Pozicija

2020.09.18 13:54

Vytautas Mitalas. Už džiaugsmą, o ne Karbauskį Lukiškių aikštėje

Vytautas Mitalas, Vilniaus miesto vicemeras, Laisvės partijos narys2020.09.18 13:54

Visais laikais miestų aikštės simbolizavo žmonių gyvenimo centrą. Čia buvo džiaugiamasi šventėmis, skelbiami sudėtingiausi sprendimai, kariami išdavikai ir sveikinami nugalėtojai. Čia rinkdavosi ir tebesirenka žmonės išsakyti savo politines pozicijas.

Šiais laikais, kai daug politinių sprendimų tampa arba ekonomizuoti, nes tikimasi kaštų ir naudos analize išskaičiuoti racionaliausią, arba juridizuoti – neva tai Konstitucinis Teismas viską gali iš Konstitucijos dvasios išaiškinti – miesto viešųjų erdvių klausimai lieka vieni gryniausių politinių klausimų. Čia susiduria vertybės ir pasaulėžiūros.

Lukiškių aikštėje susidūrė dvi pasaulėžiūros, skirtingai aiškinančios, kur slypi Lietuvos stiprybė. Vieniems atrodo, kad Lietuvos istorija jau įvyko ir viskas, kas geriausia, jau buvo. Stiprybę semsime iš to prisiminimo ir rimties, kaip rašoma naujajame įstatyme. Kiti tiki, kad Lietuvos stiprybės šaltinis yra ne praeityje, bet dabartyje ar net ateityje. Praeities kartos sunkiai vargo ne tam, kad jų vargas būtų vėl imituojamas, tačiau tam, kad prisiminę jų kelią galėtume džiaugtis savo laisve šiandien.

Tokia diskusija atveria skirtingus mūsų visuomenės klodus, parodo mus pačius naujoje šviesoje ir leidžia permąstyti dabartį, kurioje gyvename. Tai yra didžiulė vertybė, ypač šalyje, kurios istorija be galo randuota ir leidžia visiems kažko naujo išmokti.

Problema atsiranda tada, kai į diskusiją įsisuka pyktis ir kerštas, kurį, šiuo atveju, atnešė tautos moraliniu lyderiu norintis tapti Ramūnas Karbauskis. Jis dar prieš Vyriausybės komisijos sprendimą pradėjo pranašauti, kad Lukiškių aikštė bus atimta iš Vilniaus savivaldybės.

Bandymas pavogti iš miesto aikštę kilo iš R. Karbauskio nemeilės laisviems Lietuvos žmonėms. Jam nėra įdomu, kad visose apklausose, kiek tik buvo daryta, daugiau žmonių pritarė pliažo idėjai nei ją kritikavo. Jis žino geriau. Tai – pavojinga isterija, bet bent matoma. Kiek per šiuos jo valdymo ketverius metus įvyko isterijų, apie kurias nesužinojome ar menkai nepastebėjome? Šiurpas eina.

Lietuva išgyveno okupacijas, šiandien tvirtai stovi Vakarų civilizacijos politinėse ir karinėse struktūrose, o tiek, kiek lietuvių kalba leidžiama knygų šiandien, turbūt dar niekada pasaulio istorijoje nebuvo leidžiama. Mes esame stiprūs ir galingi.

Daryti tipiškai rytietiškos politikos vertą manevrą ir bandyti paveikti komisiją iki sprendimo aiškinant ateitį yra žema. Tai, kad rimtai svarstomas variantas, jog Genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kuris beje yra tiesiogiai priklausomas nuo Seimo valios ir turi krūvą svarbesnių darbų, perims ir valdys Lukiškių aikštę yra mažiausiai nesusipratimas, o gal ir pasityčiojimas iš beveik 700 metų Magdeburgo teisę turinčio miesto žmonių.

Bet laikai – jie keičiasi. Lietuvoje daug laisvų, džiugių, savimi pasitikinčių, kartais geriančių kavą, o kartais ir vyną žmonių – susiveržęs vadukas jiems nereikalingas. Dėl to jis ir bijo.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.