Pozicija

2020.11.10 12:07

Audris Narbutas. Žmogaus teisių kenkėjai

Audris Narbutas, Kaišiadorių r. mero patarėjas, KTU politikos mokslų krypties doktorantas, Stasio Šalkauskio filosofinės minties draugijos pirmininkas2020.11.10 12:07

Žmogaus teisės yra neginčytinas  gėris, kuris dėl savo didelės vertės įvairių veikėjų vis dažniau pasitelkiamas tarytum koks politinės kovos vėzdas. Jeigu tik sugebi apsimesti žmogaus teisių gynėju, ženkliai padidėja tikimybė, kad asmuo ar organizacija, kurios veiksmai prasilenkia su tavo išpažįstama ideologija, bus demonizuoti. 

Deja, tokie manipuliavimai žmogaus teisėmis ne tik gali pakirsti dalies žmonių pasitikėjimą šiuo gėriu, bet ir yra sparčiai auganti tendencija.

Vienas naujesnių pavyzdžių – nepelnytai žmogaus teisių gynėjų etiketes gavusių VU TSPMI profesorės Natalijos Arlauskaitės ir Seimo narės socialdemokratės Dovilės Šakalienės puolimas prieš konferencijos „Valstybės pareiga padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje: galimybės ir problemos“ organizatorius Laisvos visuomenės institutą, Vytauto Didžiojo universitetą, Krizinio nėštumo centrą, Nacionalinę šeimų tėvų asociaciją bei pirmąją ponią Dianą Nausėdienę.

VU TSPMI profesorė nežino, kas yra mokslas?

Kalbant apie profesorės N. Arlauskaitės kritiką, tai į akis krenta jos ypatingos pastangos ar gebėjimas nepastebėti moksliškumo konferencijoje, kurios vienas iš organizatorių – Vytauto Didžiojo universitetas. Nors kritikė dar neišdrįso teigti, kad VDU nėra universitetas, tačiau šia kryptimi pajudėta nemažai.

N. Arlauskaitė aktyviai mėgino įteigti, kad mokslinius tyrimus vykdantis VDU Santuokos ir šeimos studijų centras nėra mokslinis darinys, turbūt mokslo gretoms negalima priskirti ir Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto, kurio docentė dr. Jekaterina Navickė skaitė pranešimą „Skurdo tikimybė moterims po gimdymo ir tai lemiančios priežastys“.

Toks nemoksliškas pranešimus skaičiusių mokslininkų nurašymas laikytinas arba puikybe, arba akivaizdžiai politiniu žingsniu, kurio tikslas diskredituoti konferencijos organizatorių pastangas stiprinti pagalbą moterims, patiriančioms krizinį nėštumą. Tai geriausiai įrodo faktas, kad akademiniame pasaulyje, kas yra mokslas, o kas nėra, lemia dėmesys tyrimų metodologijoms, būdams, kuriais remiantis renkami empiriniai duomenys, galiausiai teorijomis, kuriomis mokslininkai grindžia savo tyrimus.

Norint ką nors išbraukti iš mokslo srities, negana pasakyti, kad tas kas nors priklauso kitam universiteto padaliniui, nei tau patinka. Sąžiningas žvilgsnis skatintų analizuoti konkretų mokslinį tyrimą, o viso to nebuvo padaryta.

Dar daugiau, remdamiesi pačios profesorės keliamais kriterijais mokslui, mes negalėtume jos vadinti mokslininke, nes sunku pasakyti, kuo N. Arlauskaitės dėstomas Kritinių teorijų įvado kursas (kurį teko mokytis ir šio teksto autoriui) yra moksliškesnis už Vilniaus universiteto universiteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto tyrimus. Tai, kad profesorė mokslui kelia tokius kriterijus, kurių nė pati negalėtų išlaikyti, liudija, kad kalbame apie politiškai motyvuotus veiksmus.

Seimo narė įžvelgė Lenkijos vaiduoklį, bet nepastebėjo Seimo rinkimų

Nors profesorės N. Arlauskaitės sugebėjimai nepastebėti mokslo gali nemaloniai nustebinti, tačiau net ir jai tenka ramiai stovėti kamputyje, kai pažiūrime į socialdemokratės Seimo narės D. Šakalienės regėjimo ypatumus. Pastaroji demonstratyviai sugebėjo įžvelgti blogį situacijoje, kad norima kurti tokią sistemą, kuri padėtų krizinį nėštumą patiriančioms moterims.

Kad toks nėštumas ir tokios pagalbos reikalingumas yra objektyvi realybė, liudija tos moterys, kurios išdrįso gimdyti, ir tie vaikai, kurie Krizinio nėštumo centro pastangomis išvydo šį pasaulį. Dalis šių moterų liudija garsiai, kitos tyliai, palaikydamos Krizinio nėštumo centro veiklą. Tai natūralu, nes planai darytis abortą nėra ta vėliava, kuria norėtų mojuoti kiekvienas žmogus.

Dar D. Šakalienė sugebėjo pamatyti „grėsmingą“ Lenkijos šešėlį. Tačiau čia politikės akiračio ypatumai ir išsisėmė. Žinoma, socialdemokratė pademonstravo unikalų įžvalgumą nesugebėdama pamatyti to, ką matė visa Lietuva.

Pirma, ką tik išrinkta Seimo narė nesugebėjo pamatyti, kokie Seimo rinkimų, kuriuose ji pati dalyvavo, rezultatai. Daugiau nei akivaizdu, kad nors konferenciją ir globojo pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė, tačiau kalbėti apie kokius nors masinius abortų draudimus, kai šalį valdo LRLS, Laisvės partija ir iš dalies liberali TS–LKD, geriausiu atveju nelogiška, o iš esmės ir kiek paranojiška. Esama Seimo dauguma niekaip neleistų įvesti abortus draudžiančio įstatymo (mano paties nuomone, kovoje su abortais reikia rinktis kitas priemones).

Yra ir daugiau „regėjimo“ problemų

Deja, minėtais Seimo rinkimais D. Šakalienės „regėjimo“ problemos nesibaigė. Politikė pažėrė visą eilę kaltinimų, kurių, deja, LRT žurnalistė nepatikrino.

„Kai matome, kad Prezidentūroje vietoje to, kad būtų kalbamasi su plačiu ratu ekspertų, įtraukiant ir žmogaus teisių ekspertus, moterų teisių srityje dirbančius žmones ir konkrečiai dirbančius reprodukcinių teisių srityje, kviečiant visuomenės atstovus, medikus...“, – teigė D. Šakalienė.

Taigi, pasak socialdemokratės, pranešimą „Mediko pareigos pacientui krizinio nėštumo situacijoje apimtis“ skaičiusi prelegentė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Medicinos fakulteto, Akušerijos ir ginekologijos katedros docentė. dr. Dalia Regina Railaitė ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros docentė dr. Giedrė Širvinskienė nėra medicinos srities ekspertės. Akademiniame pasaulyje gerbiamos savo srities specialistės staiga praranda legitimumą, nes išsako politikei nepatogią tiesą.

Neįgalieji – žudytina grupė?

Pamėginkime minutėlę apsigyventi N. Arlauskaitės ir D. Šakalienės piešiamame pasaulyje. Šio pasaulio Lietuvoje galioja vienasmenė N. Arlauskaitės institucija, kuri neginčytinai nustato, kas yra mokslas, o kas ne, jog šiandien visos politinės grupės, neišskiriant nei Seimo valdančiosios daugumos, kuriai atstovauja Aušrinė Armonaitė ir Viktorija Čmilytė–Nielsen, nei opozicijos, kuriai priklauso ta pati D. Šakalienė, esamos ir būsimos Vyriausybės, kurios sudėties net nežinome, bei Prezidentūros, kurioje lygiai taip pat vyrauja požiūrio į gyvybę įvairovė, yra susitelkusios Lietuvoje įgyvendinti Lenkijos Konstitucinio Teismo įtvirtintą modelį.

Visuomenę „pašiurpinęs“ Lenkijos Konstitucinio Teismo, kuriame išnagrinėtas 1993 m. Lenkijoje priimto šeimos planavimo, žmogaus gyvybės apsaugos ir nėštumo nutraukimo sąlygų įstatymo atitikties konstitucijai vertinimas. Šio vertinimo esmė tokia: rimtas ir negrįžtamas vaisiaus apsigimimas nėra pakankama priežastis nutraukti gyvybę.

Kitais žodžiais kalbant, neįgalieji nėra žudytina rūšis. Deja, iki šio sprendimo 97,63 proc. aborto atvejų buvo būtent dėl vaisiaus neįgalumo. Netgi du iš penkių dėl to, kad embrionui nustatytas Dauno sindromas. Plačiau apie tai skaitykite Ramūno Aušroto straipsnyje.

Žinau, kad kiekviena liga yra iššūkis šeimai, tačiau pažįstu tėvų, kurie augina šia liga sergančius vaikus, o pastarieji savo gabumais kai kuriose srityse netgi pranoksta „sveikus“ bendraamžius. Galų gale, tėvams turėtų būti sudaryta galimybė atsisakyti vaiko dėl ligos.

Atrodo, kad pasaulis jau ėmė suvokti, kad neįgaliųjų integracija į visuomenę yra gėris, dažnai jos vėliavnešiais save bando pristatyti kairieji, tačiau argi neįgalaus vaisiaus laikymas žudytina grupe neliudija mūsų dviveidiškumo.

D. Šakalienės tikėjimą, jog ankstyvoje nėštumo stadijoje nustatytas vaisiaus neįgalumas yra pakankama priežastis abortui, rodo ne tik gąsdinimas Lenkijos siaubais ten, kur vargiai gali įvykti kas nors panašaus, bet ir D. Šakalienės inicijuotos Seimo rezoliucijos, kuria siekiama kištis į Lenkijos vidaus politikos reikalus (EŽTT jurisprudencija palieka valstybėms teisę apsispręsti, kokius leidimus/ draudimus priimti abortų srityje), svarstymas (rezoliucijos projektas buvo išimtas iš Seimo darbotvarkės, bus svarstomas vėliau – LRT.lt).

Gerbkime žmogaus teises

Manau, kad Lietuva pamažu artėja prie tokios būklės, kai vis dažniau turėsime įvardyti tuos, kurie po „žmogaus teisių gynėjų“ šydais slėps žmogaus teisių kenkėjų fizionomijas.

Mojavimas žmogaus teisėmis ar mokslu ne vietoje ir nelaiku kelia rimtą grėsmę, kad dalis visuomenės, pasibaisėjusi tokiomis manipuliacijomis, ims kritiškai žiūrėti į pačias žmogaus teises. Jos kur kas daugiau nei vėzdas realybę ignoruojančių politikos lauko veikėjų rankose.