Pozicija

2020.09.28 18:05

Aleksandras Nemunaitis. Ar pakankamai investuojame į sportą Lietuvoje?

Aleksandras Nemunaitis, Nacionalinio susivienijimo kandidatas Seimo rinkimuose2020.09.28 18:05

Dievinami, kai parveža medalį, nevertinami, kai reikia skirti finansavimą – su tokia akistata susiduria mūsų šalies sportininkų bendruomenė. Ar Lietuvoje sudaromos pakankamos sąlygos šalies sporto elitui treniruotis, siekiant pasirodyti tarptautinio lygio varžybose ir pademonstruoti aukščiausio lygio meistriškumą? Ar sudarytos visos sąlygos augančiai jaunųjų sportininkų kartai? Apžvelkime sporto Lietuvoje situaciją iš politinės sporto finansavimo perspektyvos.

Sporto finansavimas: skaidresnis, vis dar per mažas, trumparegiškas?

Valstybės finansavimas sportui skaudus klausimas, kur susipina sportininkų lūkesčiai, federacijų įtaka, asmeniniai interesai ir politiniai pažadai. Ne vienos ankstesnės Vyriausybės programoje sporto politika minima kaip priemonė, pasitelkiama ne tik profesionalių sportininkų ugdymui, bet ir sveiko gyvenimo būdo propagavimui, įtraukiant žmones, nepaisant jų amžiaus, lokacijos ar socialinio statuso.

Štai vilniečiai ir klaipėdiečiai šiandien džiaugiasi naujais baseinais, o nacionalinio stadiono Vilniuje griaučiai – vis atsinaujinanti politikos žaizda ir aistrų bei kovų objektas, kurį eiliniai piliečiai pavadintų tiesiog nacionaline gėda. Sutikite, nauja sporto infrastruktūra – vienas esminių faktorių sporto proveržiui ir jaunosios kartos sportininkų augimui, tačiau ar mūsų valstybė turi išsamią statistiką ir strategiją, kiek tokių baseinų, stadionų, lengvosios atletikos maniežų ar kitų objektų patenkintų šalies poreikius?

7 milijonai eurų – tokia suma iš valstybės biudžeto išdalinta sporto federacijoms kovą, kuomet visi jau sėdėjome izoliuodamiesi namie karantine. Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus įsakymu paskirstytos lėšos 58–ioms sporto šakų federacijoms 2020 m. aukšto meistriškumo sporto programoms įgyvendinti ir neįgaliųjų sporto organizacijoms.

Remiantis žiniasklaidoje mirgančiais nusivylusių sporto federacijų atstovų komentarais gautu finansavimu patenkinti tikrai ne visi – daugeliui federacijų, net ir stiprių, medalius pelnančių sporto šakų, kad išgyventų, tenka ieškoti papildomų finansavimo šaltinių.

Štai ilgus metus mylimiausio sporto karūna puikavęsis ir didžiausią finansansavimą gaudavęs krepšinis nusileido plaukimui po R. Meilutytės ir D. Repšio iškovotų olimpinių pergalių serijos. Lietuvos plaukimo federacijai iš biudžeto atseikėta daugiau nei 702 tūkst. eurų, Lietuvos krepšinio federacijai atiteko daugiau nei 639 tūkst. eurų, o Lietuvos lengvosios atletikos federacijai – daugiau nei 563 tūkst. eurų.

Keturiolikai strateginių sporto šakų federacijų skirti 4 mln. eurų, o štai neįgaliųjų organizacijų sporto programoms paskirstyta 840 tūkst. eurų. Nieko negavo ne tik tokios populiarios sporto šakos kaip futbolas ir čiuožimas, bet ir beisbolas, golfas, žirgų sportas, motorlaivių, vandens slidininkų ir universalios kovos organizacijos.

Ateities kartos sportininkų finansavimas – misija (ne)įmanoma?

Aukštojo meistriškumo sporto programoms skirti milijonai, o kaip ruošiame ir remiame jaunuosius sportininkus, kurie dar tik pakeliui į Lietuvos ir pasaulio sporto Olimpą? Kaip Lietuvoje atrandami ir finansuojami patys jauniausi talentai, kurie užaugę atstovaus savo šaliai Olimpinėse žaidynėse?

Į viešumą pastaruoju metu išlenda didžiojo sporto problematika. Ir ne šiaip sau – spalį rinkimai nusimato ne tik į Seimą – šalies profesionalaus sporto atstovai laukia ir kitų rinkimų, po kurių Lietuvos Tautinis Olimpinis Komitetas (LTOK) turės naują prezidentą. Pasirodo, kad Emiliui Vaitkaičiui paskelbus savo kandidatūrą, susidarė neeilinė situacija, nes tai – pirmas kartas nuo 2012 m., kai į šį postą pretenduoja daugiau nei vienas kandidatas. Jo oponentė LTOK prezidento rinkimuose – šiuo metu pareigas einanti LTOK prezidentė Dainė Gudzinevičiūtė.

