų turėtų būti diskriminuojami? Jei Konstitucija skelbia visų asmenų lygybę, kas gali rūšiuoti žmones į tinkamus ir netinkamus gyventi visuomenėje?

Protestuojančiųjų abejingumas moters problemoms

Iš tiesų ir Lenkijoje, ir Lietuvoje protestuoja tik labai maža dalis moterų. Apie protestus kurstančias asmenybes, organizacijas ir su jomis bendradarbiaujančius žurnalistus būtų galima įdomesnių faktų paskelbti, nei pavyko surinkti apie LVI. Bet ne ten esmė.

Esmė ta, kad organizacijos, protestuojančios dėl neįvykusių neegzistuojančių teisių pažeidimų, yra abejingos realioms moterų problemoms. Lietuvoje jos priešinasi ne tik negresiančiam aborto ribojimui, bet ir bet kokioms pagalbos krizinio nėštumo metu iniciatyvoms. Jos garsiai rėkauja apie „moterų teises“ ir „laisvę pasirinkti“, bet palieka moterį vieną kapstytis krizinio nėštumo situacijoje. O tokioje situacijoje dažnai nėra jokios laisvės, bet tik skausmas, neviltis, smurtas ir skurdas.

Džiaukitės – mes kovojam už tuščią formalią „laisvę“ ir niekas nedrįskite siūlyti pagalbos. Nedrįskite organizuoti konferencijų apie pagalbą krizinio nėštumo metu ir nedrįskite tokių konferencijų globoti. Nes pagalbos siūlymas suponuoja, kad yra ir kitas, geresnis, pasirinkimas nei abortas. O tai savaime moralinis vertinimas ir kartu priekaištas „laisvai“ pasirinkusioms, besirenkančioms ar dar pasirinksiančioms.

Didžioji dalis moterų neprotestuoja ir protestams nepritaria. Tačiau kaip jau įprasta, feministinės organizacijos kalba visų moterų vardu, nors neturi tam jokių įgaliojimų. Visuomenėje kuriamas įspūdis, tarsi visos moterys vienodai mąsto, vienodai supranta pasaulį ir savo vietą. Neva visos moterys pasisako už visišką abortų laisvę ir nevertina dar negimusio vaiko gyvybės. Tai vienas ryškiausių šiuolaikinių stereotipų, vis agresyviau brukamas į viešąją erdvę.

Kalbėti kone pusės vienos ar kitos šalies gyventojų vardu – ambicingas, bet niekuo neparemtas užmojis. Iš tiesų tos garsiai protestuojančios moterys kalba tik savo atstovaujamų organizacijų, institucijų, politinių partijų vardu. Bet ne visų moterų. Ne mano vardu.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.