Pozicija

2020.10.26 12:49

Christian Frattima. Ar popiežius meluoja?

Christian Frattima2020.10.26 12:49

Kadangi tarptautinė spauda yra linkusi interpretuoti ir kartais politizuoti realybę, norėčiau pakomentuoti popiežiaus žodžius, kuriuos Pranciškus pirmasis sako naujame dokumentiniame filme apie save.

Šioje nuorodoje galėsite patys paklausyti, apie ką jėzuitas kalba.

Taigi reikia pabrėžti, jog popiežius filme nekalba tik apie civilines „partnerystes‘‘ ir apie įtaką, kurią pats turėjo 2016 m. Italijos partnerysčių teisės koncepcijai, jis kalba taip pat apie homoseksualų teisę turėti „famiglia‘‘, šeimą, nors Italijoje civilinės partnerystės laikomos šeimoms.

Nieko stulbinančio iš tikrųjų, popiežius jau 2013 metais sakė, jog niekas negali teisti gėjų ir kad homoseksualūs žmonės turi būti integruojami į visuomenę. Daug kardinolų, tarp kitko, buvo prieš tai išreiškę savo teigiamą poziciją apie partnerystes: Walter Kasper, Gualtiero Bassetti, Marcello Semeraro.

Tačiau turiu, deja, entuziastus nuvilti, nes po popiežiaus žodžių jau nemažai kardinolų ir vyskupų pradėjo atsiriboti nuo Pranciškaus pozicijos, o bet kokiu atveju šventasis tėvas tikrai neturėjo omenyje religinės santuokos arba galimybės LGBTI bedruomenei įsivaikinti. Manau, tam dar Vatikanui reikia laiko, nors nenustebčiau, jeigu Pranciškus ateityje bus būtent tas popiežius, kuris pradės diskusiją apie tai.

Kokia yra mano nuomonė? Susidomėjęs, nusprendžiau investuoti 8,99 eurų ir nusipirkti 2018 režisieriaus Wim Wenders dokumentiką apie popiežių „Pope Francis, a man of his words“. Jei įdomu, galite ją pažiūrėti YouTube.

Po peržiūros pagalvojau... kaip tie, kurie taip nusivylė išgirdę popiežiaus žodžius apie LGBTI partnerystes, reaguotų į Pranciškaus dokumentikoje pasakomus žodžius apie klimato kaitą, kapitalizmo grėsmę, sveikatos visiems svarbą, imigraciją, pacifizmą?

Pranciškaus mąstymo sistema yra tikrai tvari, stipri ir logiška. Šis popiežius yra vienas pirmųjų, kuris konkrečiai kalba apie civilines problemas, apie skaičius, apie pasaulį. Matosi, jog jėzuitas. Patikėkite, aš Italijoje mokiausi vienoje iš griežčiausių jėzuitų gimnazijų, kurioje visi būdavome nuo 6 ryto iki vakaro, kuri buvo panašesnė į renesanso akademiją nei paprastą mokykla, kurioje žingeidumas buvo privaloma savybė, ir kurioje net buvo draudžiama kalbėti itališkai – kalbėjome lotyniškai.

Neįsivaizduojate, kaip juokinga buvo, kai turėjome pasakyti lotyniškai kunigui Ignazio, jog pasibaigė tualetinis popierius, arba, jog neveikė radiatorius. Reikėjo tiesiog išrasti naują terminologiją arba lotynizuoti esančiąją. Taigi aš, nors nesu tikintis, negaliu paneigti, jog mokytis pas jėzuitus galimai buvo mano gyvenimo didžiausia sėkmė ir visada būsiu dėkingas už tą daugiamatinę politinę, mokslinę, meno kultūrą, kurią jėzuitai man davė.

Na, tėvas Ignazio tada buvo mano geriausias draugas. Su juo kiekvieną dieną grodavome, kalbėdavome apie filosofiją, žaisdavome šachmatais, rašydavome tekstus, tai jis labai greitai suprato, jog laipsniškai pradėjau ontologiškai tolintis nuo tikėjimo ir artėti prie pasaulietinio materializmo. Jam buvo skaudu, aišku, bet dabar jei jis būtų dar gyvas, tikrai džiūgautų, kad po 30–ojo gimtadienio pradėjau tolintis nuo materializmo ir artintis prie tikėjimo. Vis dar netikiu mitologija, aišku, bet vis labiau tikiu Kristaus žodžiais, ir manau, jog Evangelija – tyriausias politinių vertybių šaltinis.

