Pozicija

2020.09.20 09:00

Dominyka Navickaitė. „Pala, o tai kada rinkimai?“

Dominyka Navickaitė, Seimo narės I. Šimonytės padėjėja2020.09.20 09:00

Tik maža dalis mūsų atsibunda ryte su klausimais galvoje apie tai, kas vyksta politinėje arenoje, ir kartu su pusryčių kava geria naujienas. Esame užsiėmę savais reikalais, šeimyniniais ir darbiniais įsipareigojimais ir tiesiog norime, kad pasaulyje viskas būtų patogiai sustyguota ir nereiktų dėl to rūpintis. 

Norime, kad sistema, kokia ji bebūtų, tiesiog veiktų. Kai gydytojas išrašo mums vaistų, geriame juos, nes tikime, kad jis žino, jog šis medikamentas mums padės, kad mus gydys ir padės išspręsti problemą.

Jei pastebime pagerėjimą, pasitikėjimas gydytoju išauga ir tęsiame paskirtą gydymą toliau, nekvestionuodami, kaip tiksliai jis veikia, kokie receptoriai į geriamą medžiagą reaguoja ir kokie procesai organizme sąlygoja tai, kad sveikatos bėdos nyksta.

Taip ir su politika – ne kiekvienas nori domėtis apie tai, kaip veikia rinkos ekonomika, kas slepiasi už trigalvio slibino BVP, kas apmoka už nemokamą gydymą ar mokslą, kodėl vis dar išlieka skurdo ar mažų pensijų problema, kaip išgyvena menininkai ar ką daryti, kad vaikai iš socialinės rizikos grupei priklausančių šeimų gautų vienodas galimybes siekti karjeros.

Žmonės tiesiog nori, kad paskambinus – kitame laido gale kažkas atsilieptų ir pasakytų, ką daryti. Kad nuėjus į polikliniką – gautų gydymą. Kad iš gaunamos algos galėtų pirkti ir nenukainotą duoną, o vaikus – mokytų mokytojai, kurie išmano dėstomą dalyką. Norime, kad tiesiog kažkas padarytų, kad viskas būtų taip, kaip reikia.

Tai suprantama – gyvename savo gyvenimus, skęstame savo asmeninėje kasdienybėje ir neturime noro kapstytis kiekviename įstatyme, nuosekliai stebėti politikų veiklą ar analizuoti rinkimines programas. Juk ir neturime kiekvienas būti profesionalus politologas.

Bet ar teisinga, jog įpratome, kad rinkimai yra politikų, o ne visos tautos reikalas?

Rodos, įpratome stebėti politinius rinkimus it bado žaidynes. Kur esame tik pasyvūs stebėtojai, susidėję kojas ant sofos ir stebintys aktualijas (jei išvis stebime), nebent vedami sportinio intereso. Tartum visi politiniai veikėjai tampa objektais, kurie niekaip nesusiję su mumis. Atsainiai žiūrime, kaip jie juda šachmatų lentoje, it medinės figūros, ir nesigilindami vertiname tik tuos ėjimus, kai nukertamos priešininkų arba jų pačių figūros.

Juk pavargstame nuo antraščių, kurios liudija nesibaigiančias politinių oponentų rietenas ar atskleidžia naujus korupcijos skandalus. Tačiau ar dažnai perskaitome ne tik antraštes, bet ir pilną straipsnį? Nustebsite pamatę, kaip dažnai antraštė tėra padrika mintis, ištraukta iš konteksto, kurią pats tekstas paneigia. O ar atsirenkame patikimus šaltinius, skaitome ne tik vieną vienintelį portalą ir bandome pažiūrėti į gaunamą informaciją kritiškai?

O ar patys žinome daugiau politikų nei tuos, kurie įsivelia į tuos skandalus? Ar žinome, už ką atsakingas Seimas, o kur jau prasideda savivaldos atsakomybė? Ar žinome, kad Seime dirbama ne tik plenariniuose posėdžiuose, o ir komitetuose, komisijoje, apygardose, bendraujant su rinkėjais?

Dažnai išgirstu argumentą – iš kur galiu žinoti. Bet visa informacija yra vieša ir prieinama daugeliui. Jei jau piktinamės Seimo narių algomis – bent žinokime, kokio jos dydžio. Nes mūsų įsivaizdavimai, girdėti gandai dažnai neatliepia realybės. Pyktis dėl butaforinių politikų turtų ne tik kyla dėl nepamatuotų įsivaizdavimų, bet ir nesukuria nieko vaisingo, neskatina dialogo ir nekeičia pačios politinės darbotvarkės. O ir pačiam pykstančiajam gyvenimas netampa mielesnis.

Demokratijoje atstovaujama įvairioms visuomenės grupėms. Diskusijos yra neišvengiamos ir būtinos – mes turime skirtingas pozicijas, žiūros kampą ir patirtis. Jei Seimo salėje tvyrotų vien mandagi tyla, tai nebebūtų kova už tiesos paieškas, o tik plaukimas pasroviui pagal kažkieno kito padiktuotą liniją.

Diskusijos yra politikų pagrindinis darbas. Taip pat ir kiekvienas rinkėjas turi teisę kritikuoti, nesutikti ir megzti diskusijas apie tam tikrus sprendimus – tik kritika yra konstruktyvi tada, kai remiasi argumentais, geba bent jau įsigilinti į girdimus oponentų argumentus ir yra susijusi su realiais faktais.

