Pozicija

2020.09.03 16:13

Robert Duchnevič. Jie žadėjo daugiau skaidrumo, bet dabar bando užrišti mums akis

Robert Duchnevič, socialdemokratas, Vilniaus r. savivaldybės tarybos narys2020.09.03 16:13

Vasario pabaigoje, kuomet Lietuvoje užfiksuoti pirmieji koronaviruso atvejai, mes taip pat pagaliau įsitraukėme į pasaulines varžybas dėl apsaugos priemonių bei testų. Natūralu, jog išskirtinės padėties metu susidaro neįprastos situacijos praktiškai visose viešojo gyvenimo srityse – nuotolinis darbas ar mokymasis, fizinio atstumo laikymasis ir, žinoma, veido kaukės privertė pasikeisti mūsų įpročius.

Tačiau kai kam naujoji realybė su kitomis taisyklėmis tapo proga užsidirbti – vieni perpardavinėjo kaukes, kiti dingdavo su pervestais pinigais. Valstybinėse institucijose taip pat sušmėžavo neskaidrumo šešėlis, pradėjus analizuoti pirmųjų karantino dienų veiksmus. Bet prieš aptariant aktualijas, reikia prisiminti kontekstą.

2016–aisiais, prieš rinkimus, „valstiečiai“ skaidrumui skyrė labai didelį dėmesį – Ramūnas Karbauskis žadėjo skaidrumą visose srityse, o vienas punktas rinkimų programoje taip ir vadinosi: „Skaidri ir atsakinga politika“. Žodžiai gražūs.

Tačiau vos prasidėjus kadencijai ėmė ryškėti nemalonios detalės. Pradžia – Gretos Kildišienės bei Ramūno Karbauskio ryšiai, kuomet pirmoji naudojosi automobiliu, priklausančiu antrojo valdomam koncernui. R. Karbauskis savo bendražygę gynė, tačiau galų gale buvo priverstas nusileisti, o G. Kildišienė atsisakė Seimo nario mandato. Galima sakyti, jog tai buvo stuktelėjimas, paskatinęs laviną.

Po metų kilo skandalas parlamentui nepavykus panaikinti tuometinio Seimo nario Mindaugo Basčio mandato nepaisant to, jog Konstitucinis Teismas pripažino šį politiką šiurkščiai pažeidus Konstituciją ir sulaužiusį priesaiką – vietoje reikiamų 85 balsų tik 72 parlamentarai balsavo „už“. Dabar jau legendiniu tapo epizodas, kuomet prieš tokį sprendimą surengtame proteste ant scenos užlipęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kartu su minia skandavo „gėda“, o R. Karbauskis jį ragino atsistatydinti, jeigu iš tikro taip jaučiasi.

2019–ųjų savivaldos rinkimai. Į Klaipėdos miesto merus kandidatuoja generalinis uosto direkcijos direktorius Arvydas Vaitkus. Jis nenurodo, jog jo atstovaujamam politiniam sąrašui tūkstančius eurų skyrė asmenys, tiesiogiai susiję su uoste komercinių interesų turinčiomis įmonėmis. Tuometinis susisiekimo ministras Rokas Masiulis A. Vaitkų atleido iš pareigų, o tai sukėlė didžiulį R. Karbauskio pasipiktinimą, kurio proveržius stebime iki šiol.

2019–ųjų pabaigoje – premjero Sauliaus Skvernelio „keliuko“ skandalas, kuomet Vyriausybė vietinės reikšmės keliams Vilniaus rajone skyrė 300 tūkst. eurų ir beveik visa suma nukeliavo į ministro pirmininko gyvenamos gatvės remontą.

Ir, žinoma, naujojo Susisiekimo ministerijos vadovo Jaroslavo Narkevičiaus nuolatinės nesėkmės – viskas prasidėjo nemokamais pietumis Abu Dabyje, tuomet buvo Lietuvos pašto valdybos atleidimas, kurį Generalinė prokuratūra pripažino neteisėtu, o viena paskutinių istorijų vėl susijusi su keliais, kai Susisiekimo ministerijai pavaldžios Automobilių kelių direkcijos vadovas apkaltino ministrą lėšų skirstymu apeinant įstatymus.

Taip atkeliaujame iki šių dienų, kuriose naujienos – ne ką geresnės.

Vasaros pradžioje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimų pažeidimų įsigyjant greituosius testus, skirtus COVID–19 virusui nustatyti – įtariamas galimas sukčiavimas, dokumentų klastojimas, neteisėtu būdu įgytų lėšų legalizavimas.

Dėl šio tyrimo darbo neteko sveikatos apsaugos viceministrė Lina Jaruševičienė, tačiau žurnalistų atkapstomi faktai rodo, jog sprendimus galimai priėmė ir nurodymus dalino aukštesnius postus užimantys asmenys.

Praėjusią savaitę pasirodė informacija, jog greitųjų testų pirkime aktyviai dalyvavo premjero komanda, o tiesioginį pavedimą skubiai pradėti pirkimo procedūrą davė ne kas kitas, o tuo metu – kovo viduryje – premjero patarėju buvęs Lukas Savickas. Tas pats, kuris buvo siūlytas į ekonomikos ir inovacijų ministro postą.