Kai kalba eina apie bažnyčios santykį su politika, žmonės yra linkę galvoti, jog visi patarimai, susiję su Kristaus žodžiais, yra tik utopiniai nemoksliniai idealai, o kai kalba eina apie apribojimus, senųjų vertybių išsaugojimą ir baimę progresyvumui – bažnyčia tampa svarbi, lyg etikos inkaras. Tad drįsčiau sakyti – politiniu instrumentu, arba lotyniškai „refugium peccatorum“.

Man atrodo priešingai, jog esanti Evangelijose Kristaus meilės, tolerancijos, solidarumo žinutė – absoliuti, o etikos doktriną sudaro tik sąlyginės vertybės, kurios labai priklauso nuo istorijos laikotarpio, kuriame gyvename ir kurią šis labai protingas ir išprusęs popiežius teisingai bando pakeisti.

Jei praeityje popiežiai nebūtų sulyginę bažnyčios pasaulėžiūros su šiuolaikiškumu, tai Vatikanas vis dar prieštarautų evoliucijai, moterų lygybei, Koperniko sistemai, žemės neplokštumui, respublikos ir demokratijos sampratoms, o palaikytų mirties bausmę, šventąjį karą ir taip toliau.

Kas nors galėtų prieštarauti, jog popiežiaus nuomonė negali įveikti doktrinos ir katekizmo pagal svarbą. Tačiau ar ne katekizmas sako, jog popiežių išrinko šventoji dvasia per kardinolus? Ar ne katekizmas sako, jog popiežius yra Šv. Petro perėmėjas? Galų gale, ar pagrindiniai krikščionybės principai nėra: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu‘‘ ir „Mylėk savo artimą, kaip save patį“? (Mt, 22, 30–40). Pagal Matą šiais dviem įsakymais remiasi visas katalikybės įstatymas ir pranašai.

Na, man logiškai atrodo, kad jei mylime Dievą, turime mylėti kiekvieną Dievo kūrinį, nekreipiant dėmesio į skirtumus ir specifiką. Jei turime mylėti kitą kaip save patį, koks krikščionis galėtų homoseksualiems asmenims paneigti teisę turėti savąją šeimą ir būti laimingais? Koks krikščionis galėtų teikti pirmenybę individualistiniam principui, o ne altruistiniam?

Kristaus žodis yra absoliutus. Meilė, tolerancija, solidarumas niekada nebus senamadiškos vertybės, nes jos yra žmonijos visuomenės natūralūs fundamentai. Jie atskiria gyvūnus nuo mūsų ir paaiškina, jog idealai yra mūsų sparnai, mūsų credo, mūsų prieštaravimas pilkam konkretumui. Kitaip tariant, Jėzus nesukūrė naujų vertybių. Jis tiktai sukūrė aksiologiją, ir mus mokė laikyti meilę kitiems virš visko. Virš individualizmo, ambicijų ir turtų.

Bet grįžtant prie straipsnio temos, vakar vakare po dokumentikos peržiūros pradėjau galvoti: ar politinę popiežiaus viziją galime moksliškai pagrįsti? Ar popiežiaus žodžiai – tik gražūs, bet tušti idealai, arba jie gali turėti konkretų pritaikymą šiuolaikiniame pasaulyje? Nusprendžiau cituoti pagrindines Pranciškaus idėjas jo tiksliais žodžiais, pasistengdamas jas pagrįsti moksliškai ir vertinti pagal galimybę jas konvertuoti į politinius veiksmus.

ĮŽANGA:

„Genezė yra tik metaforinis būdas nupiešti evoliuciją. Ne tik Homo rūšies, bet ir žmonijos, visuomenės, menų, mokslų ir technologijų evoliucija. Žmogus turi suprasti, jog jis atsirado labai neseniai šitoje planetoje, ir palyginti su kosmoso dydžiais ir laikais, jis yra tik smėlis“.

