Pozicija

2020.09.16 11:02

Paulius Malžinskas. Lietuvos futbolas: III dalis. Finansai ir ateities perspektyvos

Paulius Malžinskas, buvęs kandidatas į LFF prezidentus, Liberalų sąjūdžio kandidatas į Seimą2020.09.16 11:02

Baigiu savo trijų dalių apžvalgą apie Lietuvos futbolo padėtį. Ankstesnes dalis rasite portalo LRT.lt archyvuose, o pabaigoje pabandysiu trumpai aptarti svarbiausią futbolo ekosistemos dalį – finansus. Taip pat pabandysiu padaryti trumpas apibendrinančias išvadas ir pažvelgti į ateities perspektyvas.

„No money – no play“ (nėra pinigų – nėra ir žaidimo – angl.) – priežodis, kurį dažnai išgirsi, kai kalba pasisuka apie Lietuvos futbolą, o kalbant plačiau ir apie visą profesionalųjį sportą. Piere de Coubertin idėjos „Citius Altius Fortius“ liko 20 amžiuje, o dabar viskas yra „Revenues–Profitability–Balance“ (pajamos–pelningumas–balansas – angl.) bei kiti skaičiai.

Primenu, kad statistika yra pateikiama pagal 2018–19 m duomenis, straipsnyje kalbu apie 54 UEFA šalių aukščiausių divizionų (toliau tekste – Top lygos) klubus, o statistinio tyrimo imtis – maždaug 710 klubų.

Taip pat skaitykite

Rėmėjai: pažymėtina, kad net 2/3 Top lygų, taip pat ir Latvija bei Estija, turi generalinių lygos rėmėjų pavadinimus (Lietuvos A lyga nuo SMS Credit laikų rėmėjo neturi – past.).

Net 85 proc. Top lygų klubų turi rėmėjų logotipus ant marškinėlių, o 64 proc. rėmėjų sudaro vietinio verslo atstovai. Aštri konkurencija tarp sportinės aprangos gamintojų: net 54 skirtingi prekės ženklai yra pristatomi Top lygų klubuose, o didžiausią rinkos dalį turi „Nike“ (19 proc.), „Adidas“ (17 proc.), „Joma“ (11 proc.), „Macron“ (10 proc.) ir „Puma“ (7 proc.).

Lietuvoje populiarus „Hummel“ prekės ženklas yra pas 16–ka Top lygos klubų (apie 2 proc. rinkos – past.). Pastebima akivaizdi klubų intencija plėsti reklamos galimybes – net 46 proc. jų jau turi rėmėjų logotipus ant marškinėlių rankovių, o 29 proc. ir ant sportinių šortų.

Biudžetas/Pajamos: apie klubų biudžetus ir pajamas galima parašyti daug, todėl pateiksiu tik kelis pagrindinius skaičius, didesnį dėmesį skirdamas Baltijos šalims. Taip pat atkreipiu dėmesį, kad transferų sumos pateikiamoje statistikoje yra atskira pajamų dalis.

UEFA šalių Top lygų futbolo ekonomikoje per metus sukasi maždaug 21 mlrd. Eur., o didžioji dalis pajamų, apie 10 mlrd Eur arba beveik 50 proc., atitenka Top 30 grupės klubams.

Lietuvos A lygos klubų vidutinis biudžetas, kaip ir Estijoje, sudaro 0,8 mln. Eur, o Latvija, su vidurkiu 0,7 mln. Eur, žengia paskutiniai. Palyginimui – Anglijos Premier lygos klubo vidutinis biudžetas yra apie 270 mln. Eur.

Mūsų kaimynai estai yra vienintelė Baltijos šalis, kurioje klubų biudžetai 2019 m. išaugo daugiau kaip 15 proc. (Lietuvoje augimas buvo 5 proc. – past.). Įdomu tai, kad Estijoje visus Top lygos klubus valdo municipalinė valdžia, o Lietuvoje apie 60 proc. klubų yra privati nuosavybė. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Lietuvoje egzistuoja nesuprantama valdymo forma – didžiąją dalį klubų biudžetų sudaro savivaldybių parama, tačiau savivalda neturi beveik jokios įtakos klubų valdyme.

Kalbant plačiau apie Lietuvos klubų biudžetus, rimtas pavojaus signalas skamba jau seniai ir pagrindinis jo šaltinis – klubų biudžeto sandaros struktūra. Esame paskutinėje eilutėje, tiksliau pasakius, esame absoliučioje duobėje – tarp visų UEFA šalių pagal klubų pajamas iš rėmėjų ir komercinės veiklos, kurios vidutiniškai sudaro tik 2 proc. Lietuvos klubų biudžeto! Net Gibraltaro ir San Marino klubai šioje srityje generuoja apie 12 proc. rodiklius, o palyginus mus su Baltijos kaimynais vaizdas dar blogesnis – Estijoje klubų pajamos iš rėmėjų ir komercinės veiklos sudaro 45 proc., o Latvijoje net 49 proc. biudžeto.

Lietuvos A lygos klubų finansuose svarbiausią reikšmę užima UEFA išmokos (53 proc.) ir savivaldybių dotacijos (42 proc.). Latvijoje ir Estijoje savivaldybių parama futbolui mažesnė ir atitinkamai sudaro 34 proc. ir 28 proc. klubų pajamų, o UEFA lėšos atitinkamai 17 proc. (Latvija) ir 25 proc. (Estija) pajamų.