Atrodo keista, jog tokius sprendimus priima ne sveikatos apsaugos ministras, kuris tuo pačiu metu yra ir Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro vadovas, bet žmogus iš asmeninės ministro pirmininko komandos. Be jokios abejonės, premjeras galų gale atsako už visos Vyriausybės veiklą, bet ar šioje situacijoje neturėjo sprendimus priimti tie, kurie su ligos valdymu buvo susiję ir atsakingi tiesiogiai?

Tačiau blogiausiai atrodo kitas faktas. Kovo 18 dieną L. Savickas nurodo jau minėtai buvusiai viceministrei L. Jaruševičienei pateikti užsakymą dėl greitųjų testų įsigijimo. Tą pačią dieną įregistruojama bendrovė „Bona diagnosis“, kuriai vadovauja Redas Laukys – įmonės „Profarma“, su kuria sudaryta minėta sutartis dėl testų pirkimo, veiklos direktorius. Jis yra atsakingas ir už sutarties įgyvendinimą.

Sutarties vertė siekia daugiau nei 6 milijonus eurų. „Profarma“ gautus pinigus pervedė „Bona diagnosis“ ir turėjo gauti tam tikrą procentą nuo sutarties sumos, o 1,5 milijono eurų pasiekė Austrijos kompaniją, kuri tiekė testus.

Taip, gauti 6 milijonai, sumokėtas pusantro ir dar tam tikra suma įmonei už sutarties sudarymą. Kur likę 4 milijonai eurų, paklausite? Į šį klausimą atsakymo ieško teisėsauga.

Suprantama, kad esant ekstremaliai situacijai nėra kada vykdyti ilgų pirkimo procedūrų – reikiamos priemonės privalo būti įsigyjamos nedelsiant, nes nuo to priklauso situacijos suvaldymas, žmonių sveikata ar net gyvybė.

Tačiau Viešųjų pirkimų įstatyme numatyta galimybė pirkimus vykdyti neskelbiamų derybų būdu nereiškia, kad juos vykdant gali būti paminami patys svarbiausi viešųjų pirkimų principai: skaidrumas, tiekėjų lygiateisiškumas ir nediskriminavimas. Teisinį aprašomos situacijos vertinimą turi duoti teisėsaugos institucijos, tačiau iš viešumoje pasirodžiusių faktų jau matyti, kad skaidrumo principo nebuvo laikomasi – visuomenei nebuvo pateikta informacija apie greitųjų testų poreikio apskaičiavimą, apie asmenis priimančius tokius sprendimus. Šią informaciją paviešino tik žurnalistai, ją gavę savais kanalais.

Taip, stengiantis pirkimų procedūras atlikti kaip įmanoma greičiau, gali būti ir nespėjama paviešinti informacijos realiu laiku, tačiau ar tikrai per pusmetį neatsirado nei viena laisva valanda, nei viena rankų pora, kuri galėtų Vyriausybės vardu šią informaciją paviešinti? Nebent, aišku, buvo ką slėpti. Kitu atveju asmenys, priėmę sprendimus, privalo būti aiškiai įvardinti, o sprendimai – pagrįsti.

Susidariusią situaciją galima vertinti ir kaip viešųjų pirkimų reglamentavimo spragą, kurios iki šiol net nebando lopyti nei Vyriausybė, nei Seimas, nei Viešųjų pirkimų tarnyba – iki šiol Viešųjų pirkimų įstatyme nėra nė žodžio apie jų vykdymą ekstremalios situacijos metu (yra tik apie kai kuriuos netaikymo atvejus). Ar tai reiškia, jog visuomet, esant ekstremaliai situacijai, reikalingos prekės ir priemonės bus įsigyjamos tik neskelbiamų derybų būdu, taip aukojant skaidrumą bei atskaitomybę?

Kita problema, seniai žinoma viešuosius pirkimus vykdantiems ir juose dalyvaujantiems specialistams, yra tai, jog sunku tikėtis efektyvios pagalbos iš valstybės institucijų. Paskelbus ekstremalią situaciją atsiranda įvairiausių tarpininkų, siūlančių savo paslaugas, o pirkėjas neturi realių galimybių patikrinti jų patikimumo ir galimybių įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus. Žiniasklaidoje paviešinta Vilniaus miesto savivaldybės vykdyto plaučių ventiliavimo aparatų pirkimo istorija akivaizdžiai tai patvirtina.

Registrų centras, Specialiųjų tyrimų tarnyba, FNTT, Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, Viešųjų pirkimų tarnyba ir kitos institucijos valdo milžiniškus informacijos apie ūkio subjektus kiekius, tačiau gauti jų išvadas apie numatomo partnerio patikimumą, ypač atliekant skubius pirkimus, yra neįmanoma.

Vėlgi, nei Seimas, nei pati į pinkles pakliuvusi Vyriausybė nesiima spręsti šios problemos ir neįpareigoja minėtų institucijų padėti viešuosius pirkimus vykdančioms organizacijoms. Pastarųjų klaidos valstybei, deja, kainuoja milijonus.

P.S. Grįžtant prie FNTT vykdomo tyrimo. 2017 metų vasarą Seime buvo pritarta Vyriausybės siūlymui FNTT vadovą skirti be konkurso – nuo tol pakanka tik vyriausybės sprendimo. Po poros mėnesių, rugsėjį, prie šios institucijos vairo stojo Antonis Mikulskis. Jis, kaip ir Saulius Skvernelis, ilgus metus dirbo policijos sistemoje. Ar artimas premjero aplinkai žmogus tirs artimus premjerui žmones? Tikiuosi, kad taip.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.