Manau, komentuoti nereikia. Labai tiksli, moderni ir moksliškai pagrįsta vizija. Noriu tik pabrėžti, jog jei kosmoso istorija būtų parašyta 13770 puslapių knygoje, žmogaus rūšis atsiskirtų nuo beždžionės tik paskutinio puslapio paskutiniame sakinyje, o pats Kristus atsirastų tik pačiame paskutiniame žodyje.

EKONOMIKA:

„Se puede siempre colocar mas agua nei fesol. Deciamos no a una economia d‘esclusion y inequitad donde el dinero reina en lugar de servir. Todos tienen el derecho a le tres T: travallo, tierra y tecio ‘‘ (lt. Galima visada praskiesti sriubą, kad ir svečiai galėtų valgyti. Sakykime ne pašalinimo ir neteisingumo ekonomikai, kurioje pinigai karaliauja vietoje tarnavimo. Kiekvienas turi teisę turėti žemę, darbą ir stogą).

Ar popiežiaus nuostabūs žodžiai utopistiški? Nekonkretūs? Analizuokime.

Laisva rinka, kapitalizmas yra efektyvi ekonominė ideologija, ji veikia, be abejo, geriau nei valstybės planavimas ir visi mes tai žinome. Tuo labiau, jog per pastaruosius 20 metų gyventojų absoliučiam skurde skaičius mažėjo.

Tačiau kapitalizmas turi daugelį neigiamų efektų (tai sakau ne tik aš, o visi didžiausi dabartiniai ekonomistai). Iš jų bjauriausi – inkrementinis socialinių skirtumų pabrėžimas (Džini koeficientas) ir inkrementinis ekonominis skirtumas tarp valstybės mokamų darbų ir privataus sektoriaus darbų (Baumol paradoksas).

Socialinių skirtumų išlyginimas, kuris yra ne tik etiška krikščionių priesaika, bet ir ekonomiškai veikiantis principas (integruotas žmogus matematiškai daugiau dirba ir daugiau investuoja/išleidžia), visus gąsdina, nes atrodo prieštaraujantis Adomo Smitho laisvos rankos teorijai. Na, po Adomo Smitho ir Thomo Hobbeso buvo didelė pažanga, daug ekonomistų reformavo grynojo kapitalizmo ideologiją. Dabar visi didžiausi ekonomistai mano, jog Pareto optimumas (grynojo pelno principas) negali būti galutinis valstybės tikslas.

„Come sarebbe bello se al sempre maggiore progresso corrispondesse una sempre maggiore giustizia sociale e inclusione“ (lt. Kaip būtų gražu, jei eksponentiškai daugėjančiam progresui atitiktų daugėjantys įsitraukimas ir lygybė).

Tik gludinant kapitalizmo ekstremaliausius efektus visuomenė gali pasiekti tyriausią tikslą: gerovę, o gerovė matematiškai išsireiškia Johno Nasho pusiausvyra. Apie tą pusiausvyrą kalbėjo prieš 2020 metus Jėzus Kristus, kai sakė „ne tik duonoj yra laimė“. Valstybė turi būti pirmiausia laiminga, turtingumas padeda, bet tik iš dalies, ir kai jis yra gerai paskirstytas. Moksliškai kalbant – kai Džini (Gini) koeficientas nėra didelis ir kai ta laimė pasiekia kuo daugiau žmonių.

Popiežius tiki laisva rinka ir sąžiningu kapitalizmu, tačiau klasikinė ekonomikos teorija veikia gerai, kai žmonės kuo daugiau elgiasi pagal „homo oeconomicus“ matematinį modelį. Kad rinka būtų tikrai laisva, reikia, kad žmonės pasielgtų pilnai racionaliai. Tačiau mes nesame robotai, esame asmenybės, ir tas individualumas sukuria pašalinius veikimus, kuriuos reikia reglamentuoti.

Kas turi reglamentuoti? Pirmiausia pasaulinės įstaigos. Tačiau tik po 1000 metų pasaulis turės savo identitetą ir suverenitetą. Kontinentinės įstaigos – Europa, tačiau jos dažniausiai aklos ir nesuinteresuotos vietos problemomis. Valstybės. Jei valstybe netikime, kam reikia rinkimų? Kam išvis reikia politikos? Tada geriau anarchija.

