Pozicija

2020.09.15 18:01

Marius Gurskas. Lietuvos švietimo ateitis – užmirštas ikimokyklinis ugdymas, jungtinės klasės ir korepetitorių armijos?

Marius Gurskas, Liberalų sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas, kandidatas į Seimą Panemunės vienmandatėje2020.09.15 18:01

Eksperimentas, kuris jau tris dešimtmečius vyksta mūsų švietimo sistemoje, atvedė į visišką aklavietę. Kaip kitaip galėtume įvardinti faktą, kad po 4 metų galėsime „pasidžiaugti“ užprogramuotu mokytojų dalykininkų trūkumu – studijas baigs 1 fizikos, 2 chemijos ir net visi 5 matematikos mokytojai! 

Dar įdomesnių dalykų galima išgirsti analizuojant Valstybės kontrolės atlikto švietimo sistemos audito ataskaitą, kurioje atsiskleidė giluminiai švietimo skauduliai. Iškalbingose Valstybės audito išvadose skelbiama apie mokinių pasiekimų situaciją, atskirtį priklausomai nuo socialinės ir ekonominės padėties, jungtinių ir nesukomplektuotų klasių būklę, aprūpinimą šiuolaikinėmis mokymo priemonėmis ir kt.

Ar žinojote, kad vidutinis mokytojo darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) Lietuvoje – 1 289 Eur/mėn. Ir tai yra dirbant visu etatu. Žinoma, jeigu tokį mokytojas turi. Remiantis Valstybės kontrolės išvadomis, pilnu etatu Lietuvoje 2019 m. vienoje mokykloje dirbo tik 35 proc. bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų. Ką tai reiškia? Nemaža dalis mokytojų dirba keliose mokyklose ir taip susirenka etatą.

Ši situacija kažkur labai girdėta ir primena medikų darbo realijas, kuomet jie priversti verstis per galvą ir lakstyti tarp skirtingų gydymo įstaigų, kad galėtų gauti deramą atlygį. Rezultatas – tiek medikai, tiek ir pedagogai pervargę, demotyvuoti, bandantys visur suspėti, užuot būtų susikoncentravę į savo tiesioginį darbą. Visa tai daro neigiamą įtaką ugdymo kokybei. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad net iki 73 proc. įtakos mokinių pasiekimams gali daryti mokytojai, o jeigu jie neturi galimybės viso savo laiko skirti tiesioginiam darbui, sunku tikėtis kokybiško ugdymo.

Dar iškalbingesni skaičiai, kuomet kalbame apie ikimokyklinio ugdymo prieinamumą vaikams, gyvenantiems socialinės rizikos šeimose. Tik 8 iš 50 savivaldybių užtikrina, kad visiems 2–5 metų vaikams toks ugdymas būtų prieinamas. Dar liūdnesnis vaizdas 0–2 metų amžiaus grupėje – tik 2 iš 50 savivaldybių užtikrina ikimokyklinio ugdymo prieinamumą.

Panašu, kad interneto spartumo ir lazeriais garsėjančioje šalyje niekaip nepavyksta atsisakyti jungtinių klasių – 2019–2020 m. buvo 641 jungtinė klasė, kurioje sujungta net po 3 ar daugiau klasių! Ar tai modernios Lietuvos kryptis?

Turbūt, jau nieko nestebina, kad dauguma mokinių neįsivaizduoja pasiruošimo egzaminams be korepetitorių. Atliktas auditas atskleidė, kad 30 proc. mokinių naudojasi jų paslaugomis, o 22 proc. norėtų, bet neišgali. Tokia ta mūsų nuolat reformuojama švietimo sistema...

Akivaizdu, kad problemų apstu, bet jas sprendžiant, galėtume švietimo sistemai tenkančius iššūkius paversti galimybėmis, kad ugdymo ir ugdymosi procesas būtų kokybiškas, visiems prieinamas, mokytojai pagaliau galėtų dirbti savo tiesioginį darbą.

Tam reikia visų mūsų susitarimo. Pirmiausiai sutarti, kad ikimokyklinis ugdymas – tvirtas pamatas sėkmingai vaiko ateičiai, kuris turi būti prieinamas nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ar socialinės aplinkos, kurioje gyvena ir auga vaikai.

