Pozicija

2020.10.01 17:02

Gediminas Kirkilas. Lietuva 10 metų neturi užsienio politikos?

Gediminas Kirkilas, LSDDP partijos pirmininkas2020.10.01 17:02

Taip teigia savo komentare Delfi profesorius Raimondas Lopata. Jei taip sakytų koks nors Viktoras (nebūtinai Pranckietis) nenustebčiau. Tiesa, profesorius, jau ne tik politologas, bet ir dalyvauja rinkimų kampanijoje, Liberalų sąjūdžio sąraše. Tų pačių, kurių deleguotas teisingumo ministras prieš 10 metų išdavė Lukašenkai visus Baltarusijos opozicionierius, matyt, vykdydamas ne protokolinę, o „realią“, pagal liberalus, užsienio politiką, kokios R. Lopata šiuo metu kaip tik pasigenda.

Aišku, būtų neteisinga jį kaltinti, nes tuomet jis dar nebuvo liberalas, o ir buvęs liberalų teisingumo ministras dabar jau kitoje – Laisvės partijoje.

Vis tik tokie „revoliuciniai“ teiginiai, jog „iki mūsų (liberalų) nieko nebuvo“, šiuo atveju užsienio politikos, o dabar tai jau bus, vargu ar prie veido į politiką žengiantiems politologams. Bent jau apie juos galėtume galvoti, jog jie nėra visiški populistai, nes tokių parlamento rinkimuose ir šiaip visuomet per akis. Galbūt iš jų reikėtų tikėtis bent vieno kito argumento, įrodančio, pavyzdžiui, jog „užsienio politikos neturime daugiau nei 10 metų“.

Kad tai padaryti būtų nelengva, pateiksiu bent keletą pavyzdžių apie tą pastarąjį minimą laikotarpį, kuriame Liberalų sąjūdžio kandidatas R. Lopata mato tik „užsienio politiką su butaforine retorika“ arba vadina ją „protokoline diplomatija“.

Ar Lietuva neturėjo užsienio politikos, pavyzdžiui, 2013 metais pirmininkaudama ES Tarybai, ryžtingai paremdama Ukrainą kelyje į ES ir NATO, ką jie jau įtvirtino ir savo Konstitucijoje? Vėliau su vadinamu Maršalo planu? Taip pat daugiau ar mažiau sėkmingai kitas Rytų partnerystės šalis – Sakartvelą, Moldovą, kurios didele dalimi Lietuvos pastangų dėka turi šiandien laisvą prekybą ir bevizį režimą su ES.

Ne mažiau nuosekliai ir ryžtingai Lietuva rėmė ir net inicijuodavo sankcijas įvairiems diktatoriams, laikydamasi demokratiškų europietiškų vertybių, kas ne visuomet net ir kai kurioms ES šalims patikdavo, bet konsensusas tarp šalių narių jau ilgą laiką yra stebėtinai išlaikomas, o čia mūsų diplomatijos ir, aišku, užsienio politikos nuopelnas tikrai ne pats mažiausias.

Arba jau šio Seimo kadencijoje, atstatydama strateginius santykius su Lenkija? Kuriuos, beje, užšaldė ne kas kitas, o konservatorių ir tų pačių liberalų remiama buvusi valstybės vadovė...

Galima ginčytis dėl to, ar Lietuva turėjo strategiją santykiuose su Baltarusija. Nežinau, ar čia įeina buvusio konservatorių ir liberalų Vyriausybės vadovo žygiai su dviračiais po šią kaimyninę šalį prieš daugiau nei 10 metų, kad nuramintų tautą, prieš tai sugriovus Lietuvos atominės energetikos projektą, ir pranešti, jog atominė elektrinė kaimyninėje Baltarusijoje, Astrave, nebus statoma?

Vis tik Lietuva, o ne kas kitas priglaudė Vilniuje Europos humanitarinį universitetą, Lietuvos politinės partijos ilgą laiką bendradarbiavo su dar tik besikuriančia kaimyninės šalies daugpartine sistema. Lietuva nuolat reikalavo demokratiškų rinkimų, viską darydavo, kas imanoma šiuo atveju, remiant opozicijos kandidatus, tuo pačiu sugebėjo palaikyti gerus prekybinius ir ekonominius santykius su kaimynine šalimi, ne dėl diktatoriaus, o dėl būsimų santykių su demokratiška Baltarusija ir jos tauta.