Tai, kad nepatinka politikės kojos ar erzina balso tembras, nereiškia, kad tai išsakydami dalyvaujame politikoje ir išsakome savo nuomonę. Demokratija suteikia daug dovanų, bet kartu reikalauja prisiimti ir atsakomybę. Ne tik politikui, bet ir rinkėjui.

Jei norime, kad politika būtų padoresnė, besisukanti aplink idėjas ir svarbias problemas, tai ir daugiau kalbėkimės apie idėjas ir sprendimo būdus ir patys domėkimės, kas vyksta. Kritiškai vertinti išsakytas politikų mintis ar pažadus nereiškia apsišarvuoti „visi jie vagys“ skydu net neklausant, bet ieškoti argumentų ir pagrįstai pasirinkti, kurią politinę jėgą pasirinkti.

Mes neturime būti politologai, bet prisiminti, kad esame demokratinės valstybės piliečiai tikrai derėtų. O pilietiškumas, kaip ir laisvė, visada ateina kartu su atsakomybe. Nepaneigiama, kad valstybės yra tiek, kiek mes patys esame valstybė.

Nuo bado žaidynių politiniai rinkimai skiriasi ir tuo, kad kiekvienas esame to dalimi. Norime to ar ne. Pati demokratijos rinkimų esmė – deleguoti savo atstovus, kurie dirbtų ties svarbiais įstatymais, stengtųsi, kad tam tikros grupės interesai būtų nepamiršti, o ir turėtų pakankamai kompetencijos tokiam darbui. Kadangi kiekvienas negalim visa galva pasinerti į politines peripetijas, mes deleguojam tuos, kurie būtų mūsų atstovai ir darytų tai už mus. Ir darome tai balsuodami.

Tai yra mūsų, o ne tik politikų reikalas. Kai kažkas laimi rinkimus – negalime ramiai išjungti televizoriaus, manydami, kad žaidimas baigtas. Nes žaidimas tik prasideda. Nes išrinkti žmonės ateinančius ketverius metus priiminės sprendimus, kurie palies kiekvieną. Domėdamiesi politika ir atsakingai balsuodami mes ne tik remiame kažkokį politiką, bet ir rūpinamės, jog mūsų interesai būtų atstovauti, o mūsų gyvenimas taptų bent kažkiek geresnis.

Pasitikime tais, kuriuos pažįstame. O kaip pažinti politikus? Lengva pasakyti, kad visi jie niekšai ir niekam tikę. Bet gal niekada tiesiog nesidomėjome apie tuos, kurie yra kitokie? Gal nebandėme klausytis debatų, skaityti jų tekstų ir atsirinkti?

Kiek žmonių pavargo nuo neveiksnios politikos ir nusprendė patys į ją eiti ir nustebo, nes jautėsi esą kitokie, bet iš karto gavo vagys, kaip visi, etiketę? Jei žmonėms net nesuteikiame šanso, automatiškai neleidžiame, kad pavyktų. O mes turėtume būti suinteresuoti, kad pavyktų, nes mes su tuo susiję. O tai mėgstame pamiršti. Kaip ir kai kam atrodo itin keista remti politiko rinkimų kampaniją pinigine auka – kam jam duoti? Bet tos lėšos padeda skleisti politinę žinią, kuri mums svarbi ir gali padėti gauti savo atstovą.

Visi Seimo nariai yra išrinkti politikai – vis tik nesame kaimyninė Baltarusija, kurioje balsas nereikalingas net statistikai. Ir politikai yra mūsų veidrodis, parodantis tai, kuo visuomenė tiki, ko nori, ir kuo pasitiki. Kiekvienas abejingumo aktas ir nenoras domėtis, skaityti ir bent pavartyti programas į Seimą atveda dar daugiau nuviliančių politikų, kurių nesijaučiam atstovaujami.

Pasitikime gydytoju, kuris jau ne kartą įrodė, kad žino, ką daro. Tokiu, kuris moka suprantamai paaiškinti apie paskirtą gydymą ir nori padėti pasveikti, o ne jus sargdinti. Gydant ligą, vis tik gali nutikti visaip – niekas negali duoti garantijų, kad kūnas tinkamai sureaguos į vaistus, neprasidės alerginės reakcijos ar nesusirgsite vėl. Fundamentaliems pokyčiams visada reikia laiko. Gydant sunkią ligą, turime nesitikėti greitų ir lengvai pasiekiamų rezultatų.

Taip ir politikoje – davus šansą, nereikia po mėnesio tikėtis, kad viskas pasikeis, iškart pavyks ir vos išrinkus naujus veidus švietimas, socialinė sistema ar ekonomika persikeis ir atsibusim su skandinaviškomis algomis kišenėse net nepajutę. Pokyčiams irgi reikia kantrybės.

Visuomenės žaizdoms reikia laiko, idant jos užgytų. Viskas, ką galime – tai domėtis, būti pilietiški, balsuoti rinkimuose ir siekti, kad išmintingi politikai, kurių jaučiamės atstovaujami tam tikrais klausimais, prisiliestų prie valstybės valdymo. Kai domimės, kalbamės ir argumentuojame – įsileidžiame ir daugiau pasitikėjimo. O tada, kai pasitikime, suteikiamą galimybę įvykti geroms permainoms ir leidžiame bandyti.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.