Vienas iš esminių spręstinų klausimų – švietimo vadyba. Būtina parengti motyvacinį paketą ir užtikrinti, kad mokyklų vadovais taptų ir išliktų aukščiausios kompetencijos žmonės. Pedagogų darbo užmokestis taip pat turėtų didėti ir pasiekti bent 1,5 vidutinio darbo užmokesčio šalyje. Remiantis Valstybės audito išvadomis, galime konstatuoti, kad etatinio apmokėjimo sistema šiandien neveikia taip, kaip ji turėtų veikti. Būtini pokyčiai.

Nuošalyje neturėtų likti ir mokytojų kvalifikacijai skiriamas dėmesys. Ar normalu, kai bendrųjų kompetencijų mokytojus pamoko neaiškūs švietimo centrai savivaldybėse, bet dalykinių kompetencijų – matematikos, fizikos – niekas iš esmės nesiima atnaujinti? Kodėl lietuvių kalbos mokytojas, pabaigęs atitinkamas studijas, negali mokyti ir geografijos? Jeigu jau negalime užtikrinti pedagogui darbo pilnu etatu vienoje mokykloje, tai bent taip prisidėkime, kad tas etatas atsirastų.

Privalome sumažinti atotrūkį tarp mokyklų regionuose ir didmiesčiuose, tarp „prestižinių“ ir „prastų“ mokyklų. Kiekviena mokykla turėtų užtikrinti kokybišką ugdymo procesą, tuomet nereikėtų ir visos armijos šešėlinės švietimo sistemos atstovų – korepetitorių.

Užtikrinant kokybišką ugdymą, turėtume skatinti didesnį mokyklų savarankiškumą – didinti mokyklų finansinį savarankiškumą, suteikti daugiau svertų mokyklų bendruomenėms ir švietimo įstaigų vadovams priimant sprendimus dėl mokyklos veiklos krypčių, ugdymo metodų, būdų ir formų tam, kad būtų ugdomas kūrybinga ir laisvei pasiruošusi asmenybė. Būtina numatyti ir aiškią atsakomybę už mokyklos veiklą ir pasiekiamus rezultatus.

Turėtume konstruoti bendrojo ugdymo turinį taip, kad jame būtų nurodomi tik siekiami rezultatai, o jo įgyvendinimo būdai ir laikas būtų palikti mokytojų ir mokyklų bendruomenių atsakomybei.

Užtikrinti visų trijų formalaus povidurinio ugdymo lygių išgryninimą, kad jie neturėtų konkuruoti tarpusavyje dėl besimokančiųjų, ir tuo pačiu suteiktų besimokantiesiems galimybes lengvai pereiti iš vieno lygmens į kitą.

Matant švietimą kaip didžiausią ateities visuomenės variklį bei įvertinant skaitmenizacijos ir 4.0 pramonės revoliucijos keliamus iššūkius ir su tuo susijusias socialines transformacijas, turėtume plėtoti mokymosi visą gyvenimą galimybes, sukurti finansinių paskatų sistemą darbdaviams, besirūpinantiems sistemingu darbuotojų kompetencijų tobulinimu.

Šiandienos mokykla turi būti galimybių mokykla, padedanti ugdyti laisvei pasiruošusį žmogų. Technologijų naudojimas ugdymo procese turi tapti kasdienybe, o ne tik kai kuriems prieinama realybe. Socialinė atskirtis, ar geografinis nuotolis neturi riboti galimybių įgyti tinkamą išsilavinimą ar tinkamų IT ir technologinių kompetencijų.

Pasirinkimas kiekvieno iš mūsų rankose. Jeigu nenorime, kad artimiausius dešimtmečius mūsų šalies švietimo sistema nebūtų siejama su demotyvuotais ir pervargusiais pedagogais, į užribį nustumtu ikimokykliniu ugdymu ir socialine atskirtimi, jungtinėmis klasėmis ar korepetitorių armijomis – privalome keisti požiūrį į švietimo sistemą ir imtis konkrečių darbų. Tik tokiu keliu eidami galėsime kurti galimybių Lietuvą.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.