Taip pat ir dabar, sukilus baltarusiams, neatsitiktinai europinės lyderystės ėmėsi užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, nedvejodamas, remdamasis demokratiškomis vertybėmis ir be jokios butaforinės retorikos. Už tai, beje, Lietuvos užsienio reikalų ministras yra pirmasis apdovanotas Europos politikos analizės centro CEPA už drąsą ir pasiryžimą ginant demokratijos vertybes ir idealus prieš autoritarizmą.

Neatsitiktinai ir Sviatlana Cichanouskaja ir dar daugelis baltarusių pasirinko Lietuvą ir dar nemažai pasirinks, nes puikiai supranta, jog Lietuvos požiūris į Baltarusiją nėra joks butaforinis, kaip atrodo R. Lopatai, o Lukašenka ir net Kremlius tos politikos taip išsigando, kad nuo ryto iki vakaro skalambija apie kišimąsi iš Vakarų, o labiausiai iš Lietuvos bei Lenkijos.

Lietuvos užsienio politikos galia, kuria abejoja R. Lopata, santykiuose su JAV paaiškėjo ypač per pastarąjį ministro Linkevičiaus vizitą į JAV dėl Baltarusijos įvykių (amerikiečiai Lietuvos galia ir kompetencija, pasirodo, neabejoja), labai svarbiuose susitikimuose su Amerikos diplomatijos vadovu ir ne tik.

O JAV karių dalyvavimas, ginant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybės – tai jau tiesioginis įrodymas to, ką R. Lopata vadina „didinti valstybės galią ir saugumą per ES ir JAV, su ES ir JAV, iš ES ir JAV“. Ar tai nėra nuoseklios ir kryptingos Lietuvos užsienio politikos pasekmė?

Sutinku su profesoriumi R. Lopata, kad Lietuvai „būtina balansuota užsienio politika“. Su tuo neverta net ginčytis. Tačiau nematau joje bent šiuo metu jokių disbalansų, o konkrečiau, nei Liberalų sąjūdžio rinkiminė programa, nei liberalų kandidatas į Seimą, kaip ją reikėtų balansuoti ir nepateikė. Galbūt liberalus jaudina Lino Linkevičiaus aktyvumas ir lyderystė – juk jis taip pat dalyvauja rinkimuose. Tačiau iš politologijos profesoriaus galėtume tikėtis bent kažkokių rimtesnių argumentų, o ne tik tuštokų propagandinių teiginių.

Beje, Linas Linkevičius per penkias dienas nuo Sviatlanos Cichanouskajos atvykimo į Lietuvą turėjo vien tik užsienio žiniasklaidoje 72 interviu, o tai beveik ketvirtadalis atvejų, kuomet Lietuvos vardas apskritai minimas pasaulio žiniasklaidoje per metus. Tai tikrai visiška nepanašu į „protokolinę diplomatiją“, apie kurią kalba R. Lopata.

Tačiau būtų blogiausia, jei tokia nihilistinė liberalų pozicija „nieko per 10 metų nepadaryta“ sugriautų tą sunkiai sukurtą ir palaikomą konsensusą užsienio politikos ir saugumo bei gynybos srityse. Priminsiu, jog joje dalyvauja ne tik valstybės vadovas, Vyriausybė bei Seimas, šalies politinės partijos, kurios su tokia profesoriaus nuostata, manau, tikrai nesutiktų. O tokio konsensuso nebuvimas būtų naudingas tiktai... žinome kam.

Taip pat, ko gero, su teiginiu apie „užsienio politikos nebuvimą 10 metų“ nesutiktų ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris yra tame pačiame sąraše kartu su R. Lopata, nepaisant visko,
buvo aktyvus ir efektyvus parlamentinės diplomatijos dalyje.

Palieku Liberalų sąjūdžiui pagaliau patiems tarpusavyje išsiaiškinti, turėjo ar ne Lietuva užsienio politiką, bent jau pastaraisiais metais. Galbūt tik dabar pradėję domėtis bent jau faktais, jie atras ir kokių nors kritikos argumentų, vertų rimtos politinės partijos vardo.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.