Diskutuodami abu kandidatai mini akivaizdžius faktus – pragyvenimo lygiui šalyje bei LTOK biudžetui augant, Lietuvos olimpinio sporto rezultatai nuosekliai prastėja – ar mūsų šalis patiria sporto krizę? Kandidatai situaciją vertina kaip po eilės sprendimų ir reformų patiriamas pasekmes ir vardija sumažėjusio olimpiečių ir jų iškovojamų medalių skaičiaus priežastis, kurių viena ir tikriausiai esminė yra susidariusi situacija, kad praktiškai neturime augančių jaunosios kartos sportininkų, kurie galėtų laimėti medalius ir pakeistų dabartinius, jau ne kartą atstovavusius šaliai Olimpinėse žaidynėse. Jei norime didžiuotis jų rezultatais, turime investuoti į sporto ateitį ir auginti čempionus.

Kalbant apie pačius mažiausius, turėtume ne formaliai žvelgti, kad sporto būreliai būtų užpildyti ir kuo daugiau vaikų užsiimtu sportu ir patirtų judėjimo džiaugsmą, nespaudžiami užsiimti šia veikla. Kai kurie supertėveliai nori užauginti savo čempionus ir vaikams, ypač jei jiems blogiau sekasi, sportas greitai pabosta. Greta kiekybės, svarstant sporto finansavimą, svarbi ir kokybė – kokia dalis būreliuose sportuojančių vaikų vėliau pasuks į profesionalų sportą. Štai čia jau strategija, kurios mums trūksta – ar norime kuo daugiau sportuojančių vaikų, ar auginti tuos, kurie parveš medalius?

O kas nutinka tada, kai vaikas baigia mokyklą ir kartu su tuo baigiasi ir sporto būreliai? Vaikystę ir paauglystę sportui paskyrę jaunieji atletai, toliau einantys sporto keliu – toks atrodo logiškas ir kryptingai pasirinktas kelias.

Tačiau realybė neretai gerokai skiriasi nuo šios vizijos – baigę mokyklą, sportininkai, kurie dar negali pasigirti įspūdingais laimėjimais, negauna jokios paramos iš šalies ir užuot pasirinkę profesionalų sportą, jį meta ir keliauja dirbti. Bandysite ginčytis ir sakysit, kad turime jaunų, pasižymėjusių atletų, kurie gauna sportininko stipendiją?

Ar įsivaizduojate, kad, pavyzdžiui, tokiose sporto šakose kaip disko metimas, nors kiek įdomesnius rezultatus atletai pradeda demonstruoti tik apie 24-25 metų amžiaus, tad sportininkas, kad pasiektų tokį lygį ir gautų finansavimą, turi į savo sportinę formą investuoti savo finansus, t.y. greičiausiai tėvų pinigus, nes pats vargu ar juos uždirba, turėdamas po dvi treniruotes kasdien.

Augančiai ateities sportininkų kartai trūksta ne tik strategijos ir finansavimo – nors infrastruktūra po truputį gerėja, bet tai dar ne viskas – su atletais turi dirbti profesionalūs treneriai. Pastarųjų atlyginimas, kol jie pasiekia išsvajotas karjeros aukštumas, kad galėtų dirbti su olimpiečiais, nutolęs šviesmečiais nuo motyvuojančios dirbti ir tobulėti sumos, todėl dažnas jaunas treneris renkasi kitą kelią užuot prisidėjęs prie šviesios Lietuvos sporto ateities.

Atletai Seime – ar turėsime proveržį sporte?

Spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose dalyvaus ir ne vienas žinomas atletas. Partijų sąrašuose tokių galima suskaičiuoti kiek daugiau nei dvi dešimtis. Ar jie, neturėdami politinės patirties, patekę į Seimą, turi realių galimybių pakeisti situaciją šalies profesionaliame sporte? Ar žinomų sportininkų pavardės sąrašuose – tik partijų triukas rinkimuose sulaukti daugiau rinkėjų balsų, kurie rinksis mylimus sportininkus?

Štai tik vienas vienas pavyzdys – žymusis buvęs disko metikas Virgilijus Alekna jau baigia kadenciją Seime – pabandykite prisiminti, ar kas girdėjote, kokiais laimėjimais sporto labui gali pasigirti Seimo narys, visų labiau žinomas dėl iškovotų Olimpinių medalių?

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.