Vienintelis rodiklis pagal kurį lenkiame kaimynus latvius ir estus yra pajamos iš bilietų pardavimo – jos Lietuvoje vidutiniškai sudaro 2 proc. (Latvijoje ir Estijoje po 1 proc. – past.). Neoficialiais duomenimis, vertinant tik klubų rungtynes UEFA turnyruose, tai Sūduva iš bilietų pardavimo 2019 m. uždirbo virš 100 tūkst. Eur (augimas, lyginant su 2018 m., sudarė apie 40 proc.) , o Žalgiris į klubo biudžetą iš bilietų prekybos pridėjo maždaug 70 tūkst. Eur.

Pagal žaidėjų transferų rodiklius ryškus lyderis yra Latvija – net 18 proc. pajamų 2019 m. jos klubai gavo iš žaidėjų perėjimo mokesčių (Lietuva tik 8 proc. – past.). 2020 m Latvijos skaičiai bus dar įspūdingesni, nes neseniai latvių „FK Spartaks Jūrmala“ komanda pardavė žaidėją Serie A klubui „Genoa C.F.C.“ už 1,5 mln. eurų sumą.

Ne paslaptis ir tai, kad Latvijoje, dėl esančio legionierių limito, klubai perka pajėgius žaidėjus, o transferų sumos 100–200 tūkst. ribose nėra didelė naujiena, kas Lietuvoje yra visiškai neįprasta, nes Lietuvos klubai mėgsta laisvo agento statusą turinčius žaidėjus, už kuriuos nieko mokėti nereikia.

Apibendrinimas:

Trijose straipsnių dalyse apžvelgiau daugelį futbolo ekonomikos ir struktūros rodiklių. Dar nemažai jų liko nepaminėta – pvz., užsienio žaidėjų limitai, žaidėjų darbo užmokestis, klubų veiklos sąnaudos ir kt.

Skaičiai akivaizdžiai rodo, kad atsiliekame nuo kaimynų latvių ir estų, o kai kuriose srityse net labai stipriai. Didžiausia problema – klubų tvarumas ir struktūra. Klubai tiesiogiai priklausomi nuo UEFA dotacijų, todėl vietos praradimas UEFA turnyruose gali turėti lemiamą reikšmę klubo egzistavime. Dar blogiau, kad UEFA dotacijos dažniausiai nukreipiamos ne treniruočių infrastruktūros ar klubo struktūros plėtrai, o tiesiog iš anksto įtraukiamos į būsimą klubo biudžetą.

Didelė savivaldybių parama irgi turi savo limitus, nes savivaldos biudžetai nėra beribiai. Akivaizdu, kad labai menkas ir verslo įsitraukimas į klubų veiklą, katastrofiškai mažos klubų pajamos iš komercinės veiklos, TV transliacijų, reklamos. Žaidėjų rinkos kaip tokios – Lietuvoje nėra, nes tam įtaką daro didelis pigių legionierių skaičius, užsienio žaidėjų limitų politikos nebuvimas, prastas lietuvių jaunimo integravimas į vyrų futbolą.

Žvelgiant į ilgalaikę Lietuvos futbolo perspektyvą – prognozės liūdnos. Galbūt šiandien dar galima eliminuoti Estijos ir Latvijos klubus iš kovos UEFA turnyruose, tačiau kasmet ši užduotis taps vis sunkesnė.

Visiškai realu, kad po 5–7 metų, jie mus vertins kaip praeinamą varžovą, nes jau dabar Estijos komandos buvo visiškai konkurencingos, nors jų gretose buvo vien vietos žaidėjai. Atsiminkite starto pozicijas atgavus Baltijos šalims nepriklausomybę ir suprasite, kad jie padarė didelę pažangą, kai kas iš jų pakeliui užsuko ir į Europos čempionatą.

Kokie pasiūlymai, paklaus daugelis? Atsakymas paprastas – LFF turi pagaliau suprasti, kad viskas prasideda nuo valdymo. Reputacijos dalykai yra svarbu, nes be reputacijos joks verslas į futbolą neateis. Reikalinga skubi ir esminė LFF valdymo struktūros reforma, dar geriau – visiškai nauja LFF. Klubai turi suvokti, kad jie privalo prisiimti atsakomybę ir dalyvauti futbolo valdyme, nes kitaip didinti klubų įsitraukimą, infrastruktūros plėtrą, futbolo bendruomenių kūrimą – neįmanoma.

Didesnio vaidmens turi imtis valstybė ir savivaldybės – jos didele dalimi finansuoja futbolo klubus, tačiau nerodo jokio noro turėti atsakomybės ir įtakos jų valdyme, todėl iškyla klausimas – o koks pagrindas ir koks tikslas tada juos remti?

Mano nuomone išvada paprasta – reikia pastatyti visiškai naują LFF, o tam būtinas kokybiškai naujas bendradarbiavimo su valstybės bei savivaldybių institucijomis ir verslo struktūromis santykis, kuris įmanomas tik futbolo valdyme įvedant aiškius skaidrumo ir geros valdymo praktikos kriterijus. Kito kelio nėra.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.