APLINKOS SAUGOJIMAS:

„Žemė yra menkiausių menkiausia. Mes ją apvogėme visais įmanomais būdais. Ar jūs leistumėte savo vaikams gyventi netvarkingame bute, kur nebūtų saugu ir padoru gyventi? Kodėl jiems leidžiate gyventi užterštame pasaulyje? Kaip jūs pasirūpinate savo namais, taip turite pasirūpinti savo planeta, nes ji yra ir jūsų.“

Kalbant apie aplinkos saugojimą, manau, visiems aišku, kad žmonija turi sureguliuoti savo įtaką planetai. Visi mokslininkai sutaria su tuo, kad plastiko, CO2, radioaktyviųjų medžiagų koncentracija erdvėje yra per didelė ir reikia ją drastiškai mažinti.

Dauguma mokslininkų sutinka su tuo, jog per pastaruosius 50 metų klimato kaita nebepriklauso tiktai nuo natūraliųjų faktorių, bet ir nuo žmonių skleidžiamų emisijų kiekio. Apie tai UN „Intergovernmental Panel on Climate Change Report (IPCC) aiškiai išreiškė, kad žmonija yra labai tikėtinai atsakinga už 1951–2010 temperatūrų kaitą.

Deja, aplinkos saugojimo problema labai politizuota, taigi vis dar daug kas netiki gamtosaugos svarba ir prieštarauja mokslinio consensus nuomonei. Apie tai skaitykime prestižinio žurnalo „Nature“ straipsnį.

Bet kokiu atveju yra vienas principas, su kuriuo visi mokslininkai turi būtinai sutikti, nes priklauso nuo antrojo termodinamikos principo: entropija didėja, ir niekada nedidėjo taip, kaip per pastaruosius 50 metus.

„Planeta yra mūsų visų, kapitalizmas turi susisieti su pagarba planetai, priešingai, turi būti sankcijos tiems, kurie negerbia visos žmonijos namų.“

Tobulai pasakyta.

IMIGRACIJA:

„Skirtumai, kontaktas su jais generuoja vystymąsi. Štai motyvas, dėl kurio jie mus gąsdina: žmogus yra tinginys, nenori išeiti iš savęs, pasikeisti. Vienodumas tik patvirtina tai, ką jau žinome ir kuo esame įsitikinę. Nuo vienodumo negali būti pažangos. Skirtumai kuria įtampą, o tų įtampų sprendimas veda į žmonijos tobulėjimą.“

Apie tai galima tik pasakyti, jog psichologas Gordon Allport įrodo beveik tokį pat principą „The nature of prejudice“ (1991, International Society of Political Psychology, New York): „Jei norime saugumo, suteikime saugumą, jei norime galimybių, suteikime galimybių, jei norime gyvenimo, dovanokime gyvenimą“.

Ekonomikos klasikinė teorija paaiškina, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime gamina daugiau nei išleidžia. Imigracija yra problematiška, tik jei žiūrisi į užsienietį kaip į problemą, o ne kaip į žmogų, resursą, gyvybę. Nėra jokio mokslinio pagrindo, dėl kurio reikia bijoti integracijos. Seniai yra pademonstruota, kad nuo genetinio susimaišymo imunitetas stiprėja.

Problema yra ir antropologinė, nes populiacijos augimo greitis nėra toks pats Europoje ir kitose kontinentuose, daug kur senajame pasaulyje jis net negatyvus, tai jei nepradėsime pagalvoti apie integraciją, už 50–100 metų galimai nebeliks europiečių.

Tiesa, imigracijos srautus reikia kontroliuoti, reikia ginti kultūrą, bet ir reikia vengti getizavimo, reikia integruoti, reikia duoti viltį. Žmonės netampa kriminalais, jei turi galimybę gyventi padoriai.

Nusikalstamumas tikrai nepriklauso nuo genetikos ir kultūros, o nuo skurdo ir išsilavinimo trūkumo.

„Sienos nėra sprendimas. Katalikas turi statyti tiltus, o ne sienas.‘‘

Didžiosios Kinijos sienos patirtis (taip pat kaip Trojos karas) tobulai paaiškina, kodėl labai ilgos neapskritos sienos nėra efektyvūs imigracijos sulaikymo instrumentai. Kalbant apie JAV–Meksikos sieną, sunku neįsivelti į politiką, o reikia pasakyti, jog nuomonės apie jos efektyvumą yra įvairios.

„Kuo sudėtingiau pereiti sieną, tuo sudėtingesnės pastangos apeiti ją ar eiti po ja“, – sakė Ericas Olsonas, Wilsono centro Meksikos instituto vyriausiasis konsultantas. Robertas C. Bonneris, dirbęs JAV muitinės ir sienų apsaugos komisaru prie prezidento George'o W. Busho sakė: „Fiziniai barjerai nėra strategija. Jie yra strategijos dalis“.

Štai dar keli moksliniai straipsniai, kurie tobulai patvirtina popiežiaus Pranciškaus žodžius:

https://www.nature.com/articles/s41599-017-0031-2

https://www.nature.com/articles/d41586-019-01056-2

https://journalistsresource.org/studies/government/immigration/border-walls-barriers-fences-research/

Apie JAV–Meksikos sieną, faktai, dėl kurių visi mokslininkai sutinka, yra du:

1) 20–40 milijardų dolerių būtų buvę įmanoma investuoti tikrai efektyviau, pavyzdžiui, pabėgėlių integracijai, mokyklai ir darbui, arba net labiau technologiškoms imigracijos kontrolės priemonėms.

2) Sienos įtaka gamtai yra didžiulė ir negatyvi.

https://www.nationalgeographic.com/environment/2019/01/how-trump-us-mexico-border-wall-could-impact-environment-wildlife-water/

https://www.nature.com/news/trump-s-border-wall-pledge-threatens-delicate-desert-ecosystems-1.20431

PACIFIZMAS:

Ar šiandien pacifizmo ideologija yra prasminga? Ar pacifizmo idealas gali turėti įtaką politikai ir diplomatijai? Taip popiežius atsako į klausimą:

„Šventasis Pranciškus 1219 m. nuvyko į šventąją žemę, kad sustabdytų kryžiaus žygius, konvertavęs sultoną Al–Maliku al–Kāmilu ir jo kareivius. Ankstesniais metais sultonas buvo parodęs norą palaikyti dialogą ir netgi grąžinti Jeruzalę krikščionims, tačiau jis nuo priešų sulaukė tik labai agresyvaus neigiamo atsako.

Kalbėdamasis su Egipto sultonu Al–Maliku al–Kāmilu, Pranciškus suprato, kad musulmonai ne bedieviai barbarai, kaip kryžiaus žygių propaganda buvo liepusi galvoti, o kad jie turėjo taip pat motyvus, už kuriuos kovoja. Sultoną labai paveikė šventojo Pranciškaus skurdo ir taikos idealai, todėl jis paprašė jo melstis už jį ir pagal legendą padovanojo Koraną. Jie abu mokėsi vieni iš kito, ir galbūt, jei šventasis Pranciškus būtų buvęs popiežius tada, kryžiaus žygiai būtų pasibaigę“.

Ką toliau pridurti? Diplomatija yra geriausias konfliktų sprendimo įrankis, net karingi vikingai suprato, jog geriau yra prekiauti ir palaikyti diplomatinius santykius su kitais, nei pastoviai skelbti karą pagal Ludendorff (Der totale Krieg) ideologiją. Tik sunku atsisakyti žmogiškosios kerštingos ir principingos prigimties. Tad, kokia politikos knyga gali aiškiau mokyti diplomatijos, jei ne Evangelijos?

COVID–19:

„Dievas mums padovanojo racionalumą. Mokslas yra Dievo dovana ir turime tikėti mokslininkais. Dievas nenori, jog žmonės mirtų, nekaltinkite Dievo dėl šio viruso, kalkinkite save, jei nesielgiate atsargiai“.

Na, neturiu ką pridurti. Visi rimti mokslininkai sutaria su tuo, kad virusas yra pavojingas ir bando paaiškinti, kodėl reikia pasielgti itin atsargiai. Gaila, kad yra daug kurčių, ne tik mokslo žodžiui, bet ir popiežiaus žodžiui.

„Valstybės pažanga matuojama pagal edukacijos, menų ir sveikatos vystymąsi. Jie turi būti visiems ir kuo aukštesnės kokybės‘‘.

Mielas tėve, kad tik Jus išgirstų politikai. Ačiū, ačiū Jums.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Populiariausi