Pozicija

2020.10.26 13:41

Vytautas Landsbergis. Prieš neapykantą

Vytautas Landsbergis, Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas2020.10.26 13:41

Tai pirmuonių šunjausmis kitokiems, todėl, kad jie kitokie. Tikriausiai ši neapykanta kildavo ir kyla iš baimės, bet dabar galvokim ne apie paleolitinę priežastį. Apie tęstinį reiškinį. Dėl jo vėl pasisakė popiežius Pranciškus. 

Nereikia neapykantos.

Juodųjų gyvybės ne mažiau svarbios. (Gal mažiau?) Ir gėjai – žmonės. Mes juos, kitokius ar spalva, ar dar kuo, išnaikinsim, tai generalinis raginimas išsinaikinti.

Europos nereikia valyti nuo žydų. O kaip ją aptverti nuo afrikiečių?

Lietuvos nereikia valyti nuo lietuvių. (Kad žemė liktų kitiems.) Arba – nuo nelietuvių. Kitokius – raus!

Vokietijos – nuo ne vokiečių. Rusijos – nuo ne rusų. (Kurie atkakliai nerusėja.)

„Kalbėk angliškai!“ Šią piktą pastabą girdėdavo naujieji atvykėliai į JAV arba Australiją. Kažin, ar ji tebesakoma kinams?

O ką darysim su barzdota moterim? Galima ją užmušti akmenimis (Pranciškus nūnai primena, kad ir ji – sesuo), galima išaukštinti, žavėtis, pasidaryti įdomybės profesiją.

Tokių ir kompračikosai išaugindavo – „Žmogų, kuris juokiasi“ su chirurgiškai iškreiptu veidu. Linksma regykla – profesija. Savaiminė baltoji varnelė, kurią dera užkapoti saugant biologinę rūšį, tai vėlgi gamtos reiškinys. Kūrinija.

Biologiniams žmonėms buvo pasakyta: „Nebėra nei žydo, nei graiko; visi – Dievo vaikai“, tad broliai ir seserys. Jiems nedraudžiama būti žydais ir graikais, bet prioritetai kitur. Kitkas, pasakyta, yra svarbiau, nei būti žydu ar graiku. Būti žmogum. Ne biologiniu, klasiniu, nacionaliniu (pirmiausia), o tiesiog žmonišku žmogum. Tada tu ir lietuvis.

Taip jau prieš 2000 metų buvo parodyta kelias į santarvės visuomenę, santarvės žmoniją.

Tebetrypčiojame kelio pradžioje. O gal jau ir baigsis pats, nusmukęs į neapykantos bedugnę, į žmogėdrų biologiją.

Taip šviečia prioriteto problema. Renkamės neapykantą, kuri šiaip jau būtų sanitariškai šalintina.

Šalin svajones, kaip čia „mums“ išgalabijus ukropus arba maskolius, buožes ir apskritai išnaudotojus (tautų arba darbininkų klasės), kaip neturėti trukdančių pažangai mažųjų Sibiro arba Amazonės tautelių.

Baisu ir abejingumas, kaip dėl „eigos“ nyksta ir jos, ir visokie pribaltai. Dar bėda, kaip apsiginti nuo „geltonveidžių velnių“. Tie bjaurybės jau siautė per rusų ir japonų karą, ypač kai carų imperija gavo mušti ir tragiškai dainavo apie „Variago“ žūtį.

O dar plinta kaip rytų aušra, ar tam nebus galo?

Apskritai: keršto, keršto!

Abejingumas, kai tau visai nereikia artimųjų, – tai vėl nemeilės kaip neapykantos žmonėms atmaina.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